Friday, January 5, 2018

Mano močiutė


Tik atėjus naujiems metams mirė mano močiutė. Buvo pirma po vidurnakčio, šaudė saliutai. Jai buvo beveik šimtas metų. 

Jos gyvenimas buvo ilgas ir įvairus. Gan turtingo Varnių apylinkės ūkininko vienturtė dukra, ji pergyveno prieškarį, karą, pokarį, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės. 

Prieškaris suformavo jos asmenybę. Ji buvo skautė, vėliau atrado savo pomėgį - siuvimą. Vėliau atsirado šeima, vaikai, atėjo karas. Ji man sakė, kad vienintelė priežastis kodėl ji nebėgo nuo ateinančių sovietų buvo jos per patį karą (‘40 ir ‘43) gimę vaikai.  Jos vyresni pusbroliai žuvo kaip partizanai. 

Kai iš vaikystės pažįstamas stribas senos pažinties dėlei perdavė jai, kad jie yra sąrašuose trėmimui į Sibirą, viską metė ir pervažiavo gyventi į Telšius. Ji tapo paprasta siuvėja siuvimo fabrike, kuris berods tada vadinosi “Mastis”. Sovietinėje sistemoje nedalyvavo, karjeros nedarė. 

Užaugino penkis vaikus, aštuntam dešimtmetyje padėjo Jurgiui Dovydaičiui rinkti pasakas ir dainas jo knygai “Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais”. Surinko jų nemažai, berods knygoje jai yra padėkota.  

Kartą jos paklausė - 'kaip čia yra,kad vis esi pilna optimizmo, nepaisant visko?'
Ji atsakė: 'žinai, yra žmonės,kurie išeina į gatvę, mato šviečia saulė, žydi gėlės ir sako "taip turi būt". O kiti išeina ir džiaugias, kad šiandien saulė šviečia, kad gėlės žydi, kad gyvi.' 
 
Prieš kokį dešimt metų mūsų prašoma ji parašė savo atsiminimus. Dalį jų įdėjau čia. 

Lai lengva jai būna žemelė.

Sunday, December 24, 2017

Apie demografiją 1897 metais

Gana daug tenka skatyti apie tai kad Vilnius nepriklauso lietuviams ir neva jis turi atitekti lenkams. Iš tikrųjų, visi statistiniai duomenys yra viešai prieinami, tai manau būtų verta tą klausimą panagrinėti tam kad suprasti ko vertos tokios šnekos. Rusiškas demografijos tinklapis pateikia gyventojų surašymo duomenis 1897 metais (http://www.demoscope.ru/weekly/ssp/rus_lan_97.php?reg=133, http://www.demoscope.ru/weekly/ssp/emp_lan_97_uezd.php?reg=258)

Truptį įdėjęs darbo išrinkau duomenis Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų. Atrinkau statistiką atskirai visai gubernijai ir miestams, kad suprasti kaip pasiskirsčiusios tautos. Rezultatai šioje lentelėje:


Rezultatai gana įdomūs. Suvalkų gubernijoj į kurią įėjo Suvalkai ir Augustavas dominavo lietuviai (52%). Kauno gubernijoj dominavo lietuviai (37%) ir žemaičiai (29%). Kiek kitaip Vilniaus gubernijoj kurioje dominavo baltarusiai (56%). Šioje gubernijoje lietuviai sudarė 18%, lenkai 8%, o žydai 13%. Aišku reikia turėti galvoje kad Vilniaus gubernija apėme didelę dabartinės Baltarusijos dalį - beveik iki pat Minsko.

Pažiūrėkim į Vilniaus guberniją atskirai. Bendras gyventojų kiekis 1,591,207, iš kurių miestuose gyvena 198,007, kas yra 12%. Be Vilniaus yra dar keletas miestų, kaip matosi šiame žemėlapyje:


Grįžkim prie lentelės ir pažiųrėkim į Vilniaus gubernijos miestų gyventojus. Matosi kad žydai sudaro 43% o lenkai 27%. Lietuviai sudaro 2%, o baltarusiai kurie dominuoja Vilniaus gubernijoje (56%) tesudaro 8%.

Išeina kad Vilniaus gubernijoje yra baltarusiai 56%, lietuviai 18%, lenkai 8%, žydai 13%, o Vilniaus gubernijos miestuose gyvena apie apie 12% gubernijos gyventojų ir ten dominuoja žydai (43%) ir lenkai (27%).

Kaip tai paaiškinti? Čia mano paaiškinimas. Po 1795 padalijimo Lietuvoje nebeliko laisvųjų žmonių - pagal Imperinės Rusijos tvarką gyventojai turėjo būti baudžiauninkai, kilmingieji, dvasininkai arba valstybės tarnautojai. Išimtis buvo padaryta žydams kurie galėjo gyventi miesteliuose bei miestuose ir galėjo nebūti baudžiauninkais. Man atrodo tas paaiškina tautinį pasiskirstymą - miestuose gyveno prekybininkai, kariškiai, amatininkai, caro valdininkai, intiligentija, dvasininkai ir pan. Likę 88% Vilniaus gubernijos gyveno kaime. Po baudžiavos panaikinimo 1861 dalis bežemių gal ir važiavo į miestus, bet kaip matosi iš surašymo jų nebuvo daug - juk neesant industrijos nėra taip lengva užsikabinti. Todėl išlaisvinti beturčiai baudžiauninkai mieliau važiuodavo laimės ieškoti į Ameriką.

Kas įdomiausia, Vilniaus gubernijoje visai nedaug lenkų 1897 metais. Panašu, kad jų stipriai padaugėjo vėliau.


Sunday, December 17, 2017

Idėja Lietuvai

valstybė yra žmonės, ir žmonių netekimas susilpnina valstybę. Dabartinis nukraujavimas yra beprecedentinis ir su toli siekiančiom pasekmėmis. Dabartinė emigracija pagal absoliutų skaičių ir išvykusių žmonių nuošimtį nenusiledžia praradimams patirtiems didžiojo maro metu xviii a. pradžioje ar praradimams xx amžiaus karuose bei tremtyse. 


Mano manymu išvažiavę žmonės gal ir grįš, bet negrįš jų vaikai. Vaikai nebesijaus imigrantais svetimose šalyse; atvirkščiai, Lietuva su savo labai pasenusiu supratimu apie daugelį dalykų (lytinės, tautinės, rasinės, religinės mažumos, paprasčiausia dažnai sutinkama nepagarba žmogui, siauras tautiškumas, požiūris į xqw raides ir pan.) jiems bus daug svetimesnė nei jų naujosios tėvynės. (Tas beje kažkiek pasireiškė tik po Atgimimo kada į Lietuvą grįžo gana daug karo pabėgelių vaikų - L. Baškauskaitė, R. Dapkutė, A. Žygas, R. Mieželis ir pan.)  Tas reiškia, kad demografinė duobė Lietuvoje bus ir ji bus gili. Dirbančių žmonių mažės (dėl bendro gimstamumo sumažėjimo po nepriklausomybės atgavimo bei emigracijos), o pensininkų gvardija didės nes kasmet ateis nauja pensininkų grupė. 

Tendencija yra labai aiški - kasmet reiks vis daugiau pinigų pensijoms, medicininei priežiūrai ir pan. Joks mokesčių kėlimas ar antros pakopos pensijų nusavinimas iš esmės problemos neišspręs. 

Dabar yra tas etapas kada labai reikia strateginio mąstymo, matymo kur eina regionas ir pasaulis. Tuo požiūriu P. Frankopano knyga "The Silk Roads" yra tarsi Dievo dovana (http://www.peterfrankopan.com/the-silk-roads.html). Knyga glaustai ir puikiai perpasakoja pasaulio istoriją iki pat šių dienų. Pateikiami istorinių įvykių motyvai ir priežastys, nevengiant kontraversiškų politinių sprendimų įvertinimo. Nors atskirai apie Lietuvą ir nešnekama, šią knygą perskaičius pasidaro labai lengvai paaiškinamas Lietuvos suklestėjimas viduramžiais.  Šalia vikingų sukurto upių kelio į Kazanę, Lietuva buvo ant kito "šilko kelio" - ir šis kelias jungė Baltijos jūrą su Juodąja jūra (Karaliaučius/Klaipėda-Vilnius-Minskas-Kijevas-Odesa). Prekyba šiuo keliu lėmė ir Vilniaus bei kitų ant šio kelio esančių miestų dydį ir sėkmę. B.Chmelnickio sukilimas ir šio prekybos kelio praradimas įtakojo LDK silpnėjimą. 

Taigi vienas iš pagrindinių dabartinės užsienio politikos tikslų turėtų būti sugrįžimas prie V. Adamkaus "rytų" politikos - Lietuvai reikia remti mūsų kaimynus rytuose ir vėl atidaryti kanalus per Baltarusiją ir Ukrainą į Juodąją jūrą ir toliau. 

Dabar mėgstama prisiminti didžią senovę atstatinėjant rūmus ar statant paminklus. Tai gal kažkam ir gražu, bet nelabai naudinga. Aš siūlau pagerbti mūsų senovę atsiveriant mūsų kaimynams ir atgaivinant senąjį Baltijos-Juodosios jūros šilko kelią. Kada mūsų šalyje bus taip gerai, kad čia norės ir taip pat oriai kaip ir vietiniai galės gyventi užsieniečiai, gyvai vyks prekių ir idėjų kaita - gal tada grįš ir lietuvių emigratų vaikai?

Thursday, December 7, 2017

Apie Lukiškių aikštę

niekad nemėgau garsiai rėkiančių. Suprantu, kad tai gera strategija, ypač politikoje. Bet visgi, kada į visuomenės ir miesto gyvenimą pradeda kištis Seimo politikai (L.Kasčiūnas, A.Ažubalis, Ž.Pavilionis - straipsnis čia), pradedi galvoti kad esant tokiems "draugams", priešų tikrai nereikia. Nes panašu kad šie veikėjai gana sėkmingai priešina visuomenę ir sabotuoja Seimo darbą. Aš suprantu kad jie turi savo istorijos ir meninį supratimą kurį nori primesti kitiems, bet ...

