G.Landsbergis Indijos WION TV

 puikus žurnalizmas, puikus pokalbis

pamąstymas apie tai kodėl Pasaulis yra toks koks yra

Pasaulis nėra nei geras nei blogas. Nuo pat amžių glūdumos žmonės organizuodavosi į gentis, genčių junginius, valstybes tam kad užtikrinti stabilumą to politinio junginio viduje. Ta stabili padėtis galbūt tiko ir patiko ne visiems, bet visumoj stabilumas leido stiprinti politinio vieneto galią ir įtaką. Kai kuriose šalyse situacija yra stabili jau daug šimtmečių, kai kuriose šalyse įvyko kruvinos revoliucijos, dar kitose šalyse buvusi kolonijinė galia buvo išvaryta ir susikūrė sava valdžia. Priklausomai nuo istorijos, skirtingose planetos vietose yra skirtingai vertinami ir suprantami dabar vykstantys procesai. 

Kinijos atvejis gana įdomus. Kinija labai ilgai (gal tūkstantį metų) buvo vienas iš pačių turtingiausių pasaulio regionų; rašyba, filosofija, šilkas, porcelianas, parakas ir pan. randa savo šaknis būtent ten. Tarkim, Sun Tzu parašė "Karo meną" maždaug 500 metų prieš mūsų erą, bet tas darbas vis dar studijuojamas ir vertinamas. Reikalai Kinijai pašlijo kolonijinės epochos metu, kada kolonijinės galios norėjo naudotis savo geresne pozicija (geresni laivai, technologija) tam kad prekybos būdu uždirbti ir išvežti pas save pelną ir gamtinius resusrsus. 

Opiumo rūkytojai

Geras pavyzdys būtų "Opijaus karai" (Pirmasis 1839-1842, Antrasis 1856-1860). Iš principo Kinija ir tada turėjo pozityvų prekybos balansą ir mainais į sidabrą ji eksportavo procelianą, šilką, arbatą ir pan. Vakarų prekiautojai norėjo tą balansą ištaisyti ir jie reikalavo įvairiausių nuolaidų, įkaitant leidimą į Kiniją įvežti opiumą. Opiumas buvo labai pelningas ir per Britų kontroliuojamas Indijos (Bengalo) teritorijas jis buvo įvežamas kaip kontrabanda. Kinijoje su laiku opiumas (narkomanija) pasiekė epidemines proporcijas ir todėl Kinijos imperatorius daug kartų bandė jį uždrausti (1729, 1799, 1814, 1831 metais), vis nesėkmingai nes ta kontrabanda buvo labai pelninga. Netgi amerikiečiai (tarkim prezidento Franklin Delano Roosevelt senelis Warren Delano Jr.) dalyvavo opiumo prekyboje iš Turkijos į Kiniją. 

Kinijos imperatoriams ši "laisvos prekybos" situacija nepatiko ir jie bandė paimti Britų laivus vedančius šią iš kiniečių perspektyvos nelegalią prekybą. Kaip atsakas kilo šie karai. Abu karus Kinija pralošė, sąjungininkai - Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija - stengėsi išspausti kuo daugiau naudos sau; uostai buvo atidaryti, prekyba opiumu buvo leista, Kinija turėjo mokėti karo reparacijas, Hong Kong perėjo Britų žinion. Kinijos valdžia švelniai sakant tapo nevisai savarankiška. 

Ta situacija tęsėsi iki maždaug 1927 metų. Tada kilęs ir labai ilgai trukęs pilietinis karas, o po to buvusi Japonijos okupacija atvedė prie naujos tvarkos - šalį 1949 metais tvirtai pradėjo valdyti komunistai, o buvusios valdžios likučiai pasitraukė ir įsitvirtino Taivanio saloje. Taivanis prekiauja su Kinija kaip ir su kitomis Azijos šalimis, tik Kinijos Liaudies Respublika laiko Taivanį Kinijos dalimi, bet į jį nelenda; šalys kurios nori prekiauti ar turėti diplomatinius santykius su Kinija sutinka su "Vienos Kinijos politika".

