Thursday, December 7, 2017

Apie Lukiškių aikštę

niekad nemėgau garsiai rėkiančių. Suprantu, kad tai gera strategija, ypač politikoje. Bet visgi, kada į visuomenės ir miesto gyvenimą pradeda kištis Seimo politikai (L.Kasčiūnas, A.Ažubalis, Ž.Pavilionis - straipsnis čia), pradedi galvoti kad esant tokiems "draugams", priešų tikrai nereikia. Nes panašu kad šie veikėjai gana sėkmingai priešina visuomenę ir sabotuoja Seimo darbą. Aš suprantu kad jie turi savo istorijos ir meninį supratimą kurį nori primesti kitiems, bet ...

Gal visgi reiktų neužmiršti kad Seime jiems yra skirta kita veikla ir nesimaišyti jau vykstančiuose demokratinių institucijų sprendimuose? Paskutiniuose rinkimuose balsavau už vieną iš sių veikėjų, dabar jis sako kad šiais veiksmais jis išreiškia mano (t.y. už jį balsavusio rinkėjo) valią. Norėtų! Jis net manęs į jokį susitikimą nekvietė ir to neklausė.

Šie veikėjai rimtai turi problemų su arogancija. 

P.S. čia pora nuorodų:

1. ko gali pamokyti islandai
"Išmintingi turi spręsti; kvailių taryba yra tuo pavojingesnė kuo daugiau jų ten yra"

2. apie Ažubalio ankstesnę veiklą

Friday, November 17, 2017

apie integraciją

visai neseniai žiūrėjau video su Tariq Ramadan, Oksfordo profesoriumi, kur jis kalba apie islamo vietą Europoje.

Užkliuvo viena mintis kuri skamba maždaug taip (čia bandau atkartoti iš atmities): kada mes kalbame apie integraciją, mes neturim musulmonų prašyti kad jie integruotųsi. Jie jau čia, jie jau formaliai integruoti į visuomenes. Ko iš tikro reikia yra kad tos visuomenės "integruotų" juos į savo mąstymą, priimtų juos. 

Pagalvojau, kad ši mintis labai tinka Lietuvos kontekste. Lietuviams reikia integruoti ir priimti lenkus į savo mąstymą - nesukarikatūrinant iki Tomaševskio lygio - o kaip paprastus žmones, visai panašius į mus, kurie eina į bažnyčią bei nori savo vardą rašyti taip kaip jį rašė jų seneliai. Tas pats liečia ir naujus imigrantus. Atvykę jie susiintegruos, bet ir mums juos reikia suintegruoti į savo mąstyma, panašiai kaip britai ar norvegai priėmė ir suintegravo imigrantus lietuvius.

Wednesday, November 15, 2017

mintis šiai dienai

“It is not the critic who counts; not the man who points out how the strong man stumbles, or where the doer of deeds could have done them better. The credit belongs to the man who is actually in the arena, whose face is marred by dust and sweat and blood; who strives valiantly; who errs, who comes short again and again, because there is no effort without error and shortcoming; but who does actually strive to do the deeds; who knows great enthusiasms, the great devotions; who spends himself in a worthy cause; who at the best knows in the end the triumph of high achievement, and who at the worst, if he fails, at least fails while daring greatly, so that his place shall never be with those cold and timid souls who neither know victory nor defeat.”

-Theodore Roosevelt

Wednesday, November 8, 2017

Fašizmas

visai neseniai užtikau nuorodą į fasces (fašis?), kas yra senovės Romos valdžios simbolis vaizdavęs kirvį surištą kartu su lazdomis ir kuris reiškia vienybę ir jėgą.

(Ko gero idėja panaši kaip toj pasakoj kur prieš mirtį tėvas liepia sūnums atnešti vyčių buntelį ir liepia jį perlaužti.)

Fašis

Šis vienybės ir galios simbolis buvo naudojamas daugelio šalių simbolikoje, bet man buvo įdomu sužinoti kad italų diktatorius Benito Mussolini pradėjo naudoti terminą fascism apibrėžti koncepciją tautos kuri sutelktai, nesiblaškydama ir nedvejodama seka savo lyderį.

