Tuesday, August 18, 2015

Fermoselle, Ispanija

Tęsiasi mūsų kelionė Ispanijoje. Didžiumą dalį laiko leidžiam Salamankoj kur mūsų mergaitės lanko ispanų kalbos pamokas, bet pasinaudojame proga pasidairyti aplinkui. Visumoj Castille y Leon provincija yra išsidėsčiusi tokiam tarsi dubenyje, kurio kraštai yra įrėminti kalnais. Kalnai yra natūrali riba tarp provincijų ar valstybių. Tas dubuo yra truputį aukščiau nei kitos provincijos, todėl čia yra truputį vėsiau nei galėtum pagalvoti. Dabar yra rugpjūčio vidurys, bet temperatūra sakyčiau visai normali - apie 24 C.

Kadangi mes nemėgstam "turistinių" vietų, tai šiandien pabandėm nuspręsti kur apsilankyti - dūrėm pirštu į žemėlapį ir pataikėm į mažą miestelį kuris vadinasi Fermoselle. Tas miestelis yra iš pažiūros gražioje vietoje - pro šalį teka upė El Tormes (ta pati kuri kerta ir Salamancą), o visai netoli vakaruose yra Portugalija. Vieta pasirodė įdomi, todėl nusprendėm ten ir važiuoti. 

Kelionė iš Salamankos į Fermoselle yra apie 60km, kas suteikia puikių progų pasidairyti aplink ir susipažinti su Castille y Leon provincijos kraštovaizdžiu. Iš pradžių buvo lygumos, ganyklos, keletas saulėgrąžų laukų, tačiau artėjant prie "dubens" krašto vaizdas pasikeitė - kelias pradėjo vingiuoti, iš pradžių leistis o paskui kilti aukštyn. Visumoj gamta gana skurdi, žolė sausa, medžių gana nedaug ir jie gana žemi. Ant kalno šlaitų yra tokios terasos, kur tie medžiai auga. Pagalvojom kad tai gali buti laukiniai alyvmedžai, bet nebuvom tuo tikri. Panašu kad tos terasos buvo suformuotos prieš kokį šimtą ar daugiau metų kada žmonės dar dirbo šią žemę. Ant kalno buvo mūsų kelionės tikslas - Fermoselle. Paparkavę mašiną, patraukėm į centrinę miestelio aikštę kuri beveik kiekviename man žinomam Ispanijos mieste vadinasi "Plaza Mayor" - t.y. Pagrindinė aikštė (Įdomumo dėlei - Telšiuose kiek pamenu pagrindinė aikštė buvo vadinama Turgaus aikšte, taigi yra šioks toks skirtumas pagal tai kokią funkciją žmonės šiai aikštei priskirdavo). Miestelis buvo papuoštas, gatvėse matėsi gana daug ispaniškai kalbančių žmonių, kurie sėdėjo prie restorano ar baro staliuko gatvėje ar viduj ir kiek pastebėjau gėrė alų. Visai netikėtai paaiškėjo kad šioje Plaza Mayor dažnai vyksta koridos - keletas jau buvo praeitą savaitę, o viena ar dvi bus ir šį savaitgalį. Šiaip koridos Ispanijos didesniuose miestuose nebevyksta, bet kad jos vykdavo nėra jokios abejonės. Tarkim viena iš Salamankos pagrindinių gatvių vedančių į Plaza Mayor vadinasi Calle Toro - Tauro ar Buliaus gatvė. Spėju prieš kokį penkiasdešimt ar šimtą metų būtent šia gatve buliai eidavo į kovą su žmogumi.

Koridos idėja pasirodė svari, taigi tam kad ją geriau pasverti užsukom į restoraną kuris dėl pietų meto buvo pilnas žmonių. Kadangi nesam dideli ispaniškos virtuvės žinovai, užsisakėm "menu del dia", kuris vienam žmogui kainavo 10 Eurų ir susidėjo iš vyno, dviejų patiekalų ir deserto. Mano atveju maistas buvo paprastas bet sotus - aš pasirinkau salmorejo (sriuba), tris kiaulienos kepsniukus su bulvėm ir sezoninius vaisius (figa, slyva ir kriaušė). Raudonas vynas buvo patiektas moliniame ąsotyje kartu su buteliu šalto gazuoto vandens atskiedimui. Gėrimas buvo gaivus.

