Wednesday, October 18, 2017

Pora straipsnių apie Latvijos demografinę situaciją

Lietuviškoj spaudoj tokios analizės neteko matyti.

Smagu kad Latvijoj kažkas gana plačiai apie tai galvoja ir numato kryptis.

Pirmas straipsnis diskutuoja kodėl emigrantų grįžimas neužpildys tuščių darbo vietų, o antras straipsnis piešia didėjantį darbo jėgos trūkumą:

"Why return of expats is false hope for Latvia's labour problems"
https://en.rebaltica.lv/2017/10/why-return-of-expats-is-false-hope-for-latvias-labour-problems/

"Past migration experiences dampen Latvia's appetite to patch looming labour gap"
https://en.rebaltica.lv/2017/10/past-migration-experiences-dampen-latvias-appetite-to-patch-looming-labour-gap/

P.S. Lietuvoj startavo naujas tinklapis workinlithuania.lt


Monday, October 9, 2017

Politinių pokyčių metas?

prieš keletą dienų pažiūrėjau Tapino pokalbį su R. Karbauskiu ir pagalvojau, tokios situacijos Lietuvoje seniai nebuvo.

Social Demokratai prarado L.Linkevičių bei grasinasi išmesią Seimo narius kurie nenori išsižadėti savo pačių pasirašyto koalicijos susitarimo. G.Palucko blaškymasis ir tai ką G.Kirkilas vadina arogancija ko gero jiems kainuos daug.

Liberalų Sąjūdis (kažkodėl man norisi sakyti Nacional-Libertarai - nežinau kodėl;) neišsikapsto iš korupcijos skandalo ir savo paaiškinimais gana dažnai šaudo sau į kojas.

Konservatoriams pavyko išvengti didelių nuostolių, bent kol kas. (L.Kasčiūno faux pas dėl K.Škirpos alėjos ir bendrapartiečių tyla paskęs triukšme kitų dalykų ir manau rinkimams neatsilieps.)

Valstiečiai ir žalieji kol kas laikosi ramiai - nepaisant pradinio puolimo iš spaudos - įskaitant ir R. Valatką.

Kas priveda prie minties - per sekančius rinkimus bus dvi pagrindinės partijos - TSLK ir LVŽS.

Taip pat ko gero iššoks kokia nauja arba gal ir jau seniau gyvuojanti partija kuri bandys susirinkti "protesto" balsus.

Kas įdomiausia, TSLK ir LVŽS nėra iš pažiūros tokios skirtingos. Abi partijos gana konservatyvios, iš esmės skiriasi ne pasaulėžiūra ar esminiai filosofiniai klausimai apie visuomenės organizavimą, bet laipsnis iki kurio vienas ar kitas klausimas užaštrinamas. Kalbų apie kooperavimą buvo ir per šio Seimo rinkimus, bet Konservatoriai ko gero iš rinkimų tikėjosi daugiau ir nesutiko būti "mažesniuoju" partneriu - kaip kitaip paaiškinti priešrinkimines kalbas ir porinkiminį elgesį?

Į vaizdą įvedant ir prezidento rinkimus, gaunasi įdomus paveiksliukas. Gal gausis "nacionalinio sutarimo" valdžia, kur Prezidentas, Seimas bei Vyriausybė yra iš principo sutarime. Įdomu.

P.S. Spalio 12: atsirado nauja partija kuri vadinasi "UŽ PAŽANGĄ"!!!

Pridedu Tapino pokalbį su Karbauskiu - man tas pokalbis gan daug ką pasako apie žurnalistinę, viešosios erdvės  kultūrą, ir pan. (beje nesupratau ar gandras tai iš Craig Ferguson paimta (arklio) idėja?)



Saturday, September 30, 2017

Apie NT mokestį

... jau kalbama senokai. Nekilnojamo turto apmokestinimas yra vienas iš teisingiausių būdų pasiekti visuomenės solidarumo - t.y. nekilnojamo turto (skirtingai nuo vokelių) taip lengvai nepaslėpsi.

