Thursday, July 30, 2020
Sunday, July 12, 2020
Saturday, July 11, 2020
Antanas Vienuolis - iš karo korespondento užrašų
iš vaikystės atsimenu A. Vienuolio apsakymus apie Kaukazą "Užkeiktieji vienuoliai". Kaip ir daugelio pirmosios nepriklausomybės žmonių jo gyvenimas buvo labai įvairus, ramesnėje šalyje tų įspūdžių pakaktų keliems gyvenimams.
Viena iš A. Vienuolio veiklų buvo dalyvavimas derybose su Sovietų Rusija Maskvoje - anot šio straipsnio, šios derybos ir 1920 liepos 12 sutartis buvo ko gero vienos iš pačių svarbiausių sutarčių Lietuvos diplomatijos istorijoje.
Užkliuvo keletas minčių iš jo užrašų:
"Pirmame posėdy Joffe buvo pasakęs, kad Lietuva viena iš nedaugelio buržuazinių valstybių, kuri nevedusi prieš bolševikus karo, o tik gynusi savo sienas. Trečiame posėdy vienas Lietuvių Delegacijos narys pabrėžė, kad Lietuva esanti ne buržuazinė respublika, o ūkininkų respublika ir nurodė į tai, kad kaip Lietuvos valdžioje, taip Delegacijos Sąstate nesą nei vieno dvarininko nei buržujo, o kad visi ūkininkų sūnūs ir vargu atsirastų bent vienas bajorų kilmės. Tas pareiškimas į Rusų Delegaciją padarė didelio įspūdžio."
...
"Latvių atėjo Delegacijos pirmininkas su trim nariais, estų – atstovybės pirmininkas su dviem nariais.
Pietų laike Lietuvių Delegacijos Pirmininkas pasakė kalbą lietuviškai maždaug taip:
„Gerbiamieji svečiai, Delegacijos nariai, ekspertai ir bendradarbiai! Prieš 125 metus Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Tai reiškia, kad per ištisus 125 metus Lietuvių Tauta kentė sunkiausius vargus ir kančias. Koks rusų carizmo žiaurumas siautė Lietuvoj, galima suprasti jau iš to, kad per 50 metų lietuviams buvo draudžiama spauda ir lietuvių tauta buvo atskirta nuo bet kurios kultūros: jai buvo atimtos visos žmoniškumo teisės ir suvaržytas jos kultūrinis ūgis. Žodžiu, prieš mus buvo panaudotas toks įrankis, koks niekur j nebuvo naudojamas visam pasauly. Pirmuosius didžiojo karo šūvius išgirdo pirmieji ir lietuviai ir pirmieji pajuto ant savo sprando visas tas sunkenybes, vargus, priespaudas ir žiaurumus. 4 metus lietuviai kentė sunkiausią vokiečių okupantą jungą. Sugriuvus Vokiečių galybei, Lietuvą užplūdo bolševikai, bermontininkai. Bet nuo jų nusikratėm patys. Dabar palieka tik lenkai, kurie dar laiko okupavę Lietuvos dalį. Vienok, nepaisant to, mūsų tauta išbrido iš visų tų vargų, bėdų ir karo baisenybių ir mūsų valstiečių tautinis susipratimas vis augo, stiprėjo ir štai šiandien mūsų laikinoj sostinėj Kaune išrinktieji į Seimą atstovai jau ima tvarkyt savo kraštą ir deda pamatą mūsų naujai Demokratinei Valstybei. Tad sveikinu visus Delegacijos narius, ekspertus ir bendradarbius sulaukus taip svarbios ir iškilmingos dienos, kurią švenčia visa Lietuva, kurią švenčiam tolimoj Maskvoj ir mes draug su mums draugingų valstybių atstovais m latviais ir estais, ir keliu savo taurę už Lietuvos Seimą. Valio!..
Po p. Naruševičiaus kalbėjo Latvių Delegacijas Pirmininkas p. Zebergas. Jis savo kalboj palietė tuos ryšius, kurie nuo seno riša abi brolių tautas ir reiškė vilties, kad netolimoj ateity lietuviai ir latviai turėsis bendrų idealų ir bendrai jų sieksią ir kovosią dėl jų. Estų Delegacijos Pirmininkas p. Karton pasakė, kad jie nepripuolamai čia esą, o kad bendras praeities erškėčių kelias rišąs ir jungas Lietuvius su Estais dabar."
...
"Ypač stebino raudonarmiečius tai, kad mes visur drauge imam ir savo kareivius: drauge ir už stalo sodinam, tą pat valgį duodam, drauge į teatrą ir pasivaikščiot einam. Pradžioj raudonar. žiūrėjo į mus kaip į buržujus, o į mūsų kareivius kaip į baltagvardininkus ir buvo norėję juos pakreipti į savo pusę; be kita ko davė jiems ir komunistų literatūros; vienoj tų knygučių parodomi typai „Vanki umnago“ – komunisto ir „Vanki duračka“ – buržujų skvernų laižytojo! Bet, pamatę, kad mūsų kareiviai ne „Vanki“ – patys ėmė teirautis apie jų santykius su karininkais ir „buržujais“. O kada mūsų kareiviai imdavo kartais dainuot, tai ne tik sergstą mus raudonarmiečiai užsiklausydavo, bet ir gatvėj praeiviai. Labai jie stebėjos kai mes, susirgus kareiviui Mačiauskui, visi apie jį rūpinomės, davėm vyno, konjako, važinėjom po miestą ieškodami daktarų, gailestingųjų seselių, ieškojom pieno, spalgenų uogų.
Raudonarmiečių tarpe buvo ir lietuvių, nors jie ir nuduodavo nemoką lietuviškai, tačiau savo tautietį tuojau galima buvo atskirt nuo kitų. Visi jie su mum buvo labai mandagūs. Ir apskritai ir komisarai ir palydovai visad ir visur apie mus rūpinos ir stengės patenkint kiekvieną mūsų norą ar reikalą. Pav. p. N. paprašė dežuruojančio komisaro lakštelio popirosam pirkt. Rytojaus dieną p. Jofė atsiuntė mum 2000 geriausių papirosų „Zefir“. Raudonarmiečiai labai nusistebėjo, kai tais papirosais pasidalinom visi lygiai ir su kareiviais. Po tos iškilmingos vakarienės raudonarmiečiai jau visai kitaip į mus žiūrėjo ir peikė savo komisarus ir karininkus, kad jie esą didesni buržujai, neg caro generolai buvę: „jie tik visur kaišioja savo „tovarišč“, o gyvent niekam laisvai neduodą“, kalbėjo jie rytojaus dieną."
Viena iš A. Vienuolio veiklų buvo dalyvavimas derybose su Sovietų Rusija Maskvoje - anot šio straipsnio, šios derybos ir 1920 liepos 12 sutartis buvo ko gero vienos iš pačių svarbiausių sutarčių Lietuvos diplomatijos istorijoje.
Užkliuvo keletas minčių iš jo užrašų:
"Pirmame posėdy Joffe buvo pasakęs, kad Lietuva viena iš nedaugelio buržuazinių valstybių, kuri nevedusi prieš bolševikus karo, o tik gynusi savo sienas. Trečiame posėdy vienas Lietuvių Delegacijos narys pabrėžė, kad Lietuva esanti ne buržuazinė respublika, o ūkininkų respublika ir nurodė į tai, kad kaip Lietuvos valdžioje, taip Delegacijos Sąstate nesą nei vieno dvarininko nei buržujo, o kad visi ūkininkų sūnūs ir vargu atsirastų bent vienas bajorų kilmės. Tas pareiškimas į Rusų Delegaciją padarė didelio įspūdžio."
...
"Latvių atėjo Delegacijos pirmininkas su trim nariais, estų – atstovybės pirmininkas su dviem nariais.
Pietų laike Lietuvių Delegacijos Pirmininkas pasakė kalbą lietuviškai maždaug taip:
„Gerbiamieji svečiai, Delegacijos nariai, ekspertai ir bendradarbiai! Prieš 125 metus Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Tai reiškia, kad per ištisus 125 metus Lietuvių Tauta kentė sunkiausius vargus ir kančias. Koks rusų carizmo žiaurumas siautė Lietuvoj, galima suprasti jau iš to, kad per 50 metų lietuviams buvo draudžiama spauda ir lietuvių tauta buvo atskirta nuo bet kurios kultūros: jai buvo atimtos visos žmoniškumo teisės ir suvaržytas jos kultūrinis ūgis. Žodžiu, prieš mus buvo panaudotas toks įrankis, koks niekur j nebuvo naudojamas visam pasauly. Pirmuosius didžiojo karo šūvius išgirdo pirmieji ir lietuviai ir pirmieji pajuto ant savo sprando visas tas sunkenybes, vargus, priespaudas ir žiaurumus. 4 metus lietuviai kentė sunkiausią vokiečių okupantą jungą. Sugriuvus Vokiečių galybei, Lietuvą užplūdo bolševikai, bermontininkai. Bet nuo jų nusikratėm patys. Dabar palieka tik lenkai, kurie dar laiko okupavę Lietuvos dalį. Vienok, nepaisant to, mūsų tauta išbrido iš visų tų vargų, bėdų ir karo baisenybių ir mūsų valstiečių tautinis susipratimas vis augo, stiprėjo ir štai šiandien mūsų laikinoj sostinėj Kaune išrinktieji į Seimą atstovai jau ima tvarkyt savo kraštą ir deda pamatą mūsų naujai Demokratinei Valstybei. Tad sveikinu visus Delegacijos narius, ekspertus ir bendradarbius sulaukus taip svarbios ir iškilmingos dienos, kurią švenčia visa Lietuva, kurią švenčiam tolimoj Maskvoj ir mes draug su mums draugingų valstybių atstovais m latviais ir estais, ir keliu savo taurę už Lietuvos Seimą. Valio!..
Po p. Naruševičiaus kalbėjo Latvių Delegacijas Pirmininkas p. Zebergas. Jis savo kalboj palietė tuos ryšius, kurie nuo seno riša abi brolių tautas ir reiškė vilties, kad netolimoj ateity lietuviai ir latviai turėsis bendrų idealų ir bendrai jų sieksią ir kovosią dėl jų. Estų Delegacijos Pirmininkas p. Karton pasakė, kad jie nepripuolamai čia esą, o kad bendras praeities erškėčių kelias rišąs ir jungas Lietuvius su Estais dabar."
...
"Ypač stebino raudonarmiečius tai, kad mes visur drauge imam ir savo kareivius: drauge ir už stalo sodinam, tą pat valgį duodam, drauge į teatrą ir pasivaikščiot einam. Pradžioj raudonar. žiūrėjo į mus kaip į buržujus, o į mūsų kareivius kaip į baltagvardininkus ir buvo norėję juos pakreipti į savo pusę; be kita ko davė jiems ir komunistų literatūros; vienoj tų knygučių parodomi typai „Vanki umnago“ – komunisto ir „Vanki duračka“ – buržujų skvernų laižytojo! Bet, pamatę, kad mūsų kareiviai ne „Vanki“ – patys ėmė teirautis apie jų santykius su karininkais ir „buržujais“. O kada mūsų kareiviai imdavo kartais dainuot, tai ne tik sergstą mus raudonarmiečiai užsiklausydavo, bet ir gatvėj praeiviai. Labai jie stebėjos kai mes, susirgus kareiviui Mačiauskui, visi apie jį rūpinomės, davėm vyno, konjako, važinėjom po miestą ieškodami daktarų, gailestingųjų seselių, ieškojom pieno, spalgenų uogų.
Raudonarmiečių tarpe buvo ir lietuvių, nors jie ir nuduodavo nemoką lietuviškai, tačiau savo tautietį tuojau galima buvo atskirt nuo kitų. Visi jie su mum buvo labai mandagūs. Ir apskritai ir komisarai ir palydovai visad ir visur apie mus rūpinos ir stengės patenkint kiekvieną mūsų norą ar reikalą. Pav. p. N. paprašė dežuruojančio komisaro lakštelio popirosam pirkt. Rytojaus dieną p. Jofė atsiuntė mum 2000 geriausių papirosų „Zefir“. Raudonarmiečiai labai nusistebėjo, kai tais papirosais pasidalinom visi lygiai ir su kareiviais. Po tos iškilmingos vakarienės raudonarmiečiai jau visai kitaip į mus žiūrėjo ir peikė savo komisarus ir karininkus, kad jie esą didesni buržujai, neg caro generolai buvę: „jie tik visur kaišioja savo „tovarišč“, o gyvent niekam laisvai neduodą“, kalbėjo jie rytojaus dieną."
Friday, July 10, 2020
apie lietuvių ir slavų kalbų panašumus
labai įdomus pokalbis su Ana Dundaite iš Delfi TV для русскоязычных.
Ši moteris sudarė vienintelį pasaulyje senosios slavų - lietuvių kalbos žodyną. Man įdomu kad tiek panašumų tarp senosios slavų kalbos ir lietuvių kalbos ir kaip plačiai slavistai remiasi lietuvių kalba.
