visai netikėtai youtube išmetė video kuris aš manau rodo vokiečių įisveržimą į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Lietuva ribojosi su Rytprūsiais, taigi naciai čia pasirodė pirmą karo prieš sovietiją dieną.
Lietuviai džiaugėsi vokiečių atėjimu, nes galvojo kad dabar bus grąžinta laisvė ir radonasis maras bus išvarytas.Deja deja, rudasis maras lietuviais ir jų kova už išlikimą nesidomėjo. Nesugebėję suformuoti lietuviškų SS dalinių, naciai netrukus pradėjo siųsti lietuvius į darbo būrius ir koncentracijos stovyklas.
Video manau rodo vaizdus iš Vilniaus ir Kauno ir apylinkių, taip pat vaizdus iš Latvijos. Rodomas metalinis tiltas manau buvo Kaune - jis buvo susprogdintas besitraukiančių sovietų.
P.S. čia M. Solonino archyvuose rastas sovietų žemėlapis iš "karo žaidimo" 1941 sausio mėnesį. Žydra spalva - vokiečiai, raudona - sovietai. Lietuvos siena su Rytprūsiais pažymėta raudona linija. Vokiečių pleišto smaigalys turėjo atsimušti į Sovietų pajėgas ties Vilniumi ir būti apsuptas ties Kaunu. Kaip žinia, įvykiai susiklostė kitaip ...
įvykių Rusijoje (Chabarovske) ir Baltarusijoje (prezidento rinkimai ir kandidatų izoliavimas) fone vėl sugrįžta mintys apie Antrąjį Pasaulinį Karą. Visai gali būti, kad jei ne karas, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai nebūtų susikūrę vieningo ir bendro kovos prieš fašizmą naratyvo ir jų istorijos būtų pasukusios skirtingomis kryptimis.
Dabartinė Rusija kažkuria prasme yra panaši į multitautes JAV. Maskva atrodo kaip tikras tautų katilas, o daugelyje miestų dominuoja kitos tautybės - čėčėnai, totoriai, jakutai, buriatai ir pan. Rusijos imperijos vadovybėje, o tuo labiau aukščiausiuose Sovietų ešlelonuose 1920-1930 metais, rusų buvo bet ko gero jie nedominavo - užtenka pagalvoti apie kai kuriuos pačius aukščiausius postus užimančių žmonių vardus - Josif Stalin, Lavrentij Berija, Lazar Kaganovič, Georgij Malenkov, Genrikh Yagoda, Lev Mekhlis, Ilya Ehreneburg, Jakov Alksnis ir taip toliau. Daug kas iš jų žuvo per 1938-39 valymus, bet esmė yra ta, kad Sovietija - o ir jos teisių perėmėja dabartinė Rusija - nėra sukurta bendraslavišku pagrindu. Ta prasme, Baltarusija ir Ukraina yra daug labiau slaviškos savo prigimtimi valstybės nei Rusija.
Kaip sakė Ukrainos žurnalistas D. Gordon - be Ukrainos Rusija yra tik valstybė, o su Ukraina - imperija. Rusija bando ir bandys išlaikyti kitas slaviškas valstybes savo įtakoje naudodama bendraslavišką (taip pat "РУССКИЙ МИР) bei heroiško pasipriešinimo Didžiajame Tėvynės kare naratyvą, bet manau kad žmonės pradeda suprasti kad jiem geriau būti atskirai nuo turtingos bet blogai valdomos Rusijos ir kažką bandyti sukurti patiems.
Dabartinė Rusijos valdžia bando visaip sumenkinti Molotovo-Ribbentropo pakto svarbą, ir aš manau tas yra labiau skirta ne tarptautinei rinkai, o labiau bendraslaviškai - Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos rinkai. Naratyvas yra skirtas užmaskavimui guobuoniško Sovietijos elgesio 1939-1940 metais, ir Sovietijos vaidmens nuslėpimui išprovokuojant Antrąjį Pasaulinį Karą. Beje, aukščiau minėtas žurnalas yra kontroliuojamas D. Simis, o jo redaktoriai ir žurnalistai mano supratimu yra gana šališki (https://en.wikipedia.org/wiki/The_National_Interest). Mano kuklia nuomone, šių žmonių asmeninės istorijos ir tiriamasis darbas yra gana vienpusiški, o tiesos, teisybės bei istorinio teisingumo paieškos nėra tarp jų interesų.
Ir čia ateinam prie labai mėgstamo Rusijoje Baltijos šalių gyventojų apibūdinimo: fašistai. Kadangi aš apie Lietuvos istoriją žinau daugiau nei apie Latvijos ir Estijos, tai pabandysiu paaiškinti kodėl tas apibūdinimas negali būti naudojamas taip kaip jis yra naudojamas - ypač jei jį taip naudoja išsilavinę ir tarsi istoriją žinantys žmonės.
