Thursday, April 19, 2018

Apie kelią ir juostą

kai perskaičiau apie Kinijos iniciatyvą kuri vadinasi "Belt and Road", kažkaip prisiminiau rusišką "Скатертью дорога". Iš tikrųjų ambicija stulbinanti - sujungti Kiniją su Europa.




Šioje iniciatyvoje Minskas vaidins ypač svarbų vaidmenį, nes čia bus vienas iš pagrindinių šio kelio mazgų. Ne veltui Minsko laisvoji ekonominė zona jau dabar pritraukė gana daug Kinijos kompanijų. Taip pat įdomu kad yra planuojamas didelis mazgas Helsinkyje, bet ar į EU/Šiaurės Europos rinką nebūtų daug paprasčiau eiti tiesiai per Baltijos šalis?

Lietuva su Kauno intermodaliniu terminalu, Klaipėdos uostu bei Rail Baltica pozicionuojasi visai neblogai.


Beje, kažkas jau bandoma daryti:


Ko gero nusimato neblogos galimybės, ypač jei pavyks susitarti su kiniečiais ir baltarusiais ir prie jų iniciatyvos prijungti Lietuvą - dabar lyg ir "Belt and Road" planuoja nuo Minsko eiti į Varšuvą.

Sunday, March 18, 2018

Dviguba pilietybė

Diskusija apie dvigubą pilietybę verda seniai. Aš dėl to turiu dvejopus jausmus.

Pilietybė yra gana nauja sąvoka, kuri mūsų kalboje tarsi ir apibrėžia tam tikros vietos - pilies - gyventoją.  Moderni piliečio sąvoka yra gana nauja, gal dagiausiai pora šimtų metų. Ji ko gero modernia forma atsirado Bismarck'o Prūsijoje kaip būdas nustatyti kas gaus pensiją, kas eis į armiją ir kas gali balsuoti. XX amžiuje piliečio sąvoka nusistovėjo ir priklausomai nuo šalies ta sąvoka kažkiek skiriasi. Piliečius gina ir saugo jų valstybė, bet kiekvienu atveju yra skirtumų. Tarkim sovietiniame kontekste pilietis reiškė vieną daiktą, o vakarietiškame liberal-demokratiniame kontekste - kitą. Būtų smagu pamatyti daugiau įvairių šalių analizės Lietuvos kontekste, bet čia pabandysiu parašyti kaip aš suprantu dabartinę situaciją Lietuvoje.  

Iš vienos pusės labai daug lietuvių negyvena Lietuvoje ir jie dėl praktinių priežasčių priima kitos šalies pilietybę. Čia reikia pasakyti kad realiai kitos šalies pilietybę priimti niekas neverčia, netgi gal kai kur ir trukdo - visur gana laisvai galima gyventi ir dirbti turint pastovaus gyventojo statusą (tarkim turkai Vokietijoj); bet tam kad gauti pilietybę reikia gan stipriai to norėti ir įdėti pastangų. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir jų vaikai yra atskiras atvejis ir jo manau nereikia maišyti su dabartinių emigrantų noru turėti dvigubą pilietybę.

Iš lietuvio emigranto taško, tapus kitos šalies piliečiu gal kažkiek gaila prarasti Lietuvos pilietybę - ir manau iš čia kyla noras įtakoti politikus taip, kad galėtum turėti ir Lietuvos pilietybę. Juk čia gaunasi gana gerai - tarsi ne viena, o dvi šalys tau kažką garantuoja.

Ir tada prasideda niuansai. Kodėl vienos šalys leidžia dvigubą pilietybę, o kitos ne? Iš vieno taško, manau čia viskas susiveda į tai, kaip sureguliuotos socialinės išmokos, garantijos, kaina už mokslą, karinė prievolė ir panašiai. Stambiausias pavyzdys yra JAV. Kodėl jie tam neprieštarauja yra gana paprasta priežastis - jei esi pilietis tu privalai mokėti pajamų mokesčius kad ir kur pasaulyje begyventum. Tarkim jei tu esi labai sėkmingas prekiautojas akcijomis kuris kaip pastovus gyventojas gyvena niekam nežinomoje saloje Ramiajame vandenyne, turi tos salos pilietybę ir ramiai sau uždirbinėji pinigus, tu vistiek pildai mokesčių deklaraciją ir susimoki JAV kas tau priklauso. Panašiai ir su universitetais - jei esi deklaravęs vietą valstijoj kurioj eini į valstijos universitetą, tada moki mažiau; priešingu atveju moki daugiau. Skirtingai nuo JAV, kai kuriose kitose šalyse apmokestinimas yra pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Tuo atveju, jei tu deklaravai pajamas kitoje šalyje, tavo pilietybės šalis tau neturi jokių pretenzijų. Tuo pačiu, visa sistema yra kitaip sutvarkyta. (Šiuo požiūriu kažkiek įdomus yra estų e-residency eksperimentas, kur už nominalų mokestį gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą elektroninėje  erdvėje, tapti Estijos e-gyventoju ir savo labai mažą pajamų mokestį mokėti ten. Man tas panašu į mokesčių slėpimo schemą, bet gal ir klystu. Įdomumo dėlei, estai kol kas neleidžia dvigubos pilietybės.)

Logika sako, kad šalys kurios leidžia dvigubą pilietybę yra gerai apgalvojusios finansinių garantijų/įsipareigojimų aspektą ir išlaiko teisingumo principą: šalies pastovūs gyventojai neverčiami “finansuoti” emigrantų kurie turi dvigubą pasą ir kurie nori naudotis šalyje esančia sistema čia negyvendami ir prie jos neprisidėdami. Priešingu atveju dviguba pilietybė neleidžiama.

Tęsiant pilietybės ir teisingumo temą, svarbu pagalvoti ne tik apie Lietuvos piliečius imančius pilietybę svetur, bet ir apie kitų šalių žmones kurie nori gauti pilietybę ar bent teisę dirbti Lietuvoje. Manau kad šiuo atveju tikrai neverta išradinėti dviračio - jei žmogus deklaravo savo buvimą Lietuvoje, gyvena, moka mokesčius, dalyvauja visuomenės gyvenime ir pan., jis po tarkim 5 metų turi galėti gauti Lietuvos pilietybę. Paprasta, ar ne? Panašu kad ne, nes kaip suprantu nuo 2004 Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis britas Mark Adam Harold to negali padaryti. Įdomumo dėlei reikia paminėti kad Lietuvos pilietybė kartais užsieniečiams suteikiama - tarkim D. Grybauskaitė ją suteikė tatuiruotėmis garsėjantiems broliams Maciams! Ar čia buvo koks kriterijus pagal kurį suteikta pilietybė?

Taigi čia būtų mano klausimai pilietybės referendumo rengėjams: 

1. remdami dvigubą pilietybę kaip ir kokius įstatymus keisite norėdami išlaikyti teisingumo principą pastovių šalies gyventojų atžvilgiu? Ar jūs išsinagrinėjote kitų dvigubą pilietybę leidžiančių šalių įstatymus kas liečia “piktnaudžiavimą” ir ar jūs pasiruošę tuos įstaymus prastumti pro Seimą?

2. Kadangi tarsi ir pritariat kad žmonės keliauja ir priima kitų šalių pilietybę, kaip jūs matot Lietuvos imigracinę politiką? Ar jūs planuojat nustatyti tvarką (sistemą) pagal kurią tampama Lietuvos piliečiu?