Nusprendėm kad į koridą neisim. Kažkaip nesijautė teisinga remti tradiciją kuri padaro šventę iš nelygios žmogaus ir gyvulio kovos.

Pridedu keletą nuotraukų iš šio įdomaus miestelio. Kaip sako kiniečiai - vienas paveiksliukas pasako daugiau nei šimtas žodžių ;)

Fermoselle

Gatvė

Plaza Mayor, aukštai mediniai suolai

Monumental Corrida

Kambarys su vaizdu

Ir buliui reikia sėkmės

Kai kada sienos svyra ...

Tvoros

Tuesday, August 11, 2015

Au revoir France, Hola España


Mūsų kelionė tęsiasi Salamankoj. Čia yra vienas iš seniausių Europos universitetų - Universidad de Salamanca - kuris buvo įkurtas 1218 metais kaip atsvara universitetams Oxforde, Bolonijoj ir Paryžiuj. Ispaniškai kalbančio pasaulio žmonės - Miguel Cervantes, Hernan Cortez, Cristobal Colon - yra siejami su šiuo universitetu. Man įdomu yra tai, kad užmiršti senovės graikų ir romėnų raštai sugrįžo į Europą per maurus kurie valdė dalį dabartinės Ispanijos. Tuo metu kai kai vandalai sugriovė Romą ir visi civilizacijos pasiekimai persikėlė į Konstantinopolį, nauja ir stipri musulmonų religija perėmė daug ką iš to kas buvo "rytinėje" Romos imperijos dalyje. Dabartinė Ispanija ir Portugalija yra tai kas liko po to, kai maurai suskaldė buvusią vizigotų imperiją, sukūrė nuostabią civilizaciją ir prarado ją krikščionių armijoms (Reconquista). Ispanijoj susipina įvairios kultūros ir įvairios įtakos sukurdamos nuostabų ornamentą. Žydai, musulmonai, krikščionys; arabai, keltai, vizigotai, romėnai - visi čia paliko savo pėdsaką.

Miestas - nors ir senas - yra labai tvarkingas ir švarus. Žmonės draugiški ir gana dažnas moka angliškai. Labai keista matyti tiek mažai žalumos - gatvės, namai - viskas pastatyta iš vietinio rausvo ar rausvai gelsvo akmens. Tas akmuo yra gana minkštas - tas senovės statytojams leisdavo sukurti nuostabius pastatų fasadų papuošimus. Kaip ir daugelyje labai senų miestų, čia pro miestą teka upė - tokiam karštam ir sausam klimate ko gero miestas ne prie vandens negalėtų išlikti.

Caracassone pilis, France

Prancūzijos flamandų alus

Nėra šaltibarščių? Ispanai turi sprendimą - gazpacho ;)

Plaza del Corillo, Salamanca

Salamancos vaizdelis

Monday, August 3, 2015

Prancūzija


Kaip minėjau, į Prancūziją atvažiavom iš Olandijos per Belgiją ir Liuksenburgą. Ir ko gero reikia pasakyti kad ši kelionė pati savyje buvo gyva istorijos pamoka. Kaip buvau minėjęs anksčiau, Žemumų šalys (daugmaž kas dabar yra Benelux'o šalys) skilo į dvi skirtingas dalis. Šiaurė tapo protestantiška, o dabartinė Belgija ir Liuksemburgas – liko katalikiški. 16 amžiuje olandiškai šnekantys žmonės liko abiejose skilimo linijos pusėse, ir jie identifikavo save pagal religiją, o ne pagal kalbą.

Kažkuo primena Kauno kraštą 19 amžiuj. Norman Davies knygoje “God's Playground” duoda tokią citatą:

“Ethnographers who tried to investigate the area in a scientific manner encountered many baffling contradictions. An oral researcher, interviewing the local shoemaker in a village near Kaunas (Kowno) in 1885, recorded a most revealing conversation:
-What tribe do you belong to?
-I am a Catholic.
-That’s not what I mean. I’m asking you whether you are a Pole or a Lithuanian.
-I am a Pole, and a Lithuanian as well.
-That is impossible. You have to be either one or the other.
-I speak Polish, the shoemaker said, and I also speak Lithuanian.
And that was the end of the interview.”


Taigi palikę Olandiją atvykom į labai gražų flamandų miestelį Mechelen. Iš vis, šioje pasaulio daly įspūdis toks, kad į kokį miestelį benuvyktum, rasi puikiai išlaikytą viduramžių senamiestį ir gerai sutvarkytą infrastruktūrą. Daug atvirutės vertų vaizdų.

Gretikeliai Belgijoj/Liuksemburge geri, bet poilsio aikštelės paliko labai nekokį įspūdį. Kažkodėl čia, skirtingai nuo Prancūzijos tualetai visur buvo apmokami (pusė euro reikalui prispyrus). Ne tik tai, bet ir įleidimo į tualetą automatas ne visur veikė, taigi aikštelėse kur šalia krūmai kai kas nusprendžia pataupyti. Kažkoks nelabai civilizuotas vaizdas. Liuksemburgą tik pralėkėm, pro langus matėsi daug gamyklų ir industrijos.

Įvažiavus į Prancūziją pramoninės veiklos požymių pradėjo mažėti. Kitoks jausmas nei Olandijoj – panašu kad žmonės anksčiau baigia darbą (gal apie 4), ir viskas – įskaitant ir parduotuves kurios pardavinėja pirmos reikmės prekes, t.y. maistą – sekmadieniais uždaryta. Pakito maisto parduotuvių asortimentas. Jei Olandijoj labai geras pieno produktų ir alaus pasirinkimas, čia ypatingai daug vyno ir brie, mozarella sūrio. Vyno kainos prasideda nuo 2 eurų, taigi pigaus vyno butelis kainuoja maždaug tiek kiek ir Coca-colos. Vyną pirkom šiek tiek brangesnį, taigi apie 2 eurų vyno kokybę nuomonės neturiu. Vaikai kelias dienas valgė tik petit pain au chocolat – bandeles su šokoladu bei lietinius blynelius – crêpes.

Visumoj susidarė įspūdis kad Prancūzijoj (panašiai kaip ir JAV) gali rasti ir visiško skurdo (matėm benamių palapines brūzgynuose), bet gali rasti ir labai išsyvysčiusių vietų. Kiek supratau iš pokalbių su vietiniais, yra miestai iš kurių jaunimas išvažiuoja ir miestai tuštėja. Pats buvau įsitikinęs kad Colmar'e dvi minutės už senamiesčio ribos beveik nesimato žmonių, bet man buvo keista, kai buvo paminėtas Lille. Nors prancūzai labai mažai šneka angliškai, matosi kad amerikietiškos greito maisto kompanijos turi ką parduoti – matėm Subway, McDonalds, Kentucky Fried Chicken (KFC). Visiškai neatitinka mano stereotipų – gurmanų šaly greitas maistas! ;)

Pabaigai - keletas nuotraukų

Mechelen

Annecy


Naujas tiltas Montpellier - gana graži struktūra

Ką imti?

Friday, July 31, 2015

Alpės

Jau kuris laikas nerašiau, nes gana daug keliavome ir kažkaip sunku buvo rasti laiko surinkti mintims. Išvykę iš Colmar'o mes patraukėme į Prancūzijos Alpių regioną Morzine-Avoriaz kuris yra visai ant sienos su Šveicarija. Kadangi tiesiausias kelias ėjo pro Šveicariją, tai pro ten ir patraukėm.