Esmė ta, kad Lietuvą sovietai okupavo 1940, o naciai į Lietuvą iš kaimyninių Rytprūsių įsiveržė 1941 metais. Vokiečius lietuviai sveikino, bet ne todėl kad lietuviai buvo fašistai, bet todėl, kad jie galvojo kad Vokietija Lietuvai grąžins laisvę. Yra išlikę pasakojimai apie tai kaip naciai buvo nustebę kai priartėję prie Kauno jie rado miestą iš kurio jau buvo išvaryti sovietai ir miestas buvo kontroliuojamas vietinių pajėgų. Visgi tikėti nepriklausomybe ir kažko laukti iš nacių buvo didelė klaida. Nesugebėdami Lietuvoje sukurti SS dalinių, naciai netrukus pradėjo siųsti Lietuvos elitą į koncentracijos stovyklas (B. Sruogos "Dievų miškas"), o paprastus žmones - į priverstinio darbo būrius.
Situacija Lietuvoje beje labai skiriasi nuo kitų Baltijos šalių.
(Lietuva 0, Latvija 80 000, Estija 20 000 SS karių.)
Pabaigai - gana įdomus video su Gabrieliumi Žemkalniu apie Kauno sukilimą 1941 metais:
P.S. daugiau karo laikų liudijimų yra čia.Sielą sukrečiantys liudijimai. Mano širdis verkia už žuvusius.
gana daug minčių kilo begalvojant apie Bezmenovo išsakytas tezes apie kurias rašiau čia. Jo nupasakotas Sovietiją lankančių užsieniečių mulkinimas ko gero galėjo įvykti tik totalitarinėje visuomenėje - t.y. tokioje visuomenėje kur visuomenė tam tikra prasme pritaria vyriausybei ir daro tai ko iš jos nori valdžia.
Tam, kad žmonės kažkuria prasme kolaboruotų su režimu reikalinga ne tik baimė, bet ir idėja duodanti kryptį ir prasmę tam, kas vyksta šalyje. Apie tai gana gerai rašo šis straipsnelis diskusijoje apie Benito Mussolini.
Youtube yra daug Stalino kalbų kur jis kalba apie 'taikų sovietinį milžiną', 'darbininkų ir valstiečių valstybę', 'šviesios ateities statybą' ir pan. - visai nepagalvotum kad čia tas pats žmogus kurio režimas įvykdė žiauriausius nusikaltimus prieš milijonus nekaltų žmonių. Buvo žmonės (daug žmonių) kurie visu tuo tikėjo ir kurie darė tai ką partija liepė. Stalinas kalbose atrodo kaip tikras šalies vadas, geranoris ir teisingas.
Sovietijoje prie šio naratyvo po karo prisidėjo dar vienas aspektas. Naciai buvo išvaryti tik tada, kai visa liaudis susivienijo ir atidavė viską kad apginti savo šalį. Ši auka sovietinės sistemos buvo puikiai išnaudota ir to pasėkoje rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai bei kitos toliau į rytus esančios tautos pradėjo identifikuotis su pergale kare, su fašistinio monstro sutriuškinimu, užmiršdami paprastą faktą kad jų iškovota pergalė buvo iš jų pavogta ir panaudota režimo tikslams.
Pergalės kare šventimas daugumoje buvusių sovietijos šalių turi didelę simbolinę reikšmę - tai šviesos pergalė prieš tamsą, kuri leido nepastebėti kasdieninių režimo nusikaltimų ir fokusuotis ant kitų dalykų. Tam tikra prasme socializmo statyba, šviesos kova prieš tamsą buvo signalas, o aplink vykstančios nesąmonės buvo tarsi triukšminis fonas kurio smegenys po kurio laiko nebepastebi. (Lietuvoje tas buvo kitaip, nes agresorius 1940 metais čia buvo Sovietų Sąjunga ir kažkaip matyti sovietiją kaip šviesos spindulį buvo labai sunku, ko gero neįmanoma.)
Man tas padeda paaiškinti kodėl taip gerai pavykdavo apmulkinti sovietiją lankančius užsieniečius. Aišku, jei tie užsieniečiai būtų norėję suprasti apie ką yra tas režimas, jie tą būtų greitai supratę. Bet esmė yra ta kad jie labai to padaryti nenorėjo dėl tokios paprastos priežasties kad jiems tas finansiškai neapsimokėjo. Tas man yra labai pamokoma - Bezmenovo minimi vardai JAV buvo nacionalinės reikšmės Rusijos "žinovais", turėję gerus žurnalistinius darbus, puikius honorarus ir parašę knygas apie Sovietiją.
A.Solženytsin (1994 grįžęs į Rusiją) parašė straipsnelį kur jis rašo apie slavų vienybę ir pateikė tai kaip naują idėją ėjimui pirmyn Rusijai ir jos sesėms Ukrainai ir Baltarusijai. Panašu kad tą doktriną jau seniai bandoma pilnai įjungti į apyvartą.
Man atrodo kad Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje 'šviesos pergales prieš tamsą' naratyvas jau nebeveikia taip gerai kaip veikdavo anksčiau. Apie karą ir jo eigą, apie milžinišką auką, apie kalėjimų sistemą ir dar daug kitų ne tokių šviesių dalykų jau pradėjo kalbėti labai daug Rusijoje žinomų žmonių - Feigin, Illarionov, Solovey, Gordon etc.
Supratimas apie įvairius neteisingus ir net bjaurius dalykėlius kurie ten dėjosi plinta ir ta ledo uždanga kuri atribojo sovietijos gyventojus nuo jų praeities pradeda tirpti ir eižėti.
Taip vadinami referendumai ar rinkimai šio proceso nesustabdys. Tie kas nori, žino.
Kadangi nemažai tuo klausimu domėjausi, tai nusprendžiau susumuoti ką aš apie šį karą suprantu.
Kaip žinia, daugumoje šalių šis karas vadinamas Antruoju Pasauliniu Karu (WWII, arba PKII, arba APK), bet tarkim Baltarusijoje ar Rusijoje jis vadinamas Didžiuoju Tėvynės Karu. Iš tikrųjų, karas numeris 1, karas numeris 2 skamba kažkaip neasmeniškai, tai tarsi kažkoks dalykas kuris vyko toli ir jį kažkaip reikia identifikuoti. Tarkim esi JAV ir matai karus - va įvyko pirmas karas, o štai ir antras. Rusijoje ir ypač Baltarusijoje tas karo krūvis daug didesnis, nepalyginamai didesnis nei pirmasis Pasaulinis Karas, ir aš visai suprantu kodėl jie to karo nevadina PKII.
Buvusi Sovietija (įsikaitant ir Sovietų 1940 m birželį okupuotas Baltijos šalis) apturėjo milžinišką žmogiškąją auką ir traumą, kurios pasekmės mus persekioja iki šiol. Aš suprantu kodėl jie švenčia tą pergalę, bet iš Baltijos šalių perspektyvos ta pergalė yra groteskiškas šventimas šių šalių okupacijos tada, kada visas Pasaulis tylėjo ir šventė kartu su agresorium.
Visuotinai priimta šio karo istorija yra maždaug tokia - maniakas Hitleris užvaldė Vokietiją kur jis rado krūvą tiek pat maniakiškų ir fanatiškų pasekėjų. Vedami savo kraugeriškos ir rasistinės ideologijos vokiečiai pradėjo karą ne vienu bet trim frontais: vakarų Europoje, Rytų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Aišku reikia dar paminėti kovas jūrose ir ore: vokiečių povandeniniai laivai skandindavo daug anglų laivų. Tada teisingosios šalys nusprendė duoti atkirtį - JAV ir Britai beigi Sovietai herojiškai sumušė vokiečius ir tada pasibaigė APK.
Sovietiškas/rusiškas/baltarusiškas naratyvas išliko nepakitęs net atradus slaptuosius Molotovo-Ribbentropo protokolus ir kiek aš pamenu iš tarybinių laikų mokyklos suolo yra maždaug toks:
taiki Tarybų Sąjunga, milžiniška darbininkų ir valstiečių valstybė, su Hitleriu nieko bendro neturėjo iki pat 1941. Baltijos šalys sovietijos 1940 m buvo užimtos tam, kad sukurti ginybinį buferį nuo bepročio Hitlerio. Bet Hitleris vis tiek užpuolė taikųjį sovietinį milžiną, ir tada - pasiaukojančios sovietų liaudies (ypač baltarusių) dėka - fašistas buvo sutriuškintas. Toks jausmas, kad sovietų indėlis į pergalę buvo maždaug 80%, Britija ir JAV prisijungė tik karui baigiantis.