Tarkim 'gorod' yra iš baltų kalbų:
gardas -> grad -> gorod (senovėj miestai būdavo aptverti)
Ši moteris sudarė vienintelį pasaulyje senosios slavų - lietuvių kalbos žodyną. Man įdomu kad tiek panašumų tarp senosios slavų kalbos ir lietuvių kalbos ir kaip plačiai slavistai remiasi lietuvių kalba.
Tarkim 'gorod' yra iš baltų kalbų:
gardas -> grad -> gorod (senovėj miestai būdavo aptverti)
Sunday, July 5, 2020
gana įdomus pokalbis tarp John Anderson ir Douglas Murray
visai atsitiktinai užtikau pokalbį tarp buvusio Australijos Deputy PM (antras pagal svarbumą vyriausybės narys) John Anderson ir britų rašytojo Douglas Murray.
John Anderson dabar jau nebedirba valstybinio darbo, gyvena savo ūkyje ir daro aktualius pokalbius. Palinkėčiau kad koks Lietuvos politikas tą padarytų - man atrodo būtų visiems naudinga.
Douglas Murray yra Oxfordo universitetą baigęs keturiasdešimtmetis jau parašęs berods keturias ar penkias knygas. Paskutinė jo knyga vadinas "The Madness of Crowds: Gender, Race and Identity" ir yra #1 ar #2 pagal kelias kategorijas ant amazon.com. Douglas Murray yra gėjus ir todėl jis manau gali diskutuoti gėjų problemas - jis su jomis geriau susipžinęs nei dauguma žmonių.
Mano supratimu abu kalbėtojai yra 'klasikinių' vertybių žmonės. Video žiūrėjau tam kad suprasti kur yra takoskyra, koks yra viešasis diskursas, kaip jie žiūri į visuomenės problemas palyginus su liberalių pažiūrų žmonėmis.
Čia jau jums spręsti ar jūs su tuo sutinkat ar ne. Bet abu žmonės yra gana daug pasiekę ir nusipelnę visuomenei. Jie tikrai yra protingi žmonės.
Keletas minčių kurias užsirašiau peržiūrėjęs video:
- dabar mes esame situacijoje kai kiekvienas turi pastoviai teigti kad jis ar ji yra 'anti-rasistas' - panašu kad visi aplink yra rasistai ir tik kelios drąsios sielos yra anti-rasistai. Panaši situacija yra su moters teisėmis, LGBTQ ir pan.
- lygios teisės yra siekiamybė, bet Douglas Murray mano, kad yra labai didelė trintis tarp gėjų ir trans-seksualų ir kad jam sunku juos priimti kaip vieną bendruomenę. Mes labai mažai suprantam apie trans-seksualus bet elgiames taip lyg suprastume.
- šeimyniniai vienetai tradicinėse šeimose yra daug pastovesni nei LGBTQ norėtų pripažinti.
- gėjų teisės yra svarbios ir turi būti saugomos. Jie sudaro tik 3-4% visuomenės, tuo tarpu kai moterys sudaro arti 50% visuomenės.
- jis pritaria gėjų vedyboms, bet jis žino apie didelę netoleranciją ir prieštaravimus LGBTQ bendruomenės viduje. Bendrai paėmus, tokie dalykai kaip 'moterys remia tą', 'juodaodžiai remia tą' ir pan yra beprasmiai nes žmonės yra klasifikuojami pagal daugiau kriterijų nei jų pasirinktas identitetas. Tarkim tarp visų moterų yra tikrai daugiau nei viena idėja vienu ar kitu klausimu.
Kodėl mes atsisakome individualizmo kai save priskiriame toms grupėms?
Pastaruoju metu akademinis darbas nėra ta vieta į kur eina gudrūs žmonės.
Akademijoje pastaruoju metu tapo labai lengva nieko nedaryti (neieškoti supratimo, sprendimo) jei kas nors pasako 'man čia jautri tema'. Todėl daug problemų kaupiasi be sprendimo ir tada 'sprogsta' kvailiausiu būdu.
Bendrai paėmus, visuomenėje vyksta pokyčiai, bet John Anderson jaučia kad Australijoje dar yra išlikusi 'šerdis'. Yra daug žmonių kurie nesipuikuoja, yra kuklūs pergalėje ir gracingi su pralaimėjusiais.
Ar visuomenė yra jėga kurianti gėrį?