Keletas minčių apie Šveicariją. Man pasirodė kad šalis puikiai išnaudoja savo kaip turistinės/tranzitinės šalies statusą. Įvažiuojant į šalį yra greitkelių mokestis - 43CHF (maždaug tiek pat eurais) kuris galioja iki metų galo. Jei pastoviai važinėji į Šveicariją, tai nieko tokio, bet jei esi toks turistas kaip mes (mes kirtome Šveicariją tik vieną kartą, ir šias metais ten nebesilankysim), gaunasi kad subsidijuoji Šveicarijos kelius. Kitas atvejis buvo mokant parduotuvėj su kredito korta. Kredito kortos aparatas pateikė kainą dviem valiutomis - CHF ir Euro. Pasirinkus Euro, už išvertimą prideda 3% mokestį, ir tas aišku yra parašyta ant kvito jau atlikus transakciją. Žodžiu, Šveicarai moka skaičiuoti savo pinigus ;)

Pati šalis labai tvarkinga ir viskas veikia. Užsukom į kalnų miestelį Interlaken - tai gana turistinė vieta, matosi daug musulmonių su skaromis, amerikiečiai, turistai iš Azijos. Vietiniai žmonės kalba su tam tikru vokiečių kalbos akcentu, kuris man gana gerai pažįstamas iš Marc Faber - jis netgi kalbėdamas angliškai ta akcentą išlaiko ;)

Interlaken

Lentelė ant kalno

Kaimas prie Interlaken


Sekanti kelionės dalis buvo kalnų slidinėjimo vieta Avoriaz, Prancūzijoj. Nuostabi vieta, viskas gražiai sutvarkyta, oras geras - turėjom keletą dienų puikių išvykų į kalnus.

Avoriaz

Avoriaz nuo kalno

Swiss Alps or French Alps?

Wednesday, July 22, 2015

Colmar, France

Colmar, France


Since this is for my mom, the most avid reader of this blog, I decided that I will do it in Lithuanian.

================================================

Atvykus iš Olandijos tikrai supranti kad skirtumas tarp pietų ir šiaurės Eurpos yra tikras dalykas, ir čia jau galima pradėti filosofuoti kodėl taip yra.

Dvi plika akimi matomos skirtumų priežastys gali būti susietos su religija (protestantizmas vs katalikybė) ar su klimatu. Sunku pasakyti, bet aš linkčiau sieti tai su religija. Protestantizme tu esi tiesiogiai atsakingas prieš dievą, o katalikybėj tau kunigėlis pasako ką tu padarei gerai, o ką ne. Atrodo smulkmena, bet per daugelį šimtmečių vienu atveju susikuria kultūra kurioje iniciatyva yra žmogaus rankose, o kitu - rankose to, kas tau duoda indulgenciją.

Colmar miestas yra Alzace, kuris yra vokiškai prancūziškas regionas. Regionas pereidinėjo iš rankų į rankas. Anksčiau ko gero buvo labiau vokiškas, dabar labiau prancuziškas.

Labai krenta į akis pilnas turistų senamiestis ir vos už kokių 2 minučių nuo senamiesčio esantis žmonių ir veiksmo trūkumas. Vietiniai žmonės man pasirodė super mandagūs ir labai mažai šnekantys angliškai. 

Colmar'e gimė Auguste Bartholdi, kuris sukūrė visiems žinomą Laisvės statulą Staten saloje, NY. (Beje, inžinierius ten buvo Alexandre Gustave Eiffel).

Pabaigai keletas nuotraukų.

Čia "menas" iš mūsų fotoaparato

Tokie kanalai išsiraizge po visą senamiestį. Gylis - koks 20 cm - labai gerai šuniukui pabraidyti. Įdomu koks vanduo ten tekėjo viduramžiais? ;)

Colmar didžiuojasi Bartholdi Laisvės statula

Namas Colmar'o stiliuje

Gana tipinis senamiesčio vaizdas

Vaizdas iš mūsų kambario lango

Pasipriešinimas naciams įamžintas ant bažnyčios sienos. Gana daug vokiškų pavardžių



