Wednesday, October 28, 2020

Šiek tiek apie rinkimus ir libertarines idėjas

Maždaug 18 šimtmetyje škotų ekonomistas-filosofas Adam Smith savo didžiajame opuse "The Wealth of Nations" rašė apie "nematomąją ranką", kuri visuomenės gyvenimą subalansuoja optimaliai tada, kai žmogus viską daro iš savo intereso tam kad maksimizuoti savo pelną (moraliais ir priimtinais būdais). 

Ta mintis buvo gana daug kritikuota, bet panašu kad kai kurie žmonės iš rinkimus laimėjusių libertarinių partijų vis dar mano kad tai yra optimaliausias kelias visuomenei.

Leisti viską, atiduoti viską privačiai iniciatyvai, minimizuoti valstybės apratą, ir tada viskas "nematomos rankos" dėka per privačias įmones susibalansuos pačiu geriausiu ir optimaliausiu būdu. 

Viskas skamba labai gerai, bet...

Neužmirškim kad verslo pagrindinis siekis yra maksimizuoti pelną

- jei tu pardavinėji cigaretes, tavo tikslas yra parduoti daugiau cigarečių

- jei tu pardavinėji alkoholį, tavo tikslas yra parduoti daugiau alkoholio

- jei tu privačiai gydai žmones, tavo tikslas yra gydyti daugiau žmonių   

- jei tu gali parduoti vaistą brangiai, tu jo neparduosi pigiai ir naudosi visą savo įtaką tam kad tos privilegijos niekas iš tavęs neatimtų

Tą sąrašiuką būtų galima tęsti, bet manau esmė yra aiški ir čia ko gero reikia kalbėti apie valstybės vaidmenį. Ji turi ir gali apsaugoti visuomenę ir jos jaunąją dalį nuo reklamos, didelių lobistinių pinigų įtakos politikams ir pan. 

Pakalbėkim apie JAV, kuri pasirinko privačią mediciną ir kur valstybė nesikiša į sveikatos apsaugą. Šio kelio rezultatai yra gerai žinomi ir visai gerai aprašyti čia

Ataskaita gana įdomi, bet esmė yra ta: JAV yra apie 27 milijonus žmonių kurie neturi jokio sveikatos draudimo (jei skaičiuoti tuos, kurie turi tik dalinį draudimą gaunasi apie 40 milijonų), o vidutiniškai amerikietis moka už savo sveikatos apsaugą 2-3 kartus daugiau nei tarkim Britai beigi Olandai. Maža to, tokios sveikatos apsaugos išdavoje bendra žmonių sveikata (lėtinės ligos, vaikų mirtingumas gimdymo metu, gyvenimo trukmė ir pan) nėra geresnė. 

Kai pagalvoji taip, kodėl privačiam gydytojui aiškinti kad tau reikia sveikai gyventi ir nevalgyti tiek burgerių? Juk jis negali tau aiškinti 'kaip tau gyventi'? Juolab kad jam yra tuo pelningiau kuo daugiau tu sergi - už kiekvieną vizitą byra privataus draudimo pinigėliai. Prezidentas Obama bandė sistemą keisti (Obamacare), bet nesėkmingai. Situacijia kai kur vis dar yra tokia kaip parodyta šiame BBC video.

Valstybinė medicina (bent jau dalinė valstybinė medicina) situaciją iš dalies taiso, yra švietimo programos, plati prevencija ir pan - rezultatus matome statistinėse lentelėse. 

Taigi, tam tikrais atvejais aš į libertarines idėjas (čia kalbu apie kai kurias Laisvės partijos lyderės tezes) žiūrėčiau labai kritiškai. Tikėsimės kad Seime bus pakankamai racionalių protų kad neužlipti ant to grėblio ;)

Monday, October 26, 2020

Lietuvos Seimo Rinkimai

Lietuvoje baigėsi Seimo rinkimai ir atsitiko beprecedentinis atvejis posovietinėje erdvėje. 

Konservatoriai ir dvi libertarinės partijos kurios yra vedamos moterų (I. Šimonytė, A. Armonaitė ir V. Čmilytė-Nielsen) atėjo į valdžią. 

Ingrida Šimonytė bus premjere. 

How about that!

Wednesday, October 14, 2020

mintis šiai dienai

 "Mūsų gyvenimas yra tiktai stiklas, ir mes esam kaip saulės spindulys kuris praeina pro tą stiklą, spindulys kuris neturi nei pradžios nei pabaigos"

- Jonas Mekas

Thursday, October 8, 2020

dar kartą apie dvigubą pilietybę

nusprendžiau parašyti apie dvigubą pilietybę nes atvirai sakant politikų "saldainiukai rinkėjams" pradeda erzinti.

