Wednesday, May 16, 2012

Sena istorija

Kartais pagalvoji kad 100 ar 150 metų tai labai daug. Bet iš kitos pusės, tai nėra taip daug - dažnai senesni žmonės prisimena įvykius kurie vyko gana seniai. Sekanti istorija aprašo vienos šeimos gyvenimą Žemaitijoj. Panašu kad ši šeima buvo laisvieji žmonės.

Vardai gali būti pakeisti kad apsaugoti minimų žmonių privatumą, dėl teisinių sumetimų ši istorija turi būti traktuojama kaip grožinis kūrinys.

Istorijos autorius - Kazimiera Pertrulienė. Šį kūrinį paleidžiu į interneto platybes su autorės žinia. Visos teisės saugomos.

Taigi - 150 metų senumo istorija (ištraukos) ...

REKAŠIAUS DOMININKO GYVENIMAS buvo spalvingas. Jisai savanoriu dalyvavo sukilime prieš caro valdžią (1863-1864m) ir gavo Valančiaus dvarelį ir jo 60 ha žemės. Domininkui davė pasirinkti, kur norėtų žemės - ar Varnių mieste, ar prie Virvytės upes. Domininkas pasakė, kad į miestą jis gali nuvažiuoti, o upė - tai gyvybė: galima žvejoti, maudytis, girdyti gyvulius. Gavęs žemę pradėjo dairytis turtingos žmonos. Tokia buvo Jurčiutė. Jinai buvo lietuvio Jurčiaus ir žydės dukra. Ji atsisakė savo tikėