Thursday, December 7, 2017

Apie Lukiškių aikštę

niekad nemėgau garsiai rėkiančių. Suprantu, kad tai gera strategija, ypač politikoje. Bet visgi, kada į visuomenės ir miesto gyvenimą pradeda kištis Seimo politikai (L.Kasčiūnas, A.Ažubalis, Ž.Pavilionis - straipsnis čia), pradedi galvoti kad esant tokiems "draugams", priešų tikrai nereikia. Nes panašu kad šie veikėjai gana sėkmingai priešina visuomenę ir sabotuoja Seimo darbą. Aš suprantu kad jie turi savo istorijos ir meninį supratimą kurį nori primesti kitiems, bet ...

Gal visgi reiktų neužmiršti kad Seime jiems yra skirta kita veikla ir nesimaišyti jau vykstančiuose demokratinių institucijų sprendimuose? Paskutiniuose rinkimuose balsavau už vieną iš sių veikėjų, dabar jis sako kad šiais veiksmais jis išreiškia mano (t.y. už jį balsavusio rinkėjo) valią. Norėtų! Jis net manęs į jokį susitikimą nekvietė ir to neklausė.

Šie veikėjai rimtai turi problemų su arogancija. 

P.S. čia pora nuorodų:

1. ko gali pamokyti islandai
"Išmintingi turi spręsti; kvailių taryba yra tuo pavojingesnė kuo daugiau jų ten yra"

2. apie Ažubalio ankstesnę veiklą

Friday, November 17, 2017

apie integraciją

visai neseniai žiūrėjau video su Tariq Ramadan, Oksfordo profesoriumi, kur jis kalba apie islamo vietą Europoje.

Užkliuvo viena mintis kuri skamba maždaug taip (čia bandau atkartoti iš atmities): kada mes kalbame apie integraciją, mes neturim musulmonų prašyti kad jie integruotųsi. Jie jau čia, jie jau formaliai integruoti į visuomenes. Ko iš tikro reikia yra kad tos visuomenės "integruotų" juos į savo mąstymą, priimtų juos. 

Pagalvojau, kad ši mintis labai tinka Lietuvos kontekste. Lietuviams reikia integruoti ir priimti lenkus į savo mąstymą - nesukarikatūrinant iki Tomaševskio lygio - o kaip paprastus žmones, visai panašius į mus, kurie eina į bažnyčią bei nori savo vardą rašyti taip kaip jį rašė jų seneliai. Tas pats liečia ir naujus imigrantus. Atvykę jie susiintegruos, bet ir mums juos reikia suintegruoti į savo mąstyma, panašiai kaip britai ar norvegai priėmė ir suintegravo imigrantus lietuvius.

Wednesday, November 15, 2017

mintis šiai dienai

“It is not the critic who counts; not the man who points out how the strong man stumbles, or where the doer of deeds could have done them better. The credit belongs to the man who is actually in the arena, whose face is marred by dust and sweat and blood; who strives valiantly; who errs, who comes short again and again, because there is no effort without error and shortcoming; but who does actually strive to do the deeds; who knows great enthusiasms, the great devotions; who spends himself in a worthy cause; who at the best knows in the end the triumph of high achievement, and who at the worst, if he fails, at least fails while daring greatly, so that his place shall never be with those cold and timid souls who neither know victory nor defeat.”

-Theodore Roosevelt

Wednesday, November 8, 2017

Fašizmas

visai neseniai užtikau nuorodą į fasces (fašis?), kas yra senovės Romos valdžios simbolis vaizdavęs kirvį surištą kartu su lazdomis ir kuris reiškia vienybę ir jėgą.

(Ko gero idėja panaši kaip toj pasakoj kur prieš mirtį tėvas liepia sūnums atnešti vyčių buntelį ir liepia jį perlaužti.)

Fašis

Šis vienybės ir galios simbolis buvo naudojamas daugelio šalių simbolikoje, bet man buvo įdomu sužinoti kad italų diktatorius Benito Mussolini pradėjo naudoti terminą fascism apibrėžti koncepciją tautos kuri sutelktai, nesiblaškydama ir nedvejodama seka savo lyderį.

