The Economist turi gerą straipsnelį apie Lietuvos senas žaizdas. Aš norėčiau kad tos žaizdos kuo greičiau užgytų - nuo šitų problemų niekam nėra geriau.
Lietuvos ir Pasaulio Litvakų santykius ko gero būtų galima apibūdinti naudojant porą analogijų.
Viena analogija būtų tokia: žmogui su plaktuku viskas atrodo kaip vinis. Antisemitas ras priežasčių kodėl visi žydai yra blogi ("jie valdo pasaulį", "jie sveikino okupacinę Raudonąją armiją su gėlėmis" ir pan.) Iš kitos pusės, gali atsirasti žydų kurie ras "įrodymų" kad dauguma lietuvių yra antisemitai ("jie pasyviai žiurėjo kaip kiti lietuviai žudė žydus", "jie neatiduoda nusavinto mūsų turto" ir t.t.)
Asmeniniame lygmenyje tas sukelia trintį. Viena pusė daro prielaidas apie kitą pusę; tada kita pusė jaučiasi neteisingai įtariama. Vietoj diskusijos gaunasi tam tikra konfrontacija - kur viena pusė pastoviai kaltina, o kita jaučiasi pažeminta ir pastoviai ginasi. Kuo stipriau puola viena pusė, tuo labiau ginasi kita - nes ji jaučia kad jos argumentai irgi svarūs.
Esmė ta kad niekam nuo to nėra gerai - o ir tos problemos nėra tokios jau didelės. Ar tikrai jų nebuvo galima greičiau išspręsti? Juk nestereotipuojant galima pasakyti, kad žydų balsas pasaulyje yra daug kartų labiau girdimas nei lietuvių - jų diaspora daug didesnė ir įtakingesnė.
Sukurtą negatyvų įvaizdį bus labai sunku nuplauti - o jis liečia kiekvieną iš mūsų - ar ne?
No comments:
Post a Comment