Daug kur (medijose, viešojoje erdvėje, versle) pristatoma, kad visko tikslas yra gauti daugiau įtakos ir galios. Tačiau jei tai perkeliame į žmogiškąjį lygį gaunasi visai kitaip. Jei tu sutinki žmogų ir jo paklausi kas jam svarbiausia ir išgirsti kad jam svarbiausia gyvenime yra įgyti daugiau galios, tu ko gero vengsi to žmogaus. Žmonės kurie sako kad jiems svarbi šeima, vaikai, meilė, dvasinis gyvenimas, labdara ir pan ko gero yra patrauklesni. Abu elgesio tipai yra išmokti, ir čia didelis visuomenės ir medijų vaidmuo.
Viena iš pagrindinių kapitalizmo problemų yra trumpalaikiškumas; šeima, dvasinis gyvenimas ir pan. yra ilgalaikiai projektai ir tą reikia suprasti.
Viena iš mūsų laisvių yra būti kritiškiems patiems sau, pastoviai ir naujai vertinti savo pasaulio supratimą.
Douglas Murray mato stulbinantį supratimo ir perspektyvos trūkumą istoriniame bei geografiniame kontekste tarp tų žmonių kurie siekia drastiškų permainų visuomenėje.
P.S. apie rasizmą ir gyvenimą Lietuvoje yra straipsnis čia
John Anderson dabar jau nebedirba valstybinio darbo, gyvena savo ūkyje ir daro aktualius pokalbius. Palinkėčiau kad koks Lietuvos politikas tą padarytų - man atrodo būtų visiems naudinga.
Douglas Murray yra Oxfordo universitetą baigęs keturiasdešimtmetis jau parašęs berods keturias ar penkias knygas. Paskutinė jo knyga vadinas "The Madness of Crowds: Gender, Race and Identity" ir yra #1 ar #2 pagal kelias kategorijas ant amazon.com. Douglas Murray yra gėjus ir todėl jis manau gali diskutuoti gėjų problemas - jis su jomis geriau susipžinęs nei dauguma žmonių.
Mano supratimu abu kalbėtojai yra 'klasikinių' vertybių žmonės. Video žiūrėjau tam kad suprasti kur yra takoskyra, koks yra viešasis diskursas, kaip jie žiūri į visuomenės problemas palyginus su liberalių pažiūrų žmonėmis.
Čia jau jums spręsti ar jūs su tuo sutinkat ar ne. Bet abu žmonės yra gana daug pasiekę ir nusipelnę visuomenei. Jie tikrai yra protingi žmonės.
Keletas minčių kurias užsirašiau peržiūrėjęs video:
- dabar mes esame situacijoje kai kiekvienas turi pastoviai teigti kad jis ar ji yra 'anti-rasistas' - panašu kad visi aplink yra rasistai ir tik kelios drąsios sielos yra anti-rasistai. Panaši situacija yra su moters teisėmis, LGBTQ ir pan.
- lygios teisės yra siekiamybė, bet Douglas Murray mano, kad yra labai didelė trintis tarp gėjų ir trans-seksualų ir kad jam sunku juos priimti kaip vieną bendruomenę. Mes labai mažai suprantam apie trans-seksualus bet elgiames taip lyg suprastume.
- šeimyniniai vienetai tradicinėse šeimose yra daug pastovesni nei LGBTQ norėtų pripažinti.
- gėjų teisės yra svarbios ir turi būti saugomos. Jie sudaro tik 3-4% visuomenės, tuo tarpu kai moterys sudaro arti 50% visuomenės.
- jis pritaria gėjų vedyboms, bet jis žino apie didelę netoleranciją ir prieštaravimus LGBTQ bendruomenės viduje. Bendrai paėmus, tokie dalykai kaip 'moterys remia tą', 'juodaodžiai remia tą' ir pan yra beprasmiai nes žmonės yra klasifikuojami pagal daugiau kriterijų nei jų pasirinktas identitetas. Tarkim tarp visų moterų yra tikrai daugiau nei viena idėja vienu ar kitu klausimu.
Kodėl mes atsisakome individualizmo kai save priskiriame toms grupėms?
Pastaruoju metu akademinis darbas nėra ta vieta į kur eina gudrūs žmonės.
Akademijoje pastaruoju metu tapo labai lengva nieko nedaryti (neieškoti supratimo, sprendimo) jei kas nors pasako 'man čia jautri tema'. Todėl daug problemų kaupiasi be sprendimo ir tada 'sprogsta' kvailiausiu būdu.
