Sunday, August 23, 2020

Sėkmės Baltarusijai!

“Any society that will give up a little liberty to gain a little security will deserve neither and lose both” 

- Benjamin Franklin


Daug rašoma apie Baltarusiją ir man labai patinka kad Lietuva remia šios šalies tapimą pilnaverte tauta. Anot istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus, baltarusiai istoriškai ko gero yra pati artimiausia lietuviams tauta. Aš nežinau, ar daug baltarusių (ir lietuvių) sutiktų su šiuo teiginiu.

Kažkada - Lietuvos nepriklausomybės aušroje - pamenu skaičiau U. Sinclair knygą "The Jungle". Ši knyga aprašo sunkią lietuvio emigranto dalią Čikagoje 19a pabaigoje - 20a pradžioje. Ten yra scena kuri mane tuo metu nustebino, o gal ir šokiravo - aš tuo metu pagalvojau kad gal autorius nepakankamai žino įvairius niuansus ir suklydo. Scenoje pagrindinis veikėjas Jurgis Rudkus sutinka savo 'žemietį' iš Baltarusijos ir su juo labai nuoširdžiai ir ilgai kalbasi.

Tuo metu galvojau kad tai klaida, bet dabar galvoju kad nebūtinai.

Lietuviai ir baltarusiai kartu dalyvavo sukilimuose prieš caro valdžią, šie kraštai turėjo panašų išsivystymą, tuos pačius vadus, kultūros, visuomenės ir ekonomikos lyderius ir jie labai nukentėjo pasėkoje sukilimų vykusių 1831 ir 1863 metais. Tuomet žmonės save priskirdavo įvairioms grupėms kitaip nei mes save dabar priskirtume. Tarkim, jei dabar vienas iš pagrindinių kriterijų yra kalba, tai tuomet buvo 'geras' ponas (pvz Radvila/Radziwill), religija, ar didelis miestas iš kurio sklido kultūra ir idėjos ir pan. Kas dar įdomiau, karai labai suvienydavo žmones, ir tarkim 1514 vykęs Oršos mūšis yra labai svarbus baltarusių 19a tautiniame judėjime.

Mano supratimu, pagrindinis rusų ir baltarusių tautų suartėjimas įvyko Antrojo Pasaulinio Karo pasėkoje. Tada kovos prieš fašistą naratyvas nustelbė visus skirtumus iš praeities bei iškėlė ir užaštrino 'slavų tautų vienybę'. Kai aš 1990 metais skaičiau "The Jungle", mano galvoje Jurgio Rudkaus pašnekovas buvo iš tautos kuri labai artima rusams bet gana tolima lietuviams. Lukašenkai esant valdžioje tas supratimas man tik stiprėjo.

Nežinau ką atneš sekantys rinkimai, kokia bus Baltarusijos ateitis, bet aš linkiu šiai šaliai atsikratyti tirono ir ateityje viską spręsti pačiai.  Baltarusijos žmonės nusipelno geresnės valdžios nei dabartinė.

Жыве Беларусь!

Tuesday, August 4, 2020

apie Antrąjį Pasaulinį Karą - ir vėl

įvykių Rusijoje (Chabarovske) ir Baltarusijoje (prezidento rinkimai ir kandidatų izoliavimas) fone vėl sugrįžta mintys apie Antrąjį Pasaulinį Karą. Visai gali būti, kad jei ne karas, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai nebūtų susikūrę vieningo ir bendro kovos prieš fašizmą naratyvo ir jų istorijos būtų pasukusios skirtingomis kryptimis.