Niekas dorai net nepaaiškina apie ką čia eina kalba - ar tai apie lietuvius gimusius užsienyje kurie 21 metų amžiaus turi pasirinkti pilietybę, ar tai apie tuos kurie priėmė kitos šalies pilietybę priesaikos būdu ir nori išlaikyti Lietuvos pilietybę ar dar apie kažin ką. Žurnalistai paleido antį kur siūloma grįžtantiems emigrantams duoti žemės - į ką parlamentaro socialdemokrato Syso reakcija buvo sarkastiškas šyptelėjimas. A.Armonaitė apie dvigubą pilietybę kiek aš suprantu pasisakė racionaliausiai - ji yra už dvigubą pilietybę tuo atveju jei žmogus neprisiekė kitai šaliai.

Man atrodo kad visi tie dvigubos pilietybės siūlymai yra populistiniai ir gerai neapgalvoti, tos šnekos yra naudojamos rinkėjams patraukti ir aktyvuoti; jos pasibaigs su šiais rinkimais, atgydamos kitiems rinkimams.


Jei tu gimei kitoje šalyje, tu kitos šalies pilietybę gauni automatiškai, tai nėra tavo pasirinkimas ir todėl nėra priežasties kodėl iš tavęs atimti Lietuvos pilietybę kai tau 18 ar 21 metai. Iš kitos pusės jei tu prisiekei kitai šaliai, tai prasideda niuansai. Tarkim JAV natūralizuoti piliečiai duoda tokią priesaiką:

"I hereby declare, on oath, that I absolutely and entirely renounce and abjure all allegiance and fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignty, of whom or which I have heretofore been a subject or citizen; that I will support and defend the Constitution and laws of the United States of America against all enemies, foreign and domestic; that I will bear true faith and allegiance to the same; that I will bear arms on behalf of the United States when required by the law; that I will perform noncombatant service in the Armed Forces of the United States when required by the law; that I will perform work of national importance under civilian direction when required by the law; and that I take this obligation freely, without any mental reservation or purpose of evasion; so help me God."



Čia iš esmės žmogus pasako kad nuo šiol jis laisva valia ir savanoriškai visiškai išsižada savo buvusios šalies ir jis ginklu gins, bus lojalus ir rūpinsis tik savo naująja šalimi.

Dažnai kaip pavyzdys minimi airiai, žydai, armėnai JAV pilietybę įgyja gimimo būdu, taigi tarp jų yra labai daug dvigubų piliečių. Manau tas kelias visai tiktų ir Lietuvai. Man keista kad niekas iš rinkėjų balsus gaudančių politikų iki šiol aiškiai nepasako už kokią dvigubą pilietybę jie yra, ir kaip tas skiriasi nuo dabartinės įstatyminės bazės Lietuvoje. Man atrodo kad jie arba nesusipažinę su klausimu, arba vilioja rinkėjus pusiau iškeptais pažadais. Bet kuriuo atveju, vienu atveju gaunasi kad jie nežino apie ką šneka, o kitu kad bando pasinaudoti žmonėmis žinodami kad tai kas siūloma yra rinkiminis jaukas. Nežinau kas blogiau - nekompetencija ar manipuliavimas rinkėju?

Ta proga norėčiau paminėti labai talentingą tarpukario Lietuvos šeimą - Unę Babickaitę-Graičiūnienę ir Vytautą A. Graičiūną. Abu jie turi aprašymus Vikipedijoje, Vytautas (gimęs Čikagoje) yra gana garsaus tarpukario vadybos vadovėlio autorius, Unė (gimusi Kupiškio krašte) - garsi aktorė.

Kaip pilietybės klausimu pasielgė Unė rašo Rūta Pukenė straipsnyje "Net Holivudą pavergusios Uršulės gyvenimo drama: beprotiškas skurdas, meilė pusbroliui ir tragiška poros lemtis"


<< citatos pradžia >>


Nesutiko išsižadėti Lietuvos 

Yra išlikęs ir kvapą gniaužiantis liudijimas, kuriame U. Babickaitė paaiškino priežastis, kodėl niekada netapo Amerikos piliete, jis cituojamas ir knygoje „Atsiminimai, dienoraštis, laiškai“. „Kelintą kartą dėdė Andrius sako: „Eik pasiimti savo pilietybės dokumentų. Po dvejų metų juos gauna kiekvienas, atvykęs į šį kraštą, ir tada nebevadina jo „grinorium“. – Ar būtinai turiu pasiimti? – Ne, nebūtinai. Šioje šalyje prievartos nėra. Bet tau įdomu bus iš arčiau pamatyti Amerikos valdžios aparatą. Atvykusi į City Hall (miesto rotušę), nustebau, radusi didžiulę salę, pilnų pilniausią vienų vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį“, – čia pasakoja U. Babickaitė.