Pagal "oficialią" versiją į abi puses nuo geležinės uždangos, nacių sutriuškinimo pasėkoje, Raudonoji Armija užėmė pusę Europos, ir iš nacistinio grobuonies sovietų išlaisvintos euforiškos rytų Europos šalys demokratiškai nusprendė kurti šviesų socialistinį rytojų. Baltijos šalys net negavo nominalios nepriklausomybės - juk jos 'prisijungė' prie didžiosios Tarybų Sąjungos prieš Hitleriui užpuolant sovietus. Rytų Europoje prasidėjo didžioji socializmo statyba. Savo ruožtu, Vakarų Europa priėmė JAV hegemoninę poziciją, Marshallo planą ir pasuko 'kapitalistinės' gerovės atstatymo keliu. Mezgėsi nauji prekybos kontaktai, kilo nauji verslai, prasidėjo 'baby boom', daug žmonių tapo labai turtingi - žodžiu, prasidėjo pokario vakarų Europos klestėjimas.
Vakariečiai priėmė Rytų Europos pasukimo socializmo keliu naratyvą per daug nesusimąstydami ir nekvestionuodami. Galbūt jie suprato kad nieko negali padaryti. Nors yra žinoma, kad tarkim Amerikos Balsas skatino žmones neprarasti vilties ir priešintis, nes išvadavimas greit ateis. Vakarų slaptosios tarnybos (labai dažnai infiltruotos ar pastafintos antraeiliais agentais) priimdamo partizanų informaciją ar siųsdavo perbėgusius Lietuvos partizanus atgal tam, kad jie tęstų kovą ir lauktų išvadavimo - dramatiškas pavyzdys yra Juozas Lukša. Dažnai ta informacija vos ne tą pačią dieną tapdavo žinoma sovietams. Visumoj, Europos žmonės po karo buvo labai pavargę ir norėjo ramybės. Jie norėjo gyventi, auginti vaikus, kurti.
1947 metais JAV pradėjo Sovietų Sąjungos 'sulaikymo' politiką, taigi prasidėjo "šaltasis" karas. 1953 prasidėjusi Kubos revoliucija laimėjo ir tai labai suerzino JAV. Ne tik todėl kad Kuba yra per 100 mylių nuo Miami (~170km, kaip nuo Vilniaus iki Minsko), bet ir todėl kad JAV industrialistai (tarkim Hershey) prarado didžiulį NT ten, nebeliko lošimų namų, pramogų ir įvairiausio tipo pasilinksminimo epicentro Havanoje. Florida ne iš tolo neprilygo Kubai, o Las Vegas dar nebuvo pastatytas. Neramumai Budapešte, Prahoje ar Kaune buvo kažkur toli, mažai kas apie juos žinojo. Beje, sovietmečiu pačiame Kauno centre buvo didelės kareivinės kur buvo dislokuotas elitinis desantininkų dalinys ar pulkas (nežinau) - manoma tas pats, kuris slopino maištą Prahoje.
Buvo šalys kurios buvo labiau kritiškos "Sovietinio milžino" atžvilgiu - tarkim Švedija; buvo šalys kurios paslėptai žavėjosi Sovietija - pvz Italija; buvo šalys kurios nurijo savo garbę ir iš praktinių sumetimų tapo strateginiu sovietijos prekybiniu partneriu - tarkim Žiemos karą laimėjusi Suomija.
Ir tiktai sovietijai subyrėjus pradėjo ryškėti daugiau detalių apie tai, kaip prasidėjo WWII ir koks buvo tikrasis Sovietijos vaidmuo jame. Pirmas archyvuose pradėjo knistis ir apie tai šnekėti Viktor Suvorov. Jo versija buvo su trūkumais, ir tas darbas buvo ir yra tęsiamas istoriko Mark Solonin.
Man jų idėjos yra įdomios todėl aš čia trumpai jas susumuosiu.
V. Suvorovas iš principo sako, kad Stalino planas buvo skatinti ir remti Hitlerį, ir tada lemiamu momentu 'išlaisvinti' visą Europą atnešant į ją socializmą. Jis duoda duomenis kad jau 1933 metais sovietai gamino puolamąją ginkluotę, slopino komunistinį pasipriešinimą naciams Vokietijoje bei rėmė Hitlerio valdžią savo žiniomis apie priverstinio darbo stovyklas (GULAG), maisto produktais ir nafta. Molotovo-Ribbentropo paktas Stalino buvo vertinamas kaip strateginė pergalė nes jo pasėkoje nebeliko tarpinių valstybių tarp Vokietijos ir Sovietijos - kas reiškė kad Sovietai gali pradėti 'išvaduojamąjį' puolimą nekirsdami neutralių šalių. Hitleris buvo įsivėlęs į karus Vakarų Europoje, Šiaurės Afrikoje, jūroje ir ore, taigi net pradedantysis strategas (o Hitlerio strategai buvo labai geri) turi suprasti kad užpulti sovietiją atidarant trečią frontą yra kvailystė. Suvorovo išvada yra ta, kad Hitleris pajuto kad Stalinas ruošiasi jį pulti ir todėl padarė tą pirmas, nušluodamas ant Baltarusijos vakarinės sienos sukoncentruotą ir susandėliuotą sovietinę ginkluotę, amuniciją, lėktuvus, tankus ir tanketes, kurą, maisto bei medicinines atsargas ir pan.