Po Antrojo Pasaulinio karo žodis fašizmas įgavo kitą prasmę ir šis žodis tapo agresoriaus ar nacisto sinonimu. Rusijoj būti pavadinti "fašistu" yra didžiausias įžeidimas - tai reiškia nepatriotišką, blogą, priešiškai nusistačiusį žmogų; priešą. Šiuo metu šis žodis gan dažnai vartojamas kalbant apie Ukrainą.

Įdomumo dėlei pabandžiau rasti fašizmo bruožus, ir radau tokį sąrašą:
1. stiprus nacionalizmas
2. žmogaus teisių nepaisymas
3. priešų paieška kaip akstinas būti susivienijus
4. jėgos struktūrų svarba
5. seksizmas, moterų nebuvimas valdžioje
6. masinės informacijos priemonių kontrolė
7. pastoviai minimas nacionalinis saugumas
8. persipynusi religija ir valdžia
9. saugomi didelių firmų ir korporacijų interesai
10. užspaustas organizuotas darbininkų judėjimas
11. intelektualų ir menininkų menkinimas
12. stipri ir griežta baudimo sistema
13. paplitusi korupcija ir nepotizmas
14. nelaisvi rinkimai

Įdomu, kurią šalį mūsų kaiminystėj būtų galima pavadinti fašistine?

Tuesday, October 31, 2017

Frontline with Vladimir Kara-Murza

below is a very interesting recording of an interview with Vladimir Kara-Murza:

Monday, October 30, 2017

apie Vanagaitę

“You cannot antagonize and influence at the same time.”
-John Knox 



Lietuvos žemės sūnus Pilsudskis, kurio antirusiškos nuostatos smarkiai buvo įtakotos Kražių skerdynių, lietuviškai parašė štai ką: 

"Tas nuolatinis nelaisvės stovis, žinomas gerai kaipo gimusiams šitam nelaimingam krašte, galop turi užsilaigti ir ant tos, lyg Dievo užmirštos, žemės turi užviešpatauti laisvė ir teisė liuosai, be jokios prievartos, išreikšti savo palinkimus ir reikalus."

 XX ir XXIa. Lietuvos gyventojo identitetas buvo suformuotas žiaurios carinės priespaudos ir kovos už savo kalbą bei religiją. Tos kovos tęsinys buvo sovietmetis. Didelės ir galingos valstybės norėjo ištrinti kovos už laisvę atminimą iš mūsų atminties, paversti mus beveidžiais ir lengvai manipuliuojamais mankurtais. Tačiau tauta atkakliai tos laisvės siekė ir ta ilga kova apsivainikavo nepriklausomybe tik 1990 metais. Tie žmonės kurie mus iki ten atvedė niekad negali būti užmiršti. Jie mums atnešė laisvę.

Po mirties nepagrįstai ir viešai kvestionuoti ir menkinti tuos, kurie paaukojo savo gyvybę dėl to, kad būtų dabartinė Lietuva kerta į pamatinį lietuvių tautos naratyvą. 

Tai, ką Rūta Vanagaitė pasakė apie Adolfą Ramanauską - Vanagą netelpa į jokius rėmus. Tai nėra vieno žmogaus pomirtinis pažeminimas, tai pažeminimas visų tų, kurie krito vardan laisvės. Ji peržengė liniją, ir todėl ji nenusipelno to, kad apie ją būtų daugiau kalbama.

P.S. gana įdomi I. Makaraitytės nuomonė yra čia 

Čia pokalbis su A. Idzeliu

Čia gana įdomus A.Praleikos straipsnis "Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino"

Wednesday, October 18, 2017

Pora straipsnių apie Latvijos demografinę situaciją

Lietuviškoj spaudoj tokios analizės neteko matyti.

Smagu kad Latvijoj kažkas gana plačiai apie tai galvoja ir numato kryptis.

Pirmas straipsnis diskutuoja kodėl emigrantų grįžimas neužpildys tuščių darbo vietų, o antras straipsnis piešia didėjantį darbo jėgos trūkumą:

"Why return of expats is false hope for Latvia's labour problems"
https://en.rebaltica.lv/2017/10/why-return-of-expats-is-false-hope-for-latvias-labour-problems/

"Past migration experiences dampen Latvia's appetite to patch looming labour gap"
https://en.rebaltica.lv/2017/10/past-migration-experiences-dampen-latvias-appetite-to-patch-looming-labour-gap/

P.S. Lietuvoj startavo naujas tinklapis workinlithuania.lt


Monday, October 9, 2017

Politinių pokyčių metas?

prieš keletą dienų pažiūrėjau Tapino pokalbį su R. Karbauskiu ir pagalvojau, tokios situacijos Lietuvoje seniai nebuvo.