Kai buvo paklausta, iš kokios šalies atvyko, ji užsispyrusiai aiškino, kad jos gimtinė – Lietuva, tačiau valdininkai tokios šalies nežinojo, rodė senus žemėlapius. Tiesa, tai dar nebuvo pabaiga. „– Prieikite čionai, please, miss. Padėkite kairę ranką ant šitos šv. Biblijos, miss, dešinę pakelkite į viršų, miss, ir kartokite paskui mane žodžius, miss. – Ar turėsiu prisiekti? – Yes, miss. – Tai aš noriu iš anksto žinoti priesaikos tekstą. Būkite malonus perskaityti man. – All right, – truputį patylėjęs nenorom sutiko valdininkas, išjungė iš savo veido šypseną ir greitakalbe ėmė skaityti šiurpius priesaikos žodžius: – I call God to witness, – šaukiuosi Dievą liudininku, kad atsižadu savo šalies Lietu-vos… Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje… It is my bona fide intentions to renounce forever all allegiances end fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignty, and particularly anarchist; I am not a polygamist nor a believer in the practice of polygamy; and it is my intention in good faith to become a citizen of United States of America and to permanently reside therein. So help me God. (Mano bona fide ketinimas – visiems laikams išsižadėti lojalumo ir ištikimybės bet kuriam iš užsienio valdovų, monarchų, bet kuriai iš užsienio valstybių ar suverenų, o ypač anarchistinių poligamas ir nepraktikuoju daugpatystės; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. Tepadeda man Dievas). – Negaliu prisiekti, – sujaudinta iki gilumos širdies, pasakiau. – Kodėl gi ne?! – beveik sušuko nustebęs valdininkas. – Negaliu sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su Jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu, – pristigdama kvapo drebančiu balsu kalbėjau. Labai labai suglumo valdininkas; atrodė, net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko. Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs. Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą. Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavo vėl šypsodamasis valdininkas ir koketiškai prašneko: – Miss, we want you to be our citizen (panele, mes norime, kad būtumėte mūsų pilietė). Padėkite tik šitą mažytį savo pirščiuką ant pat šv. Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelkite. Ir galite ne visus žodžius kartoti. Čiagi viskas tik proforma. Jis švelniai paėmė mano kairę ranką ir prispaudė mano mažąjį pirštą prie Biblijos krašto. O aš švelniai, bet ryžtingai išlaisvinau savo pirštą iš Amerikos valdininko rankos.

– Aš negaliu prisiekti. – Ašaros riedėjo mano skruostais, bet žodžius tariau aiškiai ir ramiai. – Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu. Mano žodžiai nuaidėjo kapų tyloje. Bėgti, bėgti iš šitos kraupios vietos! Va, tas rūstaveidis, kietažvilgsnis, visą laiką mane nebyliai stebėjęs, atsistoja iš už stalo ir nenuleisdamas nuo manęs akių, suspaudęs lūpas, tarytum grieždamas dantimis artinasi prie manęs. Aš įžeidžiau Ameriką! Nejaugi jis man ką darys?! Deportuos mane stačiai iš salės, neleisdamas net atsisveikinti su Vytautu?!! – Man rodės, aš pražilsiu, kol jis prieis prie manęs. Rodėsi, sugers mane visą savo įsmeigtu veriančiu žvilgsniu. – I respect you, miss! Give me your hand (Gerbiu jus, panele! Duokite man savo ranką). – Suėmė mano ranką savo abiem rankom ir švelniai paspaudė. Kreipdamasis į valdininkus pasakė: – All of you (visi jūs) paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau. Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti. – Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv. Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl – Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios nė žemėlapyje nėra!!! – You are free, miss (jūs laisva, panele), – tarė jis, vėl švelniai spausdamas mano ranką. – O jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up (stokitės)! – sušuko jis įsakmiu, niekinamu balsu. Salėje visi triukšmingai pakilo. Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba rimtais veidais stovėjo vyrai“, – prisimena U. Babickaitė.

<< citatos pabaiga >>