Bendrai paėmus, visuomenėje vyksta pokyčiai, bet John Anderson jaučia kad Australijoje dar yra išlikusi 'šerdis'. Yra daug žmonių kurie nesipuikuoja, yra kuklūs pergalėje ir gracingi su pralaimėjusiais.
Ar visuomenė yra jėga kurianti gėrį?
Daug kur (medijose, viešojoje erdvėje, versle) pristatoma, kad visko tikslas yra gauti daugiau įtakos ir galios. Tačiau jei tai perkeliame į žmogiškąjį lygį gaunasi visai kitaip. Jei tu sutinki žmogų ir jo paklausi kas jam svarbiausia ir išgirsti kad jam svarbiausia gyvenime yra įgyti daugiau galios, tu ko gero vengsi to žmogaus. Žmonės kurie sako kad jiems svarbi šeima, vaikai, meilė, dvasinis gyvenimas, labdara ir pan ko gero yra patrauklesni. Abu elgesio tipai yra išmokti, ir čia didelis visuomenės ir medijų vaidmuo.
Viena iš pagrindinių kapitalizmo problemų yra trumpalaikiškumas; šeima, dvasinis gyvenimas ir pan. yra ilgalaikiai projektai ir tą reikia suprasti.
Viena iš mūsų laisvių yra būti kritiškiems patiems sau, pastoviai ir naujai vertinti savo pasaulio supratimą.
Douglas Murray mato stulbinantį supratimo ir perspektyvos trūkumą istoriniame bei geografiniame kontekste tarp tų žmonių kurie siekia drastiškų permainų visuomenėje.
P.S. apie rasizmą ir gyvenimą Lietuvoje yra straipsnis čia
Thursday, July 2, 2020
Absurdas dėl Lukiškių aikštės
suprantu, daug kam nepatinka smėlis Lukiškių aikštėje. Iš tiesų, tai gali būti matoma kaip priešrinkiminiai Vilniaus mero žaidimai.
Bet kai kurie Seimo nariai daro daug blogesnius dalykus nei išreikšti savo poziciją dėl to. Jie arba nesupranta kaip demokratinis - teisinis procesas veikia, arba jaučiasi aukščiau įstatymo. Vargas su tokiais įstatymų leidėjais.
Cituoju iš https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1192974/seimas-pritare-valdanciuju-pataisoms-del-lukiskiu-aikstes-iteisino-ir-vyti:
<<
Seimo nariai Povilas Urbšys, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis, Vytautas Juozapaitis, Andrius Kupčinskas bei Irena Hasse siūlė iš karto įteisinti, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Vytis. Kaip rašoma projekte: „Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti yra pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.“
Tokiai pataisai nepritarė Ramūno Karbauskio vadovaujamas Kultūros komitetas. Jo išvadą pristatęs parlamentaras Robertas Šarknickas sakė, kad komitetas negalėjo pasiūlymui pritarti dėl vykstančio teisminio proceso.
„Kol vyksta teisminis procesas, jeigu „Kalvelės“ autorius laimi, o Vytį įteisiname, „Kalvelės“ autorius paduoda valstybę į teismą. Ar žinote, kokie milžiniški pinigai? Klastoti istorijos negalime šiuo principu. Kai baigsis ginčas, šitą variantą galėsime pasiūlyti“, – sakė R. Šarknickas. Šiuo metu vyksta teismo procesas dėl Andriaus Labašausko kurto ir konkursą laimėjusio „Laisvės kalvos“ projekto.
>>
Kartais pagalvoju - gal mes nusipelnom geresnės valdžios nei šie "auksinės" kartos Seimūnai?
P.S. puikus Mariaus Ivaškevičiaus straipsnelis yra čia
Bet kai kurie Seimo nariai daro daug blogesnius dalykus nei išreikšti savo poziciją dėl to. Jie arba nesupranta kaip demokratinis - teisinis procesas veikia, arba jaučiasi aukščiau įstatymo. Vargas su tokiais įstatymų leidėjais.
Cituoju iš https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1192974/seimas-pritare-valdanciuju-pataisoms-del-lukiskiu-aikstes-iteisino-ir-vyti:
<<
Seimo nariai Povilas Urbšys, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis, Vytautas Juozapaitis, Andrius Kupčinskas bei Irena Hasse siūlė iš karto įteisinti, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Vytis. Kaip rašoma projekte: „Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti yra pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.“
Tokiai pataisai nepritarė Ramūno Karbauskio vadovaujamas Kultūros komitetas. Jo išvadą pristatęs parlamentaras Robertas Šarknickas sakė, kad komitetas negalėjo pasiūlymui pritarti dėl vykstančio teisminio proceso.