Social Demokratai prarado L.Linkevičių bei grasinasi išmesią Seimo narius kurie nenori išsižadėti savo pačių pasirašyto koalicijos susitarimo. G.Palucko blaškymasis ir tai ką G.Kirkilas vadina arogancija ko gero jiems kainuos daug.

Liberalų Sąjūdis (kažkodėl man norisi sakyti Nacional-Libertarai - nežinau kodėl;) neišsikapsto iš korupcijos skandalo ir savo paaiškinimais gana dažnai šaudo sau į kojas.

Konservatoriams pavyko išvengti didelių nuostolių, bent kol kas. (L.Kasčiūno faux pas dėl K.Škirpos alėjos ir bendrapartiečių tyla paskęs triukšme kitų dalykų ir manau rinkimams neatsilieps.)

Valstiečiai ir žalieji kol kas laikosi ramiai - nepaisant pradinio puolimo iš spaudos - įskaitant ir R. Valatką.

Kas priveda prie minties - per sekančius rinkimus bus dvi pagrindinės partijos - TSLK ir LVŽS.

Taip pat ko gero iššoks kokia nauja arba gal ir jau seniau gyvuojanti partija kuri bandys susirinkti "protesto" balsus.

Kas įdomiausia, TSLK ir LVŽS nėra iš pažiūros tokios skirtingos. Abi partijos gana konservatyvios, iš esmės skiriasi ne pasaulėžiūra ar esminiai filosofiniai klausimai apie visuomenės organizavimą, bet laipsnis iki kurio vienas ar kitas klausimas užaštrinamas. Kalbų apie kooperavimą buvo ir per šio Seimo rinkimus, bet Konservatoriai ko gero iš rinkimų tikėjosi daugiau ir nesutiko būti "mažesniuoju" partneriu - kaip kitaip paaiškinti priešrinkimines kalbas ir porinkiminį elgesį?

Į vaizdą įvedant ir prezidento rinkimus, gaunasi įdomus paveiksliukas. Gal gausis "nacionalinio sutarimo" valdžia, kur Prezidentas, Seimas bei Vyriausybė yra iš principo sutarime. Įdomu.

P.S. Spalio 12: atsirado nauja partija kuri vadinasi "UŽ PAŽANGĄ"!!!

Pridedu Tapino pokalbį su Karbauskiu - man tas pokalbis gan daug ką pasako apie žurnalistinę, viešosios erdvės  kultūrą, ir pan. (beje nesupratau ar gandras tai iš Craig Ferguson paimta (arklio) idėja?)



Saturday, September 30, 2017

Apie NT mokestį

... jau kalbama senokai. Nekilnojamo turto apmokestinimas yra vienas iš teisingiausių būdų pasiekti visuomenės solidarumo - t.y. nekilnojamo turto (skirtingai nuo vokelių) taip lengvai nepaslėpsi.

LRT.lt pateikia statistiką kiek NT turi kai kurie Seimo nariai. Nešneku apie iš sovietmečio ateinantį Bradauską, tačiau man kiek netikėtai užkliuvo K. Glaveckas. Pagal NT jis antras pro Bradausko (Bradauskas - 3,4 mln. eurų, S.Brundza - 3.2 mln):

"3,84 mln. eurų pernai, arba 0,21 mln. mažiau, nei 2014-aisiais, deklaravo Kęstutis Glaveckas su sutuoktine, buvusia parlamentare Rūta Rutkelyte. Kaip ir kitų dviejų Seimo milijonierių, didžiąją dalį šeimos turto, t.y. 3,25 mln. eurų sudaro nekilnojamasis turtas ir žemės sklypai."

Nežinojau kad Glaveckas turi verslininko gyslelę ir visą laiką galvojau apie jį kaip apie akademiką - bet aišku ko gero klystu nes jo ir jo sutuoktinės nepažįstu. Bet gal tai paaiškina kodėl jis yra prieš NT mokesčius?