Gal visgi reiktų neužmiršti kad Seime jiems yra skirta kita veikla ir nesimaišyti jau vykstančiuose demokratinių institucijų sprendimuose? Paskutiniuose rinkimuose balsavau už vieną iš sių veikėjų, dabar jis sako kad šiais veiksmais jis išreiškia mano (t.y. už jį balsavusio rinkėjo) valią. Norėtų! Jis net manęs į jokį susitikimą nekvietė ir to neklausė.

Šie veikėjai rimtai turi problemų su arogancija. 

P.S. čia pora nuorodų:

1. ko gali pamokyti islandai
"Išmintingi turi spręsti; kvailių taryba yra tuo pavojingesnė kuo daugiau jų ten yra"

2. apie Ažubalio ankstesnę veiklą

Friday, November 17, 2017

apie integraciją

visai neseniai žiūrėjau video su Tariq Ramadan, Oksfordo profesoriumi, kur jis kalba apie islamo vietą Europoje.

Užkliuvo viena mintis kuri skamba maždaug taip (čia bandau atkartoti iš atmities): kada mes kalbame apie integraciją, mes neturim musulmonų prašyti kad jie integruotųsi. Jie jau čia, jie jau formaliai integruoti į visuomenes. Ko iš tikro reikia yra kad tos visuomenės "integruotų" juos į savo mąstymą, priimtų juos. 

Pagalvojau, kad ši mintis labai tinka Lietuvos kontekste. Lietuviams reikia integruoti ir priimti lenkus į savo mąstymą - nesukarikatūrinant iki Tomaševskio lygio - o kaip paprastus žmones, visai panašius į mus, kurie eina į bažnyčią bei nori savo vardą rašyti taip kaip jį rašė jų seneliai. Tas pats liečia ir naujus imigrantus. Atvykę jie susiintegruos, bet ir mums juos reikia suintegruoti į savo mąstyma, panašiai kaip britai ar norvegai priėmė ir suintegravo imigrantus lietuvius.

Wednesday, November 15, 2017

mintis šiai dienai

“It is not the critic who counts; not the man who points out how the strong man stumbles, or where the doer of deeds could have done them better. The credit belongs to the man who is actually in the arena, whose face is marred by dust and sweat and blood; who strives valiantly; who errs, who comes short again and again, because there is no effort without error and shortcoming; but who does actually strive to do the deeds; who knows great enthusiasms, the great devotions; who spends himself in a worthy cause; who at the best knows in the end the triumph of high achievement, and who at the worst, if he fails, at least fails while daring greatly, so that his place shall never be with those cold and timid souls who neither know victory nor defeat.”

-Theodore Roosevelt

Wednesday, November 8, 2017

Fašizmas

visai neseniai užtikau nuorodą į fasces (fašis?), kas yra senovės Romos valdžios simbolis vaizdavęs kirvį surištą kartu su lazdomis ir kuris reiškia vienybę ir jėgą.

(Ko gero idėja panaši kaip toj pasakoj kur prieš mirtį tėvas liepia sūnums atnešti vyčių buntelį ir liepia jį perlaužti.)

Fašis

Šis vienybės ir galios simbolis buvo naudojamas daugelio šalių simbolikoje, bet man buvo įdomu sužinoti kad italų diktatorius Benito Mussolini pradėjo naudoti terminą fascism apibrėžti koncepciją tautos kuri sutelktai, nesiblaškydama ir nedvejodama seka savo lyderį.

Po Antrojo Pasaulinio karo žodis fašizmas įgavo kitą prasmę ir šis žodis tapo agresoriaus ar nacisto sinonimu. Rusijoj būti pavadinti "fašistu" yra didžiausias įžeidimas - tai reiškia nepatriotišką, blogą, priešiškai nusistačiusį žmogų; priešą. Šiuo metu šis žodis gan dažnai vartojamas kalbant apie Ukrainą.

Įdomumo dėlei pabandžiau rasti fašizmo bruožus, ir radau tokį sąrašą:
1. stiprus nacionalizmas
2. žmogaus teisių nepaisymas
3. priešų paieška kaip akstinas būti susivienijus
4. jėgos struktūrų svarba
5. seksizmas, moterų nebuvimas valdžioje
6. masinės informacijos priemonių kontrolė
7. pastoviai minimas nacionalinis saugumas
8. persipynusi religija ir valdžia
9. saugomi didelių firmų ir korporacijų interesai
10. užspaustas organizuotas darbininkų judėjimas
11. intelektualų ir menininkų menkinimas
12. stipri ir griežta baudimo sistema
13. paplitusi korupcija ir nepotizmas
14. nelaisvi rinkimai

Įdomu, kurią šalį mūsų kaiminystėj būtų galima pavadinti fašistine?