„Kol vyksta teisminis procesas, jeigu „Kalvelės“ autorius laimi, o Vytį įteisiname, „Kalvelės“ autorius paduoda valstybę į teismą. Ar žinote, kokie milžiniški pinigai? Klastoti istorijos negalime šiuo principu. Kai baigsis ginčas, šitą variantą galėsime pasiūlyti“, – sakė R. Šarknickas. Šiuo metu vyksta teismo procesas dėl Andriaus Labašausko kurto ir konkursą laimėjusio „Laisvės kalvos“ projekto.
>>
Kartais pagalvoju - gal mes nusipelnom geresnės valdžios nei šie "auksinės" kartos Seimūnai?
P.S. puikus Mariaus Ivaškevičiaus straipsnelis yra čia
apie karą ir referendumus
gana daug minčių kilo begalvojant apie Bezmenovo išsakytas tezes apie kurias rašiau čia. Jo nupasakotas Sovietiją lankančių užsieniečių mulkinimas ko gero galėjo įvykti tik totalitarinėje visuomenėje - t.y. tokioje visuomenėje kur visuomenė tam tikra prasme pritaria vyriausybei ir daro tai ko iš jos nori valdžia.
Tam, kad žmonės kažkuria prasme kolaboruotų su režimu reikalinga ne tik baimė, bet ir idėja duodanti kryptį ir prasmę tam, kas vyksta šalyje. Apie tai gana gerai rašo šis straipsnelis diskusijoje apie Benito Mussolini.
Youtube yra daug Stalino kalbų kur jis kalba apie 'taikų sovietinį milžiną', 'darbininkų ir valstiečių valstybę', 'šviesios ateities statybą' ir pan. - visai nepagalvotum kad čia tas pats žmogus kurio režimas įvykdė žiauriausius nusikaltimus prieš milijonus nekaltų žmonių. Buvo žmonės (daug žmonių) kurie visu tuo tikėjo ir kurie darė tai ką partija liepė. Stalinas kalbose atrodo kaip tikras šalies vadas, geranoris ir teisingas.
Sovietijoje prie šio naratyvo po karo prisidėjo dar vienas aspektas. Naciai buvo išvaryti tik tada, kai visa liaudis susivienijo ir atidavė viską kad apginti savo šalį. Ši auka sovietinės sistemos buvo puikiai išnaudota ir to pasėkoje rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai bei kitos toliau į rytus esančios tautos pradėjo identifikuotis su pergale kare, su fašistinio monstro sutriuškinimu, užmiršdami paprastą faktą kad jų iškovota pergalė buvo iš jų pavogta ir panaudota režimo tikslams.
Pergalės kare šventimas daugumoje buvusių sovietijos šalių turi didelę simbolinę reikšmę - tai šviesos pergalė prieš tamsą, kuri leido nepastebėti kasdieninių režimo nusikaltimų ir fokusuotis ant kitų dalykų. Tam tikra prasme socializmo statyba, šviesos kova prieš tamsą buvo signalas, o aplink vykstančios nesąmonės buvo tarsi triukšminis fonas kurio smegenys po kurio laiko nebepastebi. (Lietuvoje tas buvo kitaip, nes agresorius 1940 metais čia buvo Sovietų Sąjunga ir kažkaip matyti sovietiją kaip šviesos spindulį buvo labai sunku, ko gero neįmanoma.)
Man tas padeda paaiškinti kodėl taip gerai pavykdavo apmulkinti sovietiją lankančius užsieniečius. Aišku, jei tie užsieniečiai būtų norėję suprasti apie ką yra tas režimas, jie tą būtų greitai supratę. Bet esmė yra ta kad jie labai to padaryti nenorėjo dėl tokios paprastos priežasties kad jiems tas finansiškai neapsimokėjo. Tas man yra labai pamokoma - Bezmenovo minimi vardai JAV buvo nacionalinės reikšmės Rusijos "žinovais", turėję gerus žurnalistinius darbus, puikius honorarus ir parašę knygas apie Sovietiją.
A.Solženytsin (1994 grįžęs į Rusiją) parašė straipsnelį kur jis rašo apie slavų vienybę ir pateikė tai kaip naują idėją ėjimui pirmyn Rusijai ir jos sesėms Ukrainai ir Baltarusijai. Panašu kad tą doktriną jau seniai bandoma pilnai įjungti į apyvartą.