Friday, September 29, 2017

P. Baršauskas ir pilietiškumas

Mano buvęs profesorius A.Avižienis įkala dar vieną vinį į P.Baršausko karstą čia.

Sovietmečiu buvo tokia sąvoka "vor v zakone" - "įteisintas vagis". Tai toks nusikaltėlis kuris priklauso slaptai organizacijai veikiančiai pagal įstatymus kurie visiškai prasilenkia su įstatymais kurie taikomi paprastiems žmonėms.

Baršauskų klanas dar sovietmečiu turėjo įtakingas akademines pozicijas, privilegijas bei iš to sekantį materialinį gerbūvį. Nieko nuostabaus kad viskas ponui Baršauskui iki šiol ėjo kaip per sviestą. Ir aišku kad ir dabar jis ieškos ir suras sąjungininkų.

Bet visgi jį reiktų išmesti, teisybės ir ateities dėlei.

Monday, September 18, 2017

Globali Lietuva ar Pilietinė Valstybė?

A. Zuoko nuomonė, kuria manau reikia pasidalinti yra čia. Nesmagu kartotis bet Lietuva pasuko siauro nacionalizmo ir tautiškumo keliu. Jausmas kad šalyje nėra vietos kitiems. 

Norom nenorom prisimeni jau daugiau kaip priš šimtą metų buvusį "tautų pavasarį" ir jį lydėjusį nacionalizmą. Lietuva buvo gana atvira iš kitur atvykusiems - tarkim L. Karsavinas, J. Eretas, A.E.Senn'o šeima. Užtenka trumpam pažvelgti į tarpukario laikraščius kad suprastum kad tarpukario laikraščio skaitytojui skirtingai nuo posovietinio angliškų vardų nereikėjo transkribuoti lietuviškomis raidėmis - ta tradicija beje yra išlaikyta išeivijos lietuvių spaudoje. Gaunasi kad tarpukariu buvo daug mažiau suvaržymų nei dabar.

Hipotetinė situacija kada anglo sutuoktinio pavardė yra tarkim Mr. Queen, tada jo žmona - jei ji nenori atsisakyti Lietuvos pilietybės ir nori išlaikyti lietuvišką pasą - ant lietuviškų dokumentų tampa Mrs. Kvyn? Čia tai ką buvęs Konservatorių užsienio reikalų ministras p. A. Ažubalis vadino Lietuvos vidaus reikalu? Tikrai?

Gana įdomiai apie lietuvybę, dvigubą pilietybę ir panašius dalykus rašo Mark Adam Harold čia. Rašinėlis labai teisingai pavadintas "Globali Lietuva ar Pilietinė Valstybė?"

Kitas straipsnelis yra R.Kuodžio pokalbis apie laimės ekonomiką ir kitus panašius dalykus. Principas tas, kad laisva rinka nėra "free for all", t.y. besisteminis laukinis kapitalizmas kur stipresnis mano, kad tai yra jo teisė siekti ir gauti asmeninę naudą tuo pačiu paminant ar nesiskaitant su silpnesnių visuomenės narių teisėmis bei interesais. 

Sisteminiai suvaržymai, įstatymų nesilaikymo (ne)priežiūra, jausmas kad vieni gali, o kiti ne, o valstybė daro labai mažai, pakerta pasitikėjimą valstybe ir norą dirbti jos labui. Žmogus jaučia kad jis nėra iš esmės laisvas, o yra tarsi biurokratinio aparato valdinys neturintis jokių šansų net ir akivaizdžiausiose situacijose. Bijau kad situacija yra kritiška - per daug žmonių jau nusivylė savo valstybe.

Manau kad partijoms reikia baigti žaisti partines kovas. Laikas pradėti dėti prioritetus pagal tai, kas gerai Lietuvai, o ne pagal tai kurios partijos čia pasiūlymas.

Friday, July 21, 2017

Mont Blanc

Šią vasarą nusprendėm įkopti į aukščiausią vakarų Europos kalną - Mont Blanc. 4810 m kalno viršūnė yra Prancūzijoj, beveik ant taško kur susikerta Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos sienos. Europoje už jį aukštesnis yra tik Elbrus Kaukaze - beje šis kalnas yra veik ant Azijos ir Europos ribos. Palyginimui Lietuvos aukščiausia kalva yra 294 m Aukštojas, Šatrijos piliakalnis yra 228 m. 