Vladimir Majakovskij
Eilės apie tarybinį pasą
1929


Vilku išgriaužčiau
Biurokratiją.
Negerbiu
Mandatų.
Velniop lai
Eina
Popierizmas.
Bet šį …


Ilgu kupe ir
Kajučių frontu
Slenka
Paslaugus valdininkas.
Duoda jam pasus.
Ir aš
Duodu mano
Purpurinę knygutę.
Vieniem pasam -
Plati šypsena,
Ant kitų -
Nusispjaut.
Tarkim,
Su pagarba
Ima pasus su
Dvigubu
Anglišku liūtu.
Tarsi geras
Dėdė,
Lankstydamasis,
Tarsi gaudamas
Arbatpinigių,
Ima amerikiečio
Pasą.
Į lenkišką -
Žiūri kaip ožys
Į vitriną.
Į lenkišką -
Išverčia akis.
Žvilgsnis -
Dramblio svorio.
Iš kur čia
Tokia geografinė
Naujiena?
Burbuolės galvos
Nepasukdamas,
Nerodydamas
Jokių jausmų,
Ima šaltu veidu
Pasus
Danų
Ir kitų įvairių
Švedų.
Ir staiga,
Tarsi nudegus,
Ponui
Veidas persikreipia.
Ponas valdininkas
Ima
Mano
Raundonviršę knygutę.
Ima -
Kaip bombą,
Ima -
Kaip ežį,
Kaip dvibriaunį skustuvą,
Kaip šnypščiančią
Dauggeluonę
Dvimetrinę gyvatę.
Daugiareikšmiškai
Mirkteli nešikas -
Bent veltui daiktus
Nuneš.
Žandaras
Klausiamai žiūri į
Tikrintoją,
Tikrintojas -
Į žandarą.
Kaip saldžiai
Žandarų kasta
Mane
Išskleistų ir nukryžiuotų
Už tai,
Kad mano rankoj
Tarybinis pasas
Su pjautuvu
Ir kūju. 


Vilku išgriaužčiau
Biurokratiją.
Negerbiu
Mandatų.
Velniop lai
Eina
Popierizmas.
Bet šitą …
Neįkainuojamą naštą
Imu iš gilios kišenės.
Skaitykit,
Pavydėkit.
Aš -
Sovietų Sąjungos
Pilietis.

Владимир Маяковский — Стихи о советском паспорте, 1929
Vertimas mano

Thursday, February 22, 2018

Apie Laisvės siekį

Kaip rusai sako, "Никто незабыт, ничто незабыто..."

Friday, January 5, 2018

Mano močiutė


Tik atėjus naujiems metams mirė mano močiutė. Buvo pirma po vidurnakčio, šaudė saliutai. Jai buvo beveik šimtas metų. 

Jos gyvenimas buvo ilgas ir įvairus. Gan turtingo Varnių apylinkės ūkininko vienturtė dukra, ji pergyveno prieškarį, karą, pokarį, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės. 

Prieškaris suformavo jos asmenybę. Ji buvo skautė, vėliau atrado savo pomėgį - siuvimą. Vėliau atsirado šeima, vaikai, atėjo karas. Ji man sakė, kad vienintelė priežastis kodėl ji nebėgo nuo ateinančių sovietų buvo jos per patį karą (‘40 ir ‘43) gimę vaikai.  Jos vyresni pusbroliai žuvo kaip partizanai. 

Kai iš vaikystės pažįstamas stribas senos pažinties dėlei perdavė jai, kad jie yra sąrašuose trėmimui į Sibirą, viską metė ir pervažiavo gyventi į Telšius. Ji tapo paprasta siuvėja siuvimo fabrike, kuris berods tada vadinosi “Mastis”. Sovietinėje sistemoje nedalyvavo, karjeros nedarė. 

Užaugino penkis vaikus, aštuntam dešimtmetyje padėjo Jurgiui Dovydaičiui rinkti pasakas ir dainas jo knygai “Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais”. Surinko jų nemažai, berods knygoje jai yra padėkota.  

Kartą jos paklausė - 'kaip čia yra,kad vis esi pilna optimizmo, nepaisant visko?'
Ji atsakė: 'žinai, yra žmonės,kurie išeina į gatvę, mato šviečia saulė, žydi gėlės ir sako "taip turi būt". O kiti išeina ir džiaugias, kad šiandien saulė šviečia, kad gėlės žydi, kad gyvi.' 
 
Prieš kokį dešimt metų mūsų prašoma ji parašė savo atsiminimus. Dalį jų įdėjau čia. 

Lai lengva jai būna žemelė.

Sunday, December 24, 2017

Apie demografiją 1897 metais

Gana daug tenka skatyti apie tai kad Vilnius nepriklauso lietuviams ir neva jis turi atitekti lenkams. Iš tikrųjų, visi statistiniai duomenys yra viešai prieinami, tai manau būtų verta tą klausimą panagrinėti tam kad suprasti ko vertos tokios šnekos. Rusiškas demografijos tinklapis pateikia gyventojų surašymo duomenis 1897 metais (http://www.demoscope.ru/weekly/ssp/rus_lan_97.php?reg=133, http://www.demoscope.ru/weekly/ssp/emp_lan_97_uezd.php?reg=258)

Truptį įdėjęs darbo išrinkau duomenis Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų. Atrinkau statistiką atskirai visai gubernijai ir miestams, kad suprasti kaip pasiskirsčiusios tautos. Rezultatai šioje lentelėje:


Rezultatai gana įdomūs. Suvalkų gubernijoj į kurią įėjo Suvalkai ir Augustavas dominavo lietuviai (52%). Kauno gubernijoj dominavo lietuviai (37%) ir žemaičiai (29%). Kiek kitaip Vilniaus gubernijoj kurioje dominavo baltarusiai (56%). Šioje gubernijoje lietuviai sudarė 18%, lenkai 8%, o žydai 13%. Aišku reikia turėti galvoje kad Vilniaus gubernija apėme didelę dabartinės Baltarusijos dalį - beveik iki pat Minsko.

Pažiūrėkim į Vilniaus guberniją atskirai. Bendras gyventojų kiekis 1,591,207, iš kurių miestuose gyvena 198,007, kas yra 12%. Be Vilniaus yra dar keletas miestų, kaip matosi šiame žemėlapyje:


Grįžkim prie lentelės ir pažiųrėkim į Vilniaus gubernijos miestų gyventojus. Matosi kad žydai sudaro 43% o lenkai 27%. Lietuviai sudaro 2%, o baltarusiai kurie dominuoja Vilniaus gubernijoje (56%) tesudaro 8%.

Išeina kad Vilniaus gubernijoje yra baltarusiai 56%, lietuviai 18%, lenkai 8%, žydai 13%, o Vilniaus gubernijos miestuose gyvena apie apie 12% gubernijos gyventojų ir ten dominuoja žydai (43%) ir lenkai (27%).

Kaip tai paaiškinti? Čia mano paaiškinimas. Po 1795 padalijimo Lietuvoje nebeliko laisvųjų žmonių - pagal Imperinės Rusijos tvarką gyventojai turėjo būti baudžiauninkai, kilmingieji, dvasininkai arba valstybės tarnautojai. Išimtis buvo padaryta žydams kurie galėjo gyventi miesteliuose bei miestuose ir galėjo nebūti baudžiauninkais. Man atrodo tas paaiškina tautinį pasiskirstymą - miestuose gyveno prekybininkai, kariškiai, amatininkai, caro valdininkai, intiligentija, dvasininkai ir pan. Likę 88% Vilniaus gubernijos gyveno kaime. Po baudžiavos panaikinimo 1861 dalis bežemių gal ir važiavo į miestus, bet kaip matosi iš surašymo jų nebuvo daug - juk neesant industrijos nėra taip lengva užsikabinti. Todėl išlaisvinti beturčiai baudžiauninkai mieliau važiuodavo laimės ieškoti į Ameriką.

Kas įdomiausia, Vilniaus gubernijoje visai nedaug lenkų 1897 metais. Panašu, kad jų stipriai padaugėjo vėliau.