LRT.lt pateikia statistiką kiek NT turi kai kurie Seimo nariai. Nešneku apie iš sovietmečio ateinantį Bradauską, tačiau man kiek netikėtai užkliuvo K. Glaveckas. Pagal NT jis antras pro Bradausko (Bradauskas - 3,4 mln. eurų, S.Brundza - 3.2 mln):

"3,84 mln. eurų pernai, arba 0,21 mln. mažiau, nei 2014-aisiais, deklaravo Kęstutis Glaveckas su sutuoktine, buvusia parlamentare Rūta Rutkelyte. Kaip ir kitų dviejų Seimo milijonierių, didžiąją dalį šeimos turto, t.y. 3,25 mln. eurų sudaro nekilnojamasis turtas ir žemės sklypai."

Nežinojau kad Glaveckas turi verslininko gyslelę ir visą laiką galvojau apie jį kaip apie akademiką - bet aišku ko gero klystu nes jo ir jo sutuoktinės nepažįstu. Bet gal tai paaiškina kodėl jis yra prieš NT mokesčius?

Friday, September 29, 2017

P. Baršauskas ir pilietiškumas

Mano buvęs profesorius A.Avižienis įkala dar vieną vinį į P.Baršausko karstą čia.

Sovietmečiu buvo tokia sąvoka "vor v zakone" - "įteisintas vagis". Tai toks nusikaltėlis kuris priklauso slaptai organizacijai veikiančiai pagal įstatymus kurie visiškai prasilenkia su įstatymais kurie taikomi paprastiems žmonėms.

Baršauskų klanas dar sovietmečiu turėjo įtakingas akademines pozicijas, privilegijas bei iš to sekantį materialinį gerbūvį. Nieko nuostabaus kad viskas ponui Baršauskui iki šiol ėjo kaip per sviestą. Ir aišku kad ir dabar jis ieškos ir suras sąjungininkų.

Bet visgi jį reiktų išmesti, teisybės ir ateities dėlei.

Monday, September 18, 2017

Globali Lietuva ar Pilietinė Valstybė?

A. Zuoko nuomonė, kuria manau reikia pasidalinti yra čia. Nesmagu kartotis bet Lietuva pasuko siauro nacionalizmo ir tautiškumo keliu. Jausmas kad šalyje nėra vietos kitiems. 

Norom nenorom prisimeni jau daugiau kaip priš šimtą metų buvusį "tautų pavasarį" ir jį lydėjusį nacionalizmą. Lietuva buvo gana atvira iš kitur atvykusiems - tarkim L. Karsavinas, J. Eretas, A.E.Senn'o šeima. Užtenka trumpam pažvelgti į tarpukario laikraščius kad suprastum kad tarpukario laikraščio skaitytojui skirtingai nuo posovietinio angliškų vardų nereikėjo transkribuoti lietuviškomis raidėmis - ta tradicija beje yra išlaikyta išeivijos lietuvių spaudoje. Gaunasi kad tarpukariu buvo daug mažiau suvaržymų nei dabar.

Hipotetinė situacija kada anglo sutuoktinio pavardė yra tarkim Mr. Queen, tada jo žmona - jei ji nenori atsisakyti Lietuvos pilietybės ir nori išlaikyti lietuvišką pasą - ant lietuviškų dokumentų tampa Mrs. Kvyn? Čia tai ką buvęs Konservatorių užsienio reikalų ministras p. A. Ažubalis vadino Lietuvos vidaus reikalu? Tikrai?

Gana įdomiai apie lietuvybę, dvigubą pilietybę ir panašius dalykus rašo Mark Adam Harold čia. Rašinėlis labai teisingai pavadintas "Globali Lietuva ar Pilietinė Valstybė?"