M. Soloninas tiek toli neina. Jo manymu, sovietai norėjo išprovokuoti Hitlerį pirmam užpulti Sovietiją, leisti užimti keletą kaimų Lietuvoje ir Baltarusijoje ir tada 'nušluoti' vokiečius per visą Europą. Tačiau įvyko keistas dalykas - įsiveržusius į sovietiją vokiečius vietiniai sutikdavo sveikindami ir išskėstomis rankomis. Yra išlikę užrašai kaip vokiečiai buvo nustebę, kad Kaunas jiems priartėjus jau buvo išlaisvintas lietuvių ir ten nebebuvo sovietų karių; tas pats atsitiko kai kuriuose kaimuose Baltarusijoje. Baltarusijoje daug pasienyje esančių sovietų dalinių (taip suprantama, tie daliniai buvo skirti paaukojimui) turėjo nurodymus neprovokuoti vokiečių ir jiems nesipriešinti. Žodžiu, dėl įvairių priežasčių, užpuolusi sovietiją, Hitlerio armija sutiko mažai pasipriešinimo ir nuėjo daug toliau nei bet kas galėjo pagalvoti. Jie labai greitai priėjo prie paruoštų puolamuosios ginkluotės, medikamentų ir maisto sandėlių kuriuos užėmė nesusprogdintus. Raudonojoje Armijoje prasidėjo suirutė ir panika. Tačiau vokiečiai nepasinaudojo vietiniais taip kaip tą ko gero būtų padaręs Aleksandras Makedonietis ir galiausiai vietiniai atsisuko prieš vokiečius. Stalinas bijojo palikti Maskvą - jo pasirinkimas buvo arba pasitraukus būti pašalintam kitų CK vierchų už tai kad karas prasidėjo tokiu nevykusiu būdu arba likti Maskvoj ir bandyti išlikti valdžioje - bet tik tuo atveju jei Maskva atsilaikys prieš vokiečius. Prasidėjo Stalino kova už išlikimą. Soloninas pateikia duomenis kad JAV ir Britijos indėlis į karo baigtį buvo kritiškai reikšmingas, karo nebuvo galima laimėti jei ne šių šalių indėlis.
Kaip žinome, milžiniškos sovietų liaudies aukos dėka Stalinas išliko valdžioje ir istorija pasuko tuo keliu, apie kurį rašiau aukščiau.
Tai kad sovietija nebuvo 'taikus milžinas' liudija išviešinti slapti dokumentai. Duosiu tik ištrauką, kuri parodo kad 'oficiali' sovietinė versija neturėjo nieko bendro su tikraisiais sovietijos planais. Ši ištrauka yra iš slapto sovietų CK posėdžio, vykusio 4-5 dienas prieš sudarant susitarimą su Hitlerio Vokietija, jis paaiškina Sovietijos veiksmų logiką.
Todėl ko gero galima sakyti, kad karą pradėjo ne tik Nacistinė Vokietija, bet ir Sovietų Sąjunga.
Sovietija norėjo to karo, ir pati jį provokavo. Kad Tarybinė liaudis apturėjo tokią auką, didele dalimi yra sovietų valdžios kaltė ir gėda.
Stalino kalba 1939.8.19 kuri paaiškina kodėl buvo pritarta Ribbentropo-Molotovo paktui yra čia
Сталин И. Речь на заседании политбюро ЦК ВКП(б) 19 августа 1939 года <...> "Опыт двадцати последних лет показывает, что в мирное время невозможно иметь в Европе коммунистическое движение, сильное до такой степени, чтобы большевистская партия смогла бы захватить власть. Диктатура этой партии становится возможной только в результате большой войны. Мы сделаем свой выбор, и он ясен. Мы должны принять немецкое предложение и вежливо отослать обратно англо-французскую миссию. Первым преимуществом, которое мы извлечем, будет уничтожение Польши до самых подступов к Варшаве, включая украинскую Галицию. Германия предоставляет нам полную свободу действий в прибалтийских странах и не возражает по поводу возвращения Бессарабии СССР. Она готова уступить нам в качестве зоны влияния Румынию, Болгарию и Венгрию. Остается открытым вопрос, связанный с Югославией... В то же время мы должны предвидеть последствия, которые будут вытекать как из поражения, так и из победы Германии."