Man atrodo kad Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje 'šviesos pergales prieš tamsą' naratyvas jau nebeveikia taip gerai kaip veikdavo anksčiau. Apie karą ir jo eigą, apie milžinišką auką, apie kalėjimų sistemą ir dar daug kitų ne tokių šviesių dalykų jau pradėjo kalbėti labai daug Rusijoje žinomų žmonių - Feigin, Illarionov, Solovey, Gordon etc.
Supratimas apie įvairius neteisingus ir net bjaurius dalykėlius kurie ten dėjosi plinta ir ta ledo uždanga kuri atribojo sovietijos gyventojus nuo jų praeities pradeda tirpti ir eižėti.
Taip vadinami referendumai ar rinkimai šio proceso nesustabdys. Tie kas nori, žino.
Tam, kad žmonės kažkuria prasme kolaboruotų su režimu reikalinga ne tik baimė, bet ir idėja duodanti kryptį ir prasmę tam, kas vyksta šalyje. Apie tai gana gerai rašo šis straipsnelis diskusijoje apie Benito Mussolini.
Youtube yra daug Stalino kalbų kur jis kalba apie 'taikų sovietinį milžiną', 'darbininkų ir valstiečių valstybę', 'šviesios ateities statybą' ir pan. - visai nepagalvotum kad čia tas pats žmogus kurio režimas įvykdė žiauriausius nusikaltimus prieš milijonus nekaltų žmonių. Buvo žmonės (daug žmonių) kurie visu tuo tikėjo ir kurie darė tai ką partija liepė. Stalinas kalbose atrodo kaip tikras šalies vadas, geranoris ir teisingas.
Sovietijoje prie šio naratyvo po karo prisidėjo dar vienas aspektas. Naciai buvo išvaryti tik tada, kai visa liaudis susivienijo ir atidavė viską kad apginti savo šalį. Ši auka sovietinės sistemos buvo puikiai išnaudota ir to pasėkoje rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai bei kitos toliau į rytus esančios tautos pradėjo identifikuotis su pergale kare, su fašistinio monstro sutriuškinimu, užmiršdami paprastą faktą kad jų iškovota pergalė buvo iš jų pavogta ir panaudota režimo tikslams.
Pergalės kare šventimas daugumoje buvusių sovietijos šalių turi didelę simbolinę reikšmę - tai šviesos pergalė prieš tamsą, kuri leido nepastebėti kasdieninių režimo nusikaltimų ir fokusuotis ant kitų dalykų. Tam tikra prasme socializmo statyba, šviesos kova prieš tamsą buvo signalas, o aplink vykstančios nesąmonės buvo tarsi triukšminis fonas kurio smegenys po kurio laiko nebepastebi. (Lietuvoje tas buvo kitaip, nes agresorius 1940 metais čia buvo Sovietų Sąjunga ir kažkaip matyti sovietiją kaip šviesos spindulį buvo labai sunku, ko gero neįmanoma.)
Man tas padeda paaiškinti kodėl taip gerai pavykdavo apmulkinti sovietiją lankančius užsieniečius. Aišku, jei tie užsieniečiai būtų norėję suprasti apie ką yra tas režimas, jie tą būtų greitai supratę. Bet esmė yra ta kad jie labai to padaryti nenorėjo dėl tokios paprastos priežasties kad jiems tas finansiškai neapsimokėjo. Tas man yra labai pamokoma - Bezmenovo minimi vardai JAV buvo nacionalinės reikšmės Rusijos "žinovais", turėję gerus žurnalistinius darbus, puikius honorarus ir parašę knygas apie Sovietiją.
Man atrodo kad Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje 'šviesos pergales prieš tamsą' naratyvas jau nebeveikia taip gerai kaip veikdavo anksčiau. Apie karą ir jo eigą, apie milžinišką auką, apie kalėjimų sistemą ir dar daug kitų ne tokių šviesių dalykų jau pradėjo kalbėti labai daug Rusijoje žinomų žmonių - Feigin, Illarionov, Solovey, Gordon etc.
Supratimas apie įvairius neteisingus ir net bjaurius dalykėlius kurie ten dėjosi plinta ir ta ledo uždanga kuri atribojo sovietijos gyventojus nuo jų praeities pradeda tirpti ir eižėti.
Taip vadinami referendumai ar rinkimai šio proceso nesustabdys. Tie kas nori, žino.
Subscribe to:
Posts (Atom)