Indijos atvejis gana panašus. "Britanijos karūnos didžiausias deimantas" - taip buvo apibūdinama ši kolonija. Mahatmos Ghandi ir kitų pastangomis ši labai didelė ir skaitlinga šalis tapo nepriklausoma 1949 metais, vis dar daug indų turi nusistatymą prieš Didžiąją Britaniją. Tarybų Sąjunga ir dabar Rusija turi daug įdirbio su Indija, Indira Ghandi dažnai atvažiuodavo aplankyti Brežnevo, Indijos programa yra labai didelė Rusijos diplomatinėje tarnyboje. 

Sąrašą galima tęsti Afrikoje ir Lotynų Amerikoje - blogi dalykai tie patys, šalys kurios tą darė - kitos. Ypatingai žiauriai buvo elgiamasi Belgijos Konge (A.Hochschildo knyga "King Leopold's ghost"). Apibendrinant galima pasakyti kad lengvai pusė viso pasaulio vyriausybiu ir ko gero daugiau nei pusė pasaulio gyventojų jaučia istorinę skriaudą ir nuoskaudas iš buvusių kolonijinių valdovų; ir jų valdžia esant progai bando rasti kitus partnerius. Rusija užpildo tą rinką, ji turi ilgametį įdirbį šioje srityje. Nemanau kad tas drastiškai pasikeistų - nors ir suprasdami kad dalykai daromi Ukrainoje yra blogi, jie dar nėra pasiruošę užmiršti savo kolonijinį palikimą. Todėl nei Kinija (1.44 milijardo gyventojų, arti 20% pasaulio gyventojų), nei Indija (1.4 milijardo gyventojų), nei Kongo Demokratinė respublika (94 milijonai gyventojų) nei krūvos kitų mažesnių valstybių dar greitai nepereis į vakarų pusę.  Mes atsimenam Gulagus, kodėl jiems neprisiminti kas jiems buvo atsitikę prieš 70 metų? Dar galima pridėti kapitalistinį pelno siekimą kur net dabar korporacijos bando palengvintom sąlygom monopolizuoti besivystančio pasaulio rinkas ir išvežti pelnus. 

Bananų respublika yra terminas aprašyti atsilikusiai valstybei kur yra tik vienas verslo tipas. Jis atsirado Lotynų Amerikos mažesnėse valstybėse kur milžiniškų plotų biologinė įvairovė buvo išnaikinta ir tie plotai užsodinti vienos rūšies bananais - eksportui. Kokia valdžia su tuo sutiktų? Žmonės tą jaučia bet nieko negali padaryti, anksčiau Tarybų Sąjungą pozicionuodavo save kaip išgelbėtoją. 

Rusijos draugai prieš Ukrainos užpuolimą (Kinija manau turėtų irgi būti pažymėta raudonai)

Po karo Ukrainoje Rusija vis dar bandys rasti draugų ir manau juos ras. Rusija tiekia daug strateginių resursų, tokių kaip trašos, iškasenos, grūdai ir pan. Nemažai kas gauna išsilavinimą Rusijoje. Indija, Kinija, Afrikos, Lotynų Amerikos šalys - tas jau labai daug. Aš nepuolu smerkti tų šalių, reikia suprasti jų istoriją, ir daryti viską, kad tų šalių žmonės suprastų kad vakarai nėra vien tik buvusios kolonijinės ar korporacinės imperijos kurių pagrindinis tikslas yra pelno išspaudimas; vakarai jau nuėjo toliau ir dabar turi kuo pasidalinti...