Kitas straipsnelis yra R.Kuodžio pokalbis apie laimės ekonomiką ir kitus panašius dalykus. Principas tas, kad laisva rinka nėra "free for all", t.y. besisteminis laukinis kapitalizmas kur stipresnis mano, kad tai yra jo teisė siekti ir gauti asmeninę naudą tuo pačiu paminant ar nesiskaitant su silpnesnių visuomenės narių teisėmis bei interesais. 

Sisteminiai suvaržymai, įstatymų nesilaikymo (ne)priežiūra, jausmas kad vieni gali, o kiti ne, o valstybė daro labai mažai, pakerta pasitikėjimą valstybe ir norą dirbti jos labui. Žmogus jaučia kad jis nėra iš esmės laisvas, o yra tarsi biurokratinio aparato valdinys neturintis jokių šansų net ir akivaizdžiausiose situacijose. Bijau kad situacija yra kritiška - per daug žmonių jau nusivylė savo valstybe.

Manau kad partijoms reikia baigti žaisti partines kovas. Laikas pradėti dėti prioritetus pagal tai, kas gerai Lietuvai, o ne pagal tai kurios partijos čia pasiūlymas.

Friday, July 21, 2017

Mont Blanc

Šią vasarą nusprendėm įkopti į aukščiausią vakarų Europos kalną - Mont Blanc. 4810 m kalno viršūnė yra Prancūzijoj, beveik ant taško kur susikerta Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos sienos. Europoje už jį aukštesnis yra tik Elbrus Kaukaze - beje šis kalnas yra veik ant Azijos ir Europos ribos. Palyginimui Lietuvos aukščiausia kalva yra 294 m Aukštojas, Šatrijos piliakalnis yra 228 m. 

Mūsų kelionė susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis yra skirta aklimatizacijai ir pripratimui prie aukštumų. Tai yra būtina dalis nes tie kurie apie tai nepagalvoja dažnai suserga aukštumų liga ir turi atsisakyti kopimo. Ši liga pasireiškia pykinimu, galvaskaudžiu, silpnumu. Todėl iš pradžių kopiame į aukščiausią Italijos kalną - 4061 m Gran Paradiso. Atvykę iš Italijos pusės į to paties pavadinimo nacionalinį parką, per 2-3 valandas užkopiame iki mūsų poilsio vietos - 2750 m Federico Chabod prieglaudą.


Ibex

 Žodis 'prieglauda' (ital. 'rifugio') ko gero nelabai tiksliai aprašo šią vietą - tai tikrai patogus pastatas su valgykla, tualetais, prausyklomis ir dviaukstemis lovomis. Valgykloje mes jau turime užsakytą vakarienę ir pusryčius. Šalia pastato yra tyro vandens šaltinis. Kitai dienai suplanuotas kilimas nuo 2750m iki 4061m bei grįžimas prieglaudon. Keliamės 4 val ryto ir kopiame į kalną. Aukštyn kopimas trunka apie 6 valandas, prasidėjus sniegui reikalingos "katės", o pačiam gale ir lipimas į uolas naudojant virves. Grįžti galima per porą valandų. Belipant ir bevaikštant po kalną pasišneku su mūsų gidu. Man aklimatizacija praeina puikiai - beveik nepykina, jaučiasi nuovargis bet viskas normos ribose. Nuomoti alpinizmo batai gana patogūs, nepritrina pūslių. Gal tai dėl to kad aš naudojau dvi poras kojinių - labai plonas (liner socks) ir tada storas?