Tuesday, July 14, 2015

Kaip tai prasidėjo


Amsterdamo kanalo gylis 3m - 1m vanduo, 1m dumblas, ir 1m dviračiai



Iki šiol gyvenom gana paprastus ir ko gero niekuo labai neišsiskiriančius gyvenimus. Bet atėjo momentas kai mes abu – Asta ir aš – supratome, kad laikas yra vienintelis tikras dalykas kurį mes turime. Apie visa tai bemąstant atėjo ir kita mintis – mes per darbus ir kasdienius rūpesčius pamirsome svajoti. Ne tai kad mes nebesvajojom apie įdomesnį darbą, projektą ar susitikimą su draugais. Čia turiu galvoj svajojimą apie daiktus kurie yra už mūsų įsivaizduojamos ar tariamos realybės ribų. Tas privedė prie sekančios minties – kaip panaudoti laiką taip, kad mums tas būtų reikšminga.

Kaip reikšmingai praleisti laiką yra labai subjektyvus dalykas – kas vienam žmogui yra visiška nuobodybė kitam žmogui gali būti puikiausias užsiėmimas kurio jis arba ji nekeistų į nieką kitą. Mūsų atveju buvo keletas apribojimų, kurių pagrindinis buvo būti kartu su šeima, daryti tai kas mums įdomu kaip šeimai ir tuo pat metu padaryti kažką, kas pakeistų mūsų ir mūsų vaikų gyvenimą – ir pageidautina kad į gerąją pusę.

Taip ir gimė ši idėja – mums penkiems praleisti metus keliaujant po įvairias šalis.

Pirmas įrašas – Olandija (7.1-7.17)


Iš tikrųjų turėčiau sakyti Nyderlandai, nes Olandija yra viena iš Nyderlandų provincijų. (Tas nėra kažkuo įpatinga – pvz. Lenkija lietuviškai kyla nuo “lech”, kas buvo viena iš Lenkijoj gyvenusių slavų genčių.) Sąvoka “The Low Countries” arba kitaip sakant “Žemumų šalys” šiais laikais apima visą Benelux'ą, kurį istoriškai sudarė 17 provincijų. 7 iš šių provincijų pasuko Protestantizmo keliu ir 1581 metais sukilo prieš Ispanijos kontrolę – tai ir buvo Nyderlandų valstybiškumo pradžia.

Žemumų šalys istoriškai buvo ir ko gero vis dar yra vienas iš pačių labiausiai išsivysčiusių regionų Europoje po Romos Imperijos subyrėjimo. Kai kas mano, kad aukštas visuomenės ir ir bendruomeniškumo lygis kyla iš šalies geografijos. Maždaug pusė šalies teritorijos yra jūros lygyje ir išlieka neapsemta tik dėka nesuskaičiuojamų pylimų kurie tęsiasi palei upes atribodami dirbamą žemę nuo užliejamų plotų. Pylimų taisymas ir priežiūra būdavo užsiėmimas reikalaujantis visų bendruomenės narių pastangų. Žemės trūkumas pavertė olandus gerais prekybininkais, amatininkais ir jūreiviais. Olandai paliko labai ryškų pėdsaką JAV. Pirmieji New Yorko valstijos gyventojai buvo olandai, o pats miestas vadinosi New Amsterdam. Daug vietovardžių yra olandiški, W. Irving'o “Rip Van Winkle” duoda kažkiek supratimo apie olandų gyvenimą Naujajame pasaulyje. Netgi žodis "Yankee" pagal vieną versiją kyla nuo olando Jan Kees (Jan Kees buvo vartojamas panašiai kaip kaip tarkim rusas gali būti pavadintas Ivanu).

Kalbant apie Olandiją negalima nepaminėti 1953 metų potvynio. Jo metu buvo užlieta daug žemės ir žuvo neįtikėtai daug žmonių. Po šio įvykio šalis nusprendė pastatyti jūroje barjerą, kuris apsaugo krantą nuo kylančios jūros. Amerikos statybos inžinierių bendrija (ASCE) laiko šį projektą vienu iš 7 šiuolaikinio pasaulio stebuklų.