P.S. 2022.4.28 praėjus keletui dienų po mano įrašo, youtube atsirado labai gera diskusija šiuo klausimu. Pašnekovai viską sustato į savo vietas ir gana gerai paaiškina kaip veikia ekonominiai ir minkštosios galios interesai, iš principo tik patvirtinama idėja kad politikoje moralė naudojama ne visada. 

muzika šiai dienai (iš Brazilijos)

 

Garri Kasparovo ir D. Gordono pokalbis apie karą Ukrainoje

 

kaip žmonės vadina savo šalį (apie politinę savivoką)

ko gero, žodžiai kuriuos naudoja žmonės suformuoja jų pasaulio supratimą. Vienoj kalboj tas pats žodis gali turėti kitą atspalvį nei kitoj kalboj, ir tas ko gero gali turėti pasekmes. 

Paimkim žodį valstybė. Tai senas žodis, jis esmi mums artimoje latvių kalboje. Latviškai jis būtų "Valsts" . Jei "Valsts" verti iš latvių kalbos į lietuvių, gauni "šalis". Lietuviškai žodžio "valsts" atitikmuo ko gero yra "valsčius" - teritorinis vienetas kuris yra mažesnis nei valstybė. Valsčiuje gyvena valstietis (ta pati logika kaip žemietis, kraštietis, tautietis), kuris beje dar anksčiau buvo vadinamas "laukininku" nes gyveno "ant lauko". Taigi lietuviškai ir latviškai, valsčius ir valstybė yra teritorinis vienetas ("šalis, kraštas") pagal savo prasmę.   

Įdomiau yra kitose kalbose. Tarkim anglų "state" (valstybė) siejamas su lotynišku "status", t.y. padėtis. Žmonės kariavo, ir pasiekė stabilią padėtį, "state", valstybę.

Rusų kalboje valstybė yra "gosudarstvo". Šis žodis siejamas su "gosudar'", t.y. "valdovas", "ponas". Išeina, kad "gosudarstvo" yra vieno pono dominija. (Lietuviškai analogija būtų Viešpatija ir Viešpatis - Dievo dominija.) Galima naudoti ir "deržava", šis žodis kyla iš "deržat' ", t.y. laikyti. Išeina, kad "deržava" yra tai kas buvo užimta ir dabar yra laikoma. Bet kuriuo atveju, kai kalbi rusiškai apie valstybę, pats žodis tarsi tau sufleruoja kad ten turi būti ir "gosudar' " ?

Įdomu, ar tokia žodžių etimologija keičia žmonių politinę sąmonę?

Suomis paaiškina Rusiją

Britų podkastas Triggernometry turi puikų pokalbį su suomiu Martti J. Kari, kur jis paaiškina plačiau tai kas buvo pateikta jo paskaitoje Suomijos Jyväskylä universitete.

Man buvo įdomi jo mintis apie įteisintą vogimą Rusijos valstybiniame sektoriuje. Kuo aukščiau sistemoje yra žmogus, tuo daugiau jis gali pasisavinti bendro turto. Panašu, kad ši sistema Rusijoje jau yra daug šimtmečių, anksčiau tą darė caro paskirti bajorai, dabar Putino paskirti gubernatoriai, ministrai, valstybinių kompanijų tarybų nariai ir pan. 

Kita jo tezė yra apie melą. Rusiškoje sistemoje visai priimta meluoti, visuomenė tą priima ir laiko norma iki daug didesnio laipsnio nei vakaruose. 'Strateginis melas' buvo naudojamas kad ir Krymo invazijos atveju - iš pradžių Putinas sakė kad ten jokios Rusijos armijos nėra, po keleto dienų jis laisvai pripažino kad 'žalieji žmogeliukai' buvo Rusijos armijos daliniai. 

Martti J. Kari pateikia ir daugiau įžvalgų, tikrai geras pokalbis: 

muzika šiai dienai

 ... suprantantiems rusiškai ...

mintis šiai dienai

Es wird niemals so viel gelogen wie vor der Wahl, während des Krieges und nach der Jagd.

There is never as much lying as before the election, during the war and after the hunt.

Niekada tiek neprimeluojama kaip prieš rinkimus, per karą ir po medžioklės.

- Otto von Bismarck