Antanas Vienuolis - iš karo korespondento užrašų

iš vaikystės atsimenu A. Vienuolio apsakymus apie Kaukazą "Užkeiktieji vienuoliai". Kaip ir daugelio pirmosios nepriklausomybės žmonių jo gyvenimas buvo labai įvairus, ramesnėje šalyje tų įspūdžių pakaktų keliems gyvenimams.

Viena iš A. Vienuolio veiklų buvo dalyvavimas derybose su Sovietų Rusija Maskvoje - anot šio straipsnio, šios derybos ir 1920 liepos 12 sutartis buvo ko gero vienos iš pačių svarbiausių sutarčių Lietuvos diplomatijos istorijoje. 

Užkliuvo keletas minčių iš jo užrašų:

"Pirmame posėdy Joffe buvo pasakęs, kad Lietuva viena iš nedaugelio buržuazinių valstybių, kuri ne­vedusi prieš bolševikus karo, o tik gynusi savo sienas. Trečiame posėdy vienas Lietuvių Delegacijos na­rys pabrėžė, kad Lietuva esanti ne buržuazinė respub­lika, o ūkininkų respublika ir nurodė į tai, kad kaip Lietuvos valdžioje, taip Delegacijos Sąstate nesą nei vieno dvarininko nei buržujo, o kad visi ūkininkų sū­nūs ir vargu atsirastų bent vienas bajorų kilmės. Tas pareiškimas į Rusų Delegaciją padarė didelio įspūdžio."

...

"Latvių atėjo Delegacijos pirmininkas su trim na­riais, estų – atstovybės pirmininkas su dviem nariais.

Pietų laike Lietuvių Delegacijos Pirmininkas pa­sakė kalbą lietuviškai maždaug taip:
„Gerbiamieji svečiai, Delegacijos nariai, ekspertai ir bendradarbiai! Prieš 125 metus Lietuva prarado savo nepriklau­somybę. Tai reiškia, kad per ištisus 125 metus Lietu­vių Tauta kentė sunkiausius vargus ir kančias. Koks rusų carizmo žiaurumas siautė Lietuvoj, galima su­prasti jau iš to, kad per 50 metų lietuviams buvo draudžiama spauda ir lietuvių tauta buvo atskirta nuo bet kurios kultūros: jai buvo atimtos visos žmonišku­mo teisės ir suvaržytas jos kultūrinis ūgis. Žodžiu, prieš mus buvo panaudotas toks įrankis, koks niekur j nebuvo naudojamas visam pasauly. Pirmuosius didžiojo karo šūvius išgirdo pirmieji ir lietuviai ir pirmieji pajuto ant savo sprando visas tas sunkenybes, vargus, priespaudas ir žiaurumus. 4 metus lietuviai kentė sunkiausią vokiečių okupantą jungą. Sugriuvus Vokiečių galybei, Lietuvą užplūdo bolševikai, bermontininkai. Bet nuo jų nusikratėm patys. Dabar palieka tik lenkai, kurie dar laiko okupavę Lietuvos dalį. Vienok, nepaisant to, mūsų tauta išbrido iš visų tų vargų, bėdų ir karo baisenybių ir mūsų valstiečių tautinis susipratimas vis augo, stiprėjo ir štai šiandien mūsų laikinoj sostinėj Kaune išrinktieji į Seimą atsto­vai jau ima tvarkyt savo kraštą ir deda pamatą mūsų naujai Demokratinei Valstybei. Tad sveikinu visus Delegacijos narius, ekspertus ir bendradarbius sulaukus taip svarbios ir iškilmingos dienos, kurią švenčia visa Lietuva, kurią švenčiam tolimoj Maskvoj ir mes draug su mums draugingų valstybių atstovais m latviais ir estais, ir keliu savo taurę už Lietuvos Seimą. Valio!..

Po p. Naruševičiaus kalbėjo Latvių Delegacijas Pirmininkas p. Zebergas. Jis savo kalboj palietė tuos ryšius, kurie nuo seno riša abi brolių tautas ir reiškė vilties, kad netolimoj ateity lietuviai ir latviai turėsis bendrų idealų ir bendrai jų sieksią ir kovosią dėl jų. Estų Delegacijos Pirmininkas p. Karton pasakė, kad jie nepripuolamai čia esą, o kad bendras praeities erškėčių kelias rišąs ir jungas Lietuvius su Estais dabar."

...

"Ypač stebino raudonarmiečius tai, kad mes visur drauge imam ir savo kareivius: drauge ir už stalo sodinam, tą pat valgį duodam, drauge į teatrą ir pasi­vaikščiot einam. Pradžioj raudonar. žiūrėjo į mus kaip į buržujus, o į mūsų kareivius kaip į baltagvardininkus ir buvo norėję juos pakreipti į savo pusę; be kita ko davė jiems ir komunistų literatūros; vienoj tų knygu­čių parodomi typai „Vanki umnago“ – komunisto ir „Vanki duračka“ – buržujų skvernų laižytojo! Bet, pamatę, kad mūsų kareiviai ne „Vanki“ – patys ėmė teirautis apie jų santykius su karininkais ir „buržujais“. O kada mūsų kareiviai imdavo kartais dainuot, tai ne tik sergstą mus raudonarmiečiai užsiklausydavo, bet ir gatvėj praeiviai. Labai jie stebėjos kai mes, susir­gus kareiviui Mačiauskui, visi apie jį rūpinomės, da­vėm vyno, konjako, važinėjom po miestą ieškodami daktarų, gailestingųjų seselių, ieškojom pieno, spalge­nų uogų.

Raudonarmiečių tarpe buvo ir lietuvių, nors jie ir nuduodavo nemoką lietuviškai, tačiau savo tautietį tuojau galima buvo atskirt nuo kitų. Visi jie su mum buvo labai mandagūs. Ir apskritai ir komisarai ir pa­lydovai visad ir visur apie mus rūpinos ir stengės patenkint kiekvieną mūsų norą ar reikalą. Pav. p. N. paprašė dežuruojančio komisaro lakštelio popirosam pirkt. Rytojaus dieną p. Jofė atsiuntė mum 2000 ge­riausių papirosų „Zefir“. Raudonarmiečiai labai nusis­tebėjo, kai tais papirosais pasidalinom visi lygiai ir su kareiviais. Po tos iškilmingos vakarienės raudon­armiečiai jau visai kitaip į mus žiūrėjo ir peikė savo komisarus ir karininkus, kad jie esą didesni buržujai, neg caro generolai buvę: „jie tik visur kaišioja savo „tovarišč“, o gyvent niekam laisvai neduodą“, kalbėjo jie rytojaus dieną."