Mūsų kelionė susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis yra skirta aklimatizacijai ir pripratimui prie aukštumų. Tai yra būtina dalis nes tie kurie apie tai nepagalvoja dažnai suserga aukštumų liga ir turi atsisakyti kopimo. Ši liga pasireiškia pykinimu, galvaskaudžiu, silpnumu. Todėl iš pradžių kopiame į aukščiausią Italijos kalną - 4061 m Gran Paradiso. Atvykę iš Italijos pusės į to paties pavadinimo nacionalinį parką, per 2-3 valandas užkopiame iki mūsų poilsio vietos - 2750 m Federico Chabod prieglaudą.


Ibex

 Žodis 'prieglauda' (ital. 'rifugio') ko gero nelabai tiksliai aprašo šią vietą - tai tikrai patogus pastatas su valgykla, tualetais, prausyklomis ir dviaukstemis lovomis. Valgykloje mes jau turime užsakytą vakarienę ir pusryčius. Šalia pastato yra tyro vandens šaltinis. Kitai dienai suplanuotas kilimas nuo 2750m iki 4061m bei grįžimas prieglaudon. Keliamės 4 val ryto ir kopiame į kalną. Aukštyn kopimas trunka apie 6 valandas, prasidėjus sniegui reikalingos "katės", o pačiam gale ir lipimas į uolas naudojant virves. Grįžti galima per porą valandų. Belipant ir bevaikštant po kalną pasišneku su mūsų gidu. Man aklimatizacija praeina puikiai - beveik nepykina, jaučiasi nuovargis bet viskas normos ribose. Nuomoti alpinizmo batai gana patogūs, nepritrina pūslių. Gal tai dėl to kad aš naudojau dvi poras kojinių - labai plonas (liner socks) ir tada storas?


Gran Paradiso




Antram etapui ruoštis dienai grįžtam į turistinį miestelį Chamonix. "Baltą kalną" šturmuosim iš ten. Vikipedija teigia kad kasmet ant kalno žūsta apie 100 žmonių, o iš vis čia yra žuvę tarp 6000 ir 8000 alpinistų - kas yra daugiau nei ant bet kurio kito kalno. Mūsų grupei buvo paaiškinta kad priežastis tam yra paprasta - šis kalnas yra prieinamas nuo slidinėjimo keltuvų ir labai daug tam nepasiruošusių žmonių bando į jį įlipti. Yra buvę atvejų kada mėgėjai bandė lipti aukštyn į "couloir du goûter Mont-Blanc" - tai toks ravas kur priklausomai nuo oro sąlygų kyla akmens griūtys. Kartais prieglaudos būna pilnai rezervuotos bet mėgejai alpinistai vistiek bando į jas patekti. Palyginimui, į Everesto bazinę stovyklą 5150 m aukštyje reikia eiti (ne kopti) 10-12 dienų! Kartais prie Mont Blanc prieigų būna policija kuri prašo kiekvieno einančio trasa parodyti rezervaciją nakvynei. Mūsų maršrutas vadinasi Voie Des Cristalliers ir rezervacija yra prieglaudai kuri vadinasi Tête Rousse (pranc. Raudona galva) ir yra 3167 m aukštyje. Planas yra per vieną dieną iš Tête Rousse pakilti į Mont Blanc viršūnę ir tada sugrįžti. Įveiktas aukštis daugiau kaip 1.5km (4810-3167=1642m), visa kelionė į abi puses apie 20 km.  Pakilimui skirsim apie 7 valandas, grįžimui apie 4 valandas. Pridedant poilsį, žygis bus 11-12 valandų. Pavargus kiekvienas gramas pasidaro našta, todėl labai svarbu neimti nieko kas absoliučiai nebūtina. Todėl imam tik būtiniausius daiktus, pusantro litro vandens, kažką užkąsti.