Dabartinė Rusija kažkuria prasme yra panaši į multitautes JAV. Maskva atrodo kaip tikras tautų katilas, o daugelyje miestų dominuoja kitos tautybės - čėčėnai, totoriai, jakutai, buriatai ir pan. Rusijos imperijos vadovybėje, o tuo labiau aukščiausiuose Sovietų ešlelonuose 1920-1930 metais, rusų buvo  bet ko gero jie nedominavo - užtenka pagalvoti apie kai kuriuos pačius aukščiausius postus užimančių žmonių vardus - Josif Stalin, Lavrentij Berija, Lazar Kaganovič, Georgij Malenkov, Genrikh Yagoda, Lev Mekhlis, Ilya Ehreneburg, Jakov Alksnis ir taip toliau. Daug kas iš jų žuvo per 1938-39 valymus, bet esmė yra ta, kad Sovietija - o ir jos teisių perėmėja dabartinė Rusija - nėra sukurta bendraslavišku pagrindu. Ta prasme, Baltarusija ir Ukraina yra daug labiau slaviškos savo prigimtimi valstybės nei Rusija. 

Kaip sakė Ukrainos žurnalistas D. Gordon - be Ukrainos Rusija yra tik valstybė, o su Ukraina - imperija. Rusija bando ir bandys išlaikyti kitas slaviškas valstybes savo įtakoje naudodama bendraslavišką (taip pat "РУССКИЙ МИР) bei heroiško pasipriešinimo Didžiajame Tėvynės kare naratyvą, bet manau kad žmonės pradeda suprasti kad jiem geriau būti atskirai nuo turtingos bet blogai valdomos Rusijos ir kažką bandyti sukurti patiems.

Dabartinė Rusijos valdžia bando visaip sumenkinti Molotovo-Ribbentropo pakto svarbą, ir aš manau tas yra labiau skirta ne tarptautinei rinkai, o labiau  bendraslaviškai - Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos rinkai. Naratyvas yra skirtas užmaskavimui guobuoniško Sovietijos elgesio 1939-1940 metais, ir Sovietijos vaidmens nuslėpimui išprovokuojant Antrąjį Pasaulinį Karą. Beje, aukščiau minėtas žurnalas yra kontroliuojamas D. Simis, o jo redaktoriai ir žurnalistai mano supratimu yra gana šališki (https://en.wikipedia.org/wiki/The_National_Interest). Mano kuklia nuomone, šių žmonių asmeninės istorijos ir tiriamasis darbas yra gana vienpusiški, o tiesos, teisybės bei istorinio teisingumo paieškos nėra tarp jų interesų.

Ir čia ateinam prie labai mėgstamo Rusijoje Baltijos šalių gyventojų apibūdinimo: fašistai.  Kadangi aš apie Lietuvos istoriją žinau daugiau nei apie Latvijos ir Estijos, tai pabandysiu paaiškinti kodėl tas apibūdinimas negali būti naudojamas taip kaip jis yra naudojamas - ypač jei jį taip naudoja išsilavinę ir tarsi istoriją žinantys žmonės.

Esmė ta, kad Lietuvą sovietai okupavo 1940, o naciai į Lietuvą iš kaimyninių Rytprūsių įsiveržė 1941 metais. Vokiečius lietuviai sveikino, bet ne todėl kad lietuviai buvo fašistai, bet todėl, kad jie galvojo kad Vokietija Lietuvai grąžins laisvę.  Yra išlikę pasakojimai apie tai kaip naciai buvo nustebę kai priartėję prie Kauno jie rado miestą iš kurio jau buvo išvaryti sovietai ir miestas buvo kontroliuojamas vietinių pajėgų. Visgi tikėti nepriklausomybe ir kažko laukti iš nacių buvo didelė klaida.  Nesugebėdami Lietuvoje sukurti SS dalinių, naciai netrukus pradėjo siųsti Lietuvos elitą į koncentracijos stovyklas (B. Sruogos "Dievų miškas"), o paprastus žmones - į priverstinio darbo būrius.

Situacija Lietuvoje beje labai skiriasi nuo kitų Baltijos šalių.
(Lietuva 0, Latvija 80 000, Estija 20 000 SS karių.)

Pabaigai - gana įdomus video su Gabrieliumi Žemkalniu apie Kauno sukilimą 1941 metais:





P.S. daugiau karo laikų liudijimų yra čia.Sielą sukrečiantys liudijimai. Mano širdis verkia už žuvusius.

Sunday, August 2, 2020