Po Antrojo Pasaulinio karo žodis fašizmas įgavo kitą prasmę ir šis žodis tapo agresoriaus ar nacisto sinonimu. Rusijoj būti pavadinti "fašistu" yra didžiausias įžeidimas - tai reiškia nepatriotišką, blogą, priešiškai nusistačiusį žmogų; priešą. Šiuo metu šis žodis gan dažnai vartojamas kalbant apie Ukrainą.

Įdomumo dėlei pabandžiau rasti fašizmo bruožus, ir radau tokį sąrašą:
1. stiprus nacionalizmas
2. žmogaus teisių nepaisymas
3. priešų paieška kaip akstinas būti susivienijus
4. jėgos struktūrų svarba
5. seksizmas, moterų nebuvimas valdžioje
6. masinės informacijos priemonių kontrolė
7. pastoviai minimas nacionalinis saugumas
8. persipynusi religija ir valdžia
9. saugomi didelių firmų ir korporacijų interesai
10. užspaustas organizuotas darbininkų judėjimas
11. intelektualų ir menininkų menkinimas
12. stipri ir griežta baudimo sistema
13. paplitusi korupcija ir nepotizmas
14. nelaisvi rinkimai

Įdomu, kurią šalį mūsų kaiminystėj būtų galima pavadinti fašistine?

Tuesday, October 31, 2017

Frontline with Vladimir Kara-Murza

below is a very interesting recording of an interview with Vladimir Kara-Murza:

Monday, October 30, 2017

apie Vanagaitę

“You cannot antagonize and influence at the same time.”
-John Knox 



Lietuvos žemės sūnus Pilsudskis, kurio antirusiškos nuostatos smarkiai buvo įtakotos Kražių skerdynių, lietuviškai parašė štai ką: 

"Tas nuolatinis nelaisvės stovis, žinomas gerai kaipo gimusiams šitam nelaimingam krašte, galop turi užsilaigti ir ant tos, lyg Dievo užmirštos, žemės turi užviešpatauti laisvė ir teisė liuosai, be jokios prievartos, išreikšti savo palinkimus ir reikalus."

 XX ir XXIa. Lietuvos gyventojo identitetas buvo suformuotas žiaurios carinės priespaudos ir kovos už savo kalbą bei religiją. Tos kovos tęsinys buvo sovietmetis. Didelės ir galingos valstybės norėjo ištrinti kovos už laisvę atminimą iš mūsų atminties, paversti mus beveidžiais ir lengvai manipuliuojamais mankurtais. Tačiau tauta atkakliai tos laisvės siekė ir ta ilga kova apsivainikavo nepriklausomybe tik 1990 metais. Tie žmonės kurie mus iki ten atvedė niekad negali būti užmiršti. Jie mums atnešė laisvę.

Po mirties nepagrįstai ir viešai kvestionuoti ir menkinti tuos, kurie paaukojo savo gyvybę dėl to, kad būtų dabartinė Lietuva kerta į pamatinį lietuvių tautos naratyvą. 

Tai, ką Rūta Vanagaitė pasakė apie Adolfą Ramanauską - Vanagą netelpa į jokius rėmus. Tai nėra vieno žmogaus pomirtinis pažeminimas, tai pažeminimas visų tų, kurie krito vardan laisvės. Ji peržengė liniją, ir todėl ji nenusipelno to, kad apie ją būtų daugiau kalbama.

P.S. gana įdomi I. Makaraitytės nuomonė yra čia 

Čia pokalbis su A. Idzeliu

Čia gana įdomus A.Praleikos straipsnis "Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino"

Wednesday, October 18, 2017

Pora straipsnių apie Latvijos demografinę situaciją

Lietuviškoj spaudoj tokios analizės neteko matyti.

Smagu kad Latvijoj kažkas gana plačiai apie tai galvoja ir numato kryptis.

Pirmas straipsnis diskutuoja kodėl emigrantų grįžimas neužpildys tuščių darbo vietų, o antras straipsnis piešia didėjantį darbo jėgos trūkumą:

"Why return of expats is false hope for Latvia's labour problems"
https://en.rebaltica.lv/2017/10/why-return-of-expats-is-false-hope-for-latvias-labour-problems/

"Past migration experiences dampen Latvia's appetite to patch looming labour gap"
https://en.rebaltica.lv/2017/10/past-migration-experiences-dampen-latvias-appetite-to-patch-looming-labour-gap/

P.S. Lietuvoj startavo naujas tinklapis workinlithuania.lt