Išvykstame su Les Houches keltu, po to persėdam į Tramway du Mont-Blanc ir keliaujam iki paskutinės stotelės 2362 m Nid d'Aigle. Iki 'Raudonos galvos' apie 800 m vertikalaus kilimo, kurį mes įveikiam per kokias 3 valandas. Čia laukia poilsis, vakarienė ir pasiruošimas rytojaus žygiui. Tête Rousse prieglauda yra labai prasta palyginus su anksčiau matyta Federico Chabod. Čia nėra vandens nusiprausimui, miegojimo sąlygos ir maistas daug prastesnis. Geriamas vanduo - 6 eur už 1.5l. Bet kadangi einu ne į prieglaudą, o į kalną tai ko gero negaliu skųstis ;) Į šturmą kylam 1:30 val ryto. Pirmas etapas yra kilimas nuo Tête Rousse (3167 m) iki Goûter prieglaudos (3863 m). Tai trunka 2-3 valandas ir yra viena iš sunkiausių ir sudėtingiausių šios dienos maršruto dalių. Tai yra praėjimas pro couloir ir po to sekantis lipimas į 50-70 laipsnių statumo uolą kurios aukštis yra maždaug 600 m. Į Goûter prieglaudą neužsukam - einam toliau nes norim grįžtant praeiti pro couloir iki 14 val - dar labiau įsidienojus oras sušyla ir padažnėja akmens griūtys. Spaudžiam, nes žinom kad bus nesmagu jei pataikys koks lagamino dydžio 70 km/h greičiu atlekiantis uolos šmotas. Dabar sąlygos kardinaliai kitokios - vietoj to kad lipti į uolas, užsidedam "kates" ir einam ledo kuris dengia kalną paviršiumi, statumas įvairus bet sakyčiau maždaug 45 laipsniai. Ledo kirstukas pakeičia vaikščiojimo lazdas. Oras puikus, sutinkam grupeles grįžtančių nuo kalno žmonių. Jie apsistoję Goûter prieglaudoje, taigi jiems anksti ryte nereikėjo praieit couloir bei lipti į uolos sieną. Lipimas tęsiasi ilgai - gal apie 4 valandas. Kyla saulė, žemiau matosi debesys ir kiti kalnai, pučia vėjas. Jaučiasi didelis nuovargis, bet galiausiai mes pasiekiam tikslą ;)




Mont Blanc


Monday, June 19, 2017

Lukiškių aikštė

Kai galvojau kad viskas jau visai neblogai išspręsta (https://www.15min.lt/kultura/naujiena/vizualieji-menai/naujasis-lukiskiu-aikstes-projektas-gyvybes-medzio-simbolika-ir-daugiau-kietosios-dangos-929-626129) ir nuspręsta staiga išlindo Vyčio maketas (https://www.15min.lt/galerija/lukiskiu-aiksteje-pastatytas-popierinis-vytis-123680#galerija/123680/3129306).

Mano supratimu Vytis - su visa pagarba mūsų valstybei ir istorjiai - šiuo atveju būtų  anachronizmas, atspindintis pasenusias (geriausiu atveju 50 metų senumo) skulptūrines bei istorines koncepcijas. Modernus menas ir viešūjų erdvių tvarkymas jau seniai nuėjo nuo monumentų statymo.  Nesuprantu kodėl rengiami konkursai o paskui statomas Vytis?

Wednesday, April 12, 2017

Mintis šiai dienai

“Historians are to nationalism what poppy-growers in Pakistan are to heroin-addicts: we supply the essential raw material for the market.”


―Eric Hobsbawm

Tuesday, March 14, 2017

puikus K. Sabaliauskaitės rašinėlis

yra čia.