Emocijų ir minčių daug, žmonės labai draugiški ir svetingi. Bet viskas kažkaip dar nesusigulėjo, taigi šiame įraše emocinį aspektą praleisiu.

Pridedu keletą nuotraukų iš mūsų kelionės.


Kraštovaizdis šalia Sleeuwijk

Laiveliai Spakenburg'e
Saulėlydis dviračių take prie Eemhof

Vasarnamiai           

Wednesday, June 17, 2015

Vėl apie Prūsiją

Kažkodėl paskutiniu metu daug minčių apie Rytprūsius, kurie anot cantiz.org nuo 1525 buvo pirma protestantiška šalis pasaulyje ir kurie civilizacijai davė (tarp daug kitų) matematiką F.Bessel'į ar filosofą I.Kant'ą. Seniausias Vokietijos jachtklubas irgi atsirado Rytprūsiuose - Segelclub Rhe.

Šalis buvo atvira inovacijai, kitaip mąstantiems, imigrantams ir kalbinėms mažumoms. Kašubai, mazūrai, lietuviai, lenkai, vokiečiai, zalcburgiečiai, huguenotai, žydai - visi ten galėjo gyventi ir kurti (iki nacizmo įsigalėjimo 20 amžiuj, kai buvo pakeisti net vietovardžiai, diskusija čia). Visiems buvo žinomos prūsų dorybės. Ne veltui pirmoji lietuviška knyga ateina iš Rytprūsių.

Netgi lietuviams iki kraujo žinoma daina yra iš ten:

Lietuvninkai mes esam gimę
Georg Sauerwein (1831-1904)


Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir neturim leist pražūt.

Kad ir kelintas apsiėmė
Nieku paversti mus visus,
Lietuvninkų vaisinga žemė
Tik vis gimdys lietuvninkus.

Kad debesiai ir susitraukia
Ir vėtros grumzdž mus išardyt,
Kad ir kelintas pykdams šaukia
Ir kalbą mūs nor išvaryt:

Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,
Lietuvninks nieko tikt n'atbos,
Kaip eglė ten prie Šešupėlio,
Ir vėtroj, ir žiemoj žaliuos.

Drūtai laikyk, drūtai stovėkie,
Lietuviškoji giminė!
Drąsiai lietuviškai kalbėkie,
Tegul supyksta nežinė!

Tegul supyksta, kas nežino,
Kalba senoji kaip miela,
Kuria mus, tėve mūs" mokino
Tėtužis miels ir motina.

Vis ciesorių viernai mylėsim,
Mylėsim ciesorystę vis,
Tikt, kas širdyj yr, iškalbėsim
Lietuviškomis lūpomis.

Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes norim būt;
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir nenorim leist pražūt.

šios dainos modifikacija gana dažnai atliekama, pvz. šis youtube įrašas.
=======================

P.S. įdomumo dėlei pridedu dar porą dainų iš šio krašto (youtube turi muzikines šių dainų versijas):

Preußenlied (sukurta prieš "Lietuvninkai mes esam gimę ...",  paralelės tarp šių dainų matosi plika akim);u

Kita daina yra sukurta apie 1930 ir mano supratimu pagal tekstą labai gerai tinka Lietuvos pamariui arba Žemaitijai ar Suvalkijai:

Ostpreußenlied

    1. Land der dunklen Wälder
und kristall´nen Seen.
Über weite Felder lichte Wunder gehn.

    2. Starke Bauern schreiten
hinter Pferd und Pflug,
über Ackerbreiten streicht ein Vogelzug.

    3. Und die Meere rauschen
den Choral der Zeit,
Elche stehn und lauschen in die Ewigkeit.

4. Tag hat angefangen über Haff und Moor,
Licht ist aufgegangen, steigt in Ost empor.

    5. Heimat wohlgeborgen
zwischen Strand und Strom,
blühe heut und morgen unter´m Friedensdom.

Text: Erich Hannighofen
Melodie: Herbert Brust


P.S. čia labai liūdnas dokumentinis apie Rytprūsių likimą.