<...>
"Товарищи! В интересах СССР - Родины трудящихся, чтобы война разразилась между рейхом и капиталистическим англо-французским блоком. Нужно сделать все, чтобы эта война длилась как можно дольше в целях изнурения двух сторон. Именно по этой причине мы должны согласиться на заключение пакта, предложенного Германией, и работать над тем, чтобы эта война, объявленная однажды, продлилась максимальное количество времени. Надо будет усилить пропагандистскую работу в воюющих странах для того, чтобы быть готовыми к тому времени, когда война закончится... "
(Центр хранения историко-документальных коллекций, бывший ОСОБЫЙ архив СССР, ф.7, оп.1, д.1223)
P.S. Papildoma informacija liečianti Baltijos šalių okupaciją (su nuorodom):
5. čia geras straipsnelis kur pažingsniui parodomos klaidos Rusijos propagandistų argumentuose (lietuviška versija čia) :
"It shows that, on June 15, 1940, the political-military leadership of the USSR planned and organized the invasion of Lithuania (and the other Baltic States) as a typical offensive military operation. On the eve of the operation, several thousand places for the wounded were prepared in the USSR’s military hospitals, and around fifty to seventy thousand places for future prisoners of war were prepared in the GULAG system. In early June, the demobilization of the Red Army’s soldiers was suspended by order of the commissar of defense and a large combination of the Red Army’s live forces and equipment was mobilized at the borders of Lithuania, Latvia and Estonia: 435,000 soldiers; about 8,000 cannons and mortars; over 3,000 tanks; more than 500 armored vehicles; 2,601 warplanes. In mid-June 1940, the USSR used in its campaign of the occupation of the Baltic States three armies, seven infantry and three cavalry corps, twenty rifles, two motorized rifles, and four cavalry divisions, nine tanks and one parachutist brigade. If we add to all of these forces the groups of the Soviet military bases based in Lithuania, Latvia and Estonia in November 1939 and the Baltic States blockade launched by the Soviet Navy in the Baltic Sea on the morning of June 14, 1940, we have over half a million troops with a huge armament of military equipment. This means that on June 15–17 1940, the Soviet Union sent a larger military armada than Great Britain did through the English Channel in Spring 1940 to help France save Europe from Nazi Germany, against the three small Baltic States, whose armies did not exceed seventy thousand fighters."
As a result of Stalin/Hitler pact of 1939, Europe was divided between Hitler and Stalin. The Nazis invaded Poland and areas to the west of Poland, and the Soviets invaded the Baltics, and brought the Soviet border to the areas controlled by Germans.
The atrocities committed by the Soviets were great, in 1940-41 Stalin's NKVD troops rounded up people, executed them and deported them - tens of thousands of them at a time in the three tiny countries that are known as the Baltic states. The last wave of atrocities against the civil population took place just before the Nazis invaded the areas controlled by the Soviet Union.
When on June 22, 1941 Hitler's armies invaded Lithuania and the other areas controlled by the Soviets, a lot of people thought they were being liberated. What a mistake that was! One evil regime just replaced another one, and the Nazis - upon failing to form Lithuanian SS troops and gain significant support - started sending people to forced labor and concentration camps.
When the Soviets returned in 1944-45, they resumed what they have started in 1940. Which is: getting rid of cultural, economical, religious, intellectual elites and anybody who publicly expressed their own opinion; confiscating any private property; and continuing in their attempts to create the Orwellian utopia that the Soviet Union was. They eventually were swept away by the Singing Revolution, mass protests and the first free election in Lithuania in 1990.
It is hard to comprehend the atrocities of WWII from todays perspective, and here is one video that tries to shed some light to this time period:
Viktor Suvorov yra gana žinomas rašytojas kuris šiuo metu negyvena Rusijoje ar Ukrainoje. Jis nuo gana jauno amžiaus mokėsi sovietijos jėgos struktūrų mokyklose, daugmaž ėjo panašiu keliu kaip dabartinis Rusijos prezidentas.
Tačiau vienu metu- kaip jis pats sako - jis suvokė sovietijos dviveidiškumą, moralinį supuvimą ir pradėjo rašyti apie tai knygas. Viena iš jų vadinasi "Ledlaužis" (rus. Ledokol, angliška šios knygos versija yra čia).
Iš principo ši knyga pasakoja apie tai, kad Lenino ir Stalino planas buvo socialistinę revoliuciją atnešti į visą Europą. Nepavykus to padaryti iki 1923, planas buvo atidėtas, bet neatmestas. V. Suvorov pateikia duomenis kaip sovietai jau 1932 metais masiškai gamino tankus, lėktuvus ir pan. - ir visi jie buvo skirti puolimui. Anot Suvorovo, Stalino planas buvo toks: remti Hitlerį ir leisti jam sudraskyti Europą. Tada staigiu smūgiu "išlaisvinti" Europą nuo vokiečių, tuo pačiu visur atnešant socializmą.