Gran Paradiso




Antram etapui ruoštis dienai grįžtam į turistinį miestelį Chamonix. "Baltą kalną" šturmuosim iš ten. Vikipedija teigia kad kasmet ant kalno žūsta apie 100 žmonių, o iš vis čia yra žuvę tarp 6000 ir 8000 alpinistų - kas yra daugiau nei ant bet kurio kito kalno. Mūsų grupei buvo paaiškinta kad priežastis tam yra paprasta - šis kalnas yra prieinamas nuo slidinėjimo keltuvų ir labai daug tam nepasiruošusių žmonių bando į jį įlipti. Yra buvę atvejų kada mėgėjai bandė lipti aukštyn į "couloir du goûter Mont-Blanc" - tai toks ravas kur priklausomai nuo oro sąlygų kyla akmens griūtys. Kartais prieglaudos būna pilnai rezervuotos bet mėgejai alpinistai vistiek bando į jas patekti. Palyginimui, į Everesto bazinę stovyklą 5150 m aukštyje reikia eiti (ne kopti) 10-12 dienų! Kartais prie Mont Blanc prieigų būna policija kuri prašo kiekvieno einančio trasa parodyti rezervaciją nakvynei. Mūsų maršrutas vadinasi Voie Des Cristalliers ir rezervacija yra prieglaudai kuri vadinasi Tête Rousse (pranc. Raudona galva) ir yra 3167 m aukštyje. Planas yra per vieną dieną iš Tête Rousse pakilti į Mont Blanc viršūnę ir tada sugrįžti. Įveiktas aukštis daugiau kaip 1.5km (4810-3167=1642m), visa kelionė į abi puses apie 20 km.  Pakilimui skirsim apie 7 valandas, grįžimui apie 4 valandas. Pridedant poilsį, žygis bus 11-12 valandų. Pavargus kiekvienas gramas pasidaro našta, todėl labai svarbu neimti nieko kas absoliučiai nebūtina. Todėl imam tik būtiniausius daiktus, pusantro litro vandens, kažką užkąsti.

Išvykstame su Les Houches keltu, po to persėdam į Tramway du Mont-Blanc ir keliaujam iki paskutinės stotelės 2362 m Nid d'Aigle. Iki 'Raudonos galvos' apie 800 m vertikalaus kilimo, kurį mes įveikiam per kokias 3 valandas. Čia laukia poilsis, vakarienė ir pasiruošimas rytojaus žygiui. Tête Rousse prieglauda yra labai prasta palyginus su anksčiau matyta Federico Chabod. Čia nėra vandens nusiprausimui, miegojimo sąlygos ir maistas daug prastesnis. Geriamas vanduo - 6 eur už 1.5l. Bet kadangi einu ne į prieglaudą, o į kalną tai ko gero negaliu skųstis ;) Į šturmą kylam 1:30 val ryto. Pirmas etapas yra kilimas nuo Tête Rousse (3167 m) iki Goûter prieglaudos (3863 m). Tai trunka 2-3 valandas ir yra viena iš sunkiausių ir sudėtingiausių šios dienos maršruto dalių. Tai yra praėjimas pro couloir ir po to sekantis lipimas į 50-70 laipsnių statumo uolą kurios aukštis yra maždaug 600 m. Į Goûter prieglaudą neužsukam - einam toliau nes norim grįžtant praeiti pro couloir iki 14 val - dar labiau įsidienojus oras sušyla ir padažnėja akmens griūtys. Spaudžiam, nes žinom kad bus nesmagu jei pataikys koks lagamino dydžio 70 km/h greičiu atlekiantis uolos šmotas. Dabar sąlygos kardinaliai kitokios - vietoj to kad lipti į uolas, užsidedam "kates" ir einam ledo kuris dengia kalną paviršiumi, statumas įvairus bet sakyčiau maždaug 45 laipsniai. Ledo kirstukas pakeičia vaikščiojimo lazdas. Oras puikus, sutinkam grupeles grįžtančių nuo kalno žmonių. Jie apsistoję Goûter prieglaudoje, taigi jiems anksti ryte nereikėjo praieit couloir bei lipti į uolos sieną. Lipimas tęsiasi ilgai - gal apie 4 valandas. Kyla saulė, žemiau matosi debesys ir kiti kalnai, pučia vėjas. Jaučiasi didelis nuovargis, bet galiausiai mes pasiekiam tikslą ;)




Mont Blanc