Sunday, December 17, 2017

Idėja Lietuvai

valstybė yra žmonės, ir žmonių netekimas susilpnina valstybę. Dabartinis nukraujavimas yra beprecedentinis ir su toli siekiančiom pasekmėmis. Dabartinė emigracija pagal absoliutų skaičių ir išvykusių žmonių nuošimtį nenusiledžia praradimams patirtiems didžiojo maro metu xviii a. pradžioje ar praradimams xx amžiaus karuose bei tremtyse. 


Mano manymu išvažiavę žmonės gal ir grįš, bet negrįš jų vaikai. Vaikai nebesijaus imigrantais svetimose šalyse; atvirkščiai, Lietuva su savo labai pasenusiu supratimu apie daugelį dalykų (lytinės, tautinės, rasinės, religinės mažumos, paprasčiausia dažnai sutinkama nepagarba žmogui, siauras tautiškumas, požiūris į xqw raides ir pan.) jiems bus daug svetimesnė nei jų naujosios tėvynės. (Tas beje kažkiek pasireiškė tik po Atgimimo kada į Lietuvą grįžo gana daug karo pabėgelių vaikų - L. Baškauskaitė, R. Dapkutė, A. Žygas, R. Mieželis ir pan.)  Tas reiškia, kad demografinė duobė Lietuvoje bus ir ji bus gili. Dirbančių žmonių mažės (dėl bendro gimstamumo sumažėjimo po nepriklausomybės atgavimo bei emigracijos), o pensininkų gvardija didės nes kasmet ateis nauja pensininkų grupė. 

Tendencija yra labai aiški - kasmet reiks vis daugiau pinigų pensijoms, medicininei priežiūrai ir pan. Joks mokesčių kėlimas ar antros pakopos pensijų nusavinimas iš esmės problemos neišspręs. 

Dabar yra tas etapas kada labai reikia strateginio mąstymo, matymo kur eina regionas ir pasaulis. Tuo požiūriu P. Frankopano knyga "The Silk Roads" yra tarsi Dievo dovana (http://www.peterfrankopan.com/the-silk-roads.html). Knyga glaustai ir puikiai perpasakoja pasaulio istoriją iki pat šių dienų. Pateikiami istorinių įvykių motyvai ir priežastys, nevengiant kontraversiškų politinių sprendimų įvertinimo. Nors atskirai apie Lietuvą ir nešnekama, šią knygą perskaičius pasidaro labai lengvai paaiškinamas Lietuvos suklestėjimas viduramžiais.  Šalia vikingų sukurto upių kelio į Kazanę, Lietuva buvo ant kito "šilko kelio" - ir šis kelias jungė Baltijos jūrą su Juodąja jūra (Karaliaučius/Klaipėda-Vilnius-Minskas-Kijevas-Odesa). Prekyba šiuo keliu lėmė ir Vilniaus bei kitų ant šio kelio esančių miestų dydį ir sėkmę. B.Chmelnickio sukilimas ir šio prekybos kelio praradimas įtakojo LDK silpnėjimą. 

Taigi vienas iš pagrindinių dabartinės užsienio politikos tikslų turėtų būti sugrįžimas prie V. Adamkaus "rytų" politikos - Lietuvai reikia remti mūsų kaimynus rytuose ir vėl atidaryti kanalus per Baltarusiją ir Ukrainą į Juodąją jūrą ir toliau. 

Dabar mėgstama prisiminti didžią senovę atstatinėjant rūmus ar statant paminklus. Tai gal kažkam ir gražu, bet nelabai naudinga. Aš siūlau pagerbti mūsų senovę atsiveriant mūsų kaimynams ir atgaivinant senąjį Baltijos-Juodosios jūros šilko kelią. Kada mūsų šalyje bus taip gerai, kad čia norės ir taip pat oriai kaip ir vietiniai galės gyventi užsieniečiai, gyvai vyks prekių ir idėjų kaita - gal tada grįš ir lietuvių emigratų vaikai?