Europos padalijimas tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939/40 metais Stalino buvo vertinamas kaip jo strateginė pergalė prieš Hitlerį, nes jis panaikino buferines valstybes tokias kaip Lenkija ir atidarė sovietams tiesioginį kelią užpulti Vokietijai. To pasėkoje sovietai vykdė masinę mobilizaciją ir perstūmė puolamasias pajėgas, NKVD dalinius (skirtus įvedinėti tvarką naujose teritorijose) prie vakarinės Tarybų Sąjungos sienos, visai nesiruošdami gynybai.
Nacistinės Vokietijos užpuolimas buvo suplanuotas 1941 liepos mėnesiui, bet Hitleris, pajutęs Stalino planus, atidarė antrą frontą rytuose ir 1941.6.22 užpuolė sovietiją pirmas, sunaikindamas visą puolimui paruoštą ginkluotę.
Tas labai skiriasi nuo visuotinai priimtos II PK karo istoriografijos, bet šios interpretacijos logika labai griežta, ji paaiškina kodėl sovietinis režimas darė labai žiaurius dalykus su lenkų karininkais ar Baltijos šalyse (tarkim Rainių žudynės) metai ar daugiau prieš naciams užpuolant sovietiją. V. Suvorovas klausia, kodėl Hitleriui atidaryti dar vieną frontą rytuose jau turint frontą vakaruose ir dar dalinius Afrikoje. Anot jo, bet koks įvadinis karybos vadovėlis pasakytų, kad tai yra visiška kvailystė užsibaigsianti pralaimėjimu. Iš to seka, kad šiuo desperatiškai netikėtu puolimu jis norėjo ištrūkti iš Stalino jam paspestų spąstų.
Maždaug tą patį pasakoja šis keturių dalių filmas.
Pabaigai citata iš V.Suvorovo knygos:
"Stalin, working long, persistently and in sustained fashion, had made a subtle mosaic from the smallest of fragments. It was Stalin who helped to bring Hitler to power, and made Hitler, in Stalin's phrase, a real icebreaker for the revolution. It was Stalin who encouraged the icebreaker to move into Europe. It was Stalin who demanded of the French and other communists that they should not prevent the icebreaker from breaking up Europe. It was Stalin who supplied the icebreaker with everything it needed for its victorious advance. It was Stalin who closed his eyes to all the crimes being committed by the Nazis and rejoiced on the pages of Pravda 'when the world was shaken to its foundations, when powers perished and greatness fell'.
But Hitler guessed Stalin's design. That was why World War II ended catastrophically for Stalin. He only got half of Europe, and some places here and there in Asia."
-V. Suvorov "Icebreaker"
P.S. čia įdomus straipsnelis apie sovietu ir nacių bendradarbiavimą. Vadinasi "Гестапо + НКВД: совместные предприятия чекистов и нацистов"
P.P.S. Labai įdomus Piontkovskio straipsnelis yra čia.
Cituoju:
"Генеральный секретарь ЦК ВКП(б) тов. Сталин И.В., сосредоточивший в своих руках такую необъятную власть, какая всем хорошим гитлерам вместе взятым не снилась, 6 мая 1941 года неожиданно назначил себя Председателем Совета Народных Комиссаров СССР. Как раз на следующий день после своего исторического выступления на банкете выпускников военных академий, где он, резко отклонив тост за мирную политику, предложенный одним недалеким генерал-майором, заявил: "Пора кончать с оборонительным лозунгом, поскольку он устарел и с его помощью уже невозможно приобрести ни пяди земли. Красная армия должна привыкнуть к мысли, что эра мирной политики закончилась и началась эра насильственного расширения социалистического фронта. Тот, кто не понимает необходимости наступательных действий, — обыватель или дурак".
Видимо, именно 5 мая он принял решение о переходе к решающей стадии грандиозной операции "Ледокол". Он не нуждался ни в щепотке дополнительной власти над миллионами своих рабов и десятком тонкошеих вождей. Но как человеку мистического склада ума, получившему в юношестве религиозное воспитание, ему для себя самого нужна была какая-то интронизация, посвящение, если хотите, перед судьбоносным властным решением. Нечто отдалённо напоминающее императорскую корону Наполеона, которую тот вырвал из рук Папы и водрузил себе на голову. Или плебисцит, который провел Гитлер, чтобы объединить посты канцлера и президента и провозгласить себя фюрером. Было что-то общее в психологии поведения таких разных профессиональных "властелинов мира" перед решающим броском костей."