"Vienas didžiausių pasaulio poetų, kuriuos pagimdė jam už sveikatą buvusi brangesnė Lietuva, šiandien labiau gerbiamas pasaulyje, nei tokioje jam nedėkingoje Tėvynėje, su Nikolajaus Novosilcevo aršumu persekiojančioje jo pavardės rašybą. Jie nebegali, kaip Novosilcevas, fiziškai įkišti už Lietuvos laisvę kovojusio poeto į kalėjimo celę Bazilijonų vienuolyne. Nebegali, bet nors parodys, kas čia šeimininkas, tarsi kalbos ochrankos policininkai perrašydami šventą Lietuvos dainiaus pavardę pagal savo mentalinio kalėjimo celės taisykles."
...
"Mums reikia bijoti ne X, Q ir W, ne lotyniškų raidžių, kurios Lietuvoje, atėjusios kartu su raštu, vienuolijomis ir universitetu, gyveno nuo amžių, ir net ne svetimų kultūrų. Mums labiausiai reikia bijoti savo pačių nekultūringumo ir mankurto kepurėlės suluošintos, išprievartautos aukos traumos, kai išprievartautasis pats tampa prievartautoju, nes vėliau pasitenkinti gali tik gėdingai išprievartaudamas kitą. Mums reikia bijoti totalitarinės prievartos savo piliečiams – kad neva normalu biurokratui ir valstybei perkrikštyti tą, kurį tėvai ir Viešpaties sakramentas pakrikštijo."

- K. Sabaliauskaitė

Thursday, March 2, 2017

Kaip laimėti rinkimus

Šveicarijos žurnalas keistu pavadinimu "Das Magazin" (t.y. lietuviškai žurnalo pavadinimas būtų "Žurnalas" - kiek pamenu J.Erlickas irgi buvo parašęs knygą pavadinimu "Knyga" ;)) padarė labai įdomų tyrimą apie Trump'o ir Brexit'o sėkmę.

Tyrimą pasigavo vokiečių bei rusų žiniasklaida - rusiška versija yra čia. Labai rekomenduoju paskaityti.

Straipsnis rašo apie Big Data ir kaip tai rinkimams panaudojo britų firma vardu "Cambridge Analytica".

Esmė ta, kad kiekvienas "like" feisbuke labai daug pasako apie žmogų. Dirbtinio intelekto programos puikiai nustato žmogaus asmenybės tipą ir pan  ir paskui sugeba tai panaudoti rinkiminėje kompanijoje sukurdamos tik tam žmogui skirtą reklamą. Pvz. jei programa žino kad jūs mėgstat Clinton bet neapkenčiat kokio nors vieno bruožo, jums būtinai tas bruožas bus vis pateikiamas.

Pabaigai citata iš rusiško šaltinio:

<<Модель оказалась настолько хороша, что стало возможным предугадывать ответы испытуемого на определенные вопросы. Опьяненный успехом, Козинский продолжал: скоро модель смогла лучше узнавать личность после десяти изученных лайков, нежели его коллеги по работе. После 70 лайков — лучше, чем друг. После 150 лайков — лучше, чем родители. После 300 лайков — лучше, чем партнер. С еще большим количеством изученных действий можно было бы узнать о человеке лучше, чем он сам. В день, когда Козинский опубликовал статью о своей модели, он получил два звонка: жалобу и предложение работы. Оба звонка были из компании Facebook.>>

Apie Astravo atominę elektrinę

... rašo Ainius Lašas.

Mano supratimu, geros įžvalgos. Dangus tikrai negriūva - juolab kad dar 2008 metais pats ponas Kubilius galėjo realiai įtakoti Astravo projektą. Nepaisant to, kai kurie krikdemai ir konservatoriai ant šito arkliuko pastatė beveik visą savo 2016 metų rinkiminę kompaniją.

Gal verta pradėti galvoti apie "planą B" - jei Astravo sustabdyti nepavyks, kokie bus evakuacijos planai Lietuvoje bei kokie bus taikomi elementarūs apsaugos būdai?

"Taigi žvelgiant į visumą, norisi, kad mūsų politikai nebijotų kalbėti apie tai, ką realiai galima pasiekti valdant Astravo projekto grėsmę, o ne lengva ranka mėtytųsi apokaliptinėmis vizijomis ir neadekvačiais tikslais."
-A. Lašas
P.S. Jei kas apie tai rimtai galvoja ir bijo atominės apokalipsės, sužinokit kur įsigyti jodo tablečių - čia gana įdomus straipsnis apie tai.

P.P.S. 50km yra niekas įvykus rimtai avarijai. Priklausomai nuo vėjo, radioktyvios dulkės bus paskleistos gana plačiai ir padidintos radiacijos zona gali siekti šimtus kilometrų. Naujos kartos reaktoriai (tokie kaip Astrave) nesudaro galimybių įvykti tokiai avarijai kaip Černobylyje.