P.P.S. Stalino kalba 1939.8.18 kuri paaiškina kodėl buvo pritarta Ribbentropo-Molotovo paktui yra čia
"Опыт двадцати последних лет показывает, что в мирное время невозможно иметь в Европе коммунистическое движение, сильное до такой степени, чтобы большевистская партия смогла бы захватить власть. Диктатура этой партии становится возможной только в результате большой войны. Мы сделаем свой выбор, и он ясен. Мы должны принять немецкое предложение и вежливо отослать обратно англо-французскую миссию. Первым преимуществом, которое мы извлечем, будет уничтожение Польши до самых подступов к Варшаве, включая украинскую Галицию.
Германия предоставляет нам полную свободу действий в прибалтийских странах и не возражает по поводу возвращения Бессарабии СССР. Она готова уступить нам в качестве зоны влияния Румынию, Болгарию и Венгрию. Остается открытым вопрос, связанный с Югославией... В то же время мы должны предвидеть последствия, которые будут вытекать как из поражения, так и из победы Германии."
...
"Товарищи! В интересах СССР - Родины трудящихся, чтобы война разразилась между рейхом и капиталистическим англо-французским блоком. Нужно сделать все, чтобы эта война длилась как можно дольше в целях изнурения двух сторон. Именно по этой причине мы должны согласиться на заключение пакта, предложенного Германией, и работать над тем, чтобы эта война, объявленная однажды, продлилась максимальное количество времени. Надо будет усилить пропагандистскую работу в воюющих странах для того, чтобы быть готовыми к тому времени, когда война закончится... "
(Центр хранения историко-документальных коллекций,
бывший ОСОБЫЙ архив СССР, ф.7, оп.1, д.1223)
Here is a link to a new documentary by a Swede Jonas Öhman that deals with Lithuanian anti-Soviet resistance that started in 1944. The documentary is in English, and most people who created it are either not from Lithuania or are Lithuanian but have been raised in the West - so this provides a new perspective on the Partisan movement in Lithuania after WWII.
Kas vyko Lietuvoje 1940-aisiais metais? Apie tą įdomiame straipsnelyje rašo V.Valiušaitis.
Norėčiau pasidalinti viena citata:
„Kaip paaiškint vakariečiui, kad 10 kartų daugiau etninių lietuvių žuvo po karo, negu karo metais? – klausia Millersvilio universiteto (JAV) istorijos prof. Saulius Sužiedėlis, ir čia pat priduria: – Jiems tai tiesiog netelpa galvoje.“
"The Financial Times" in their teen fiction review calls Ruta Sepetys' book "Between Shades of Gray" "a classic in the making". I have not read it yet, but it is on my list ;)
The Economist turi gerą straipsnelį apie Lietuvos senas žaizdas. Aš norėčiau kad tos žaizdos kuo greičiau užgytų - nuo šitų problemų niekam nėra geriau.
Lietuvos ir Pasaulio Litvakų santykius ko gero būtų galima apibūdinti naudojant porą analogijų.
Viena analogija būtų tokia: žmogui su plaktuku viskas atrodo kaip vinis. Antisemitas ras priežasčių kodėl visi žydai yra blogi ("jie valdo pasaulį", "jie sveikino okupacinę Raudonąją armiją su gėlėmis" ir pan.) Iš kitos pusės, gali atsirasti žydų kurie ras "įrodymų" kad dauguma lietuvių yra antisemitai ("jie pasyviai žiurėjo kaip kiti lietuviai žudė žydus", "jie neatiduoda nusavinto mūsų turto" ir t.t.)
Asmeniniame lygmenyje tas sukelia trintį. Viena pusė daro prielaidas apie kitą pusę; tada kita pusė jaučiasi neteisingai įtariama. Vietoj diskusijos gaunasi tam tikra konfrontacija - kur viena pusė pastoviai kaltina, o kita jaučiasi pažeminta ir pastoviai ginasi. Kuo stipriau puola viena pusė, tuo labiau ginasi kita - nes ji jaučia kad jos argumentai irgi svarūs.
Esmė ta kad niekam nuo to nėra gerai - o ir tos problemos nėra tokios jau didelės. Ar tikrai jų nebuvo galima greičiau išspręsti? Juk nestereotipuojant galima pasakyti, kad žydų balsas pasaulyje yra daug kartų labiau girdimas nei lietuvių - jų diaspora daug didesnė ir įtakingesnė.
Sukurtą negatyvų įvaizdį bus labai sunku nuplauti - o jis liečia kiekvieną iš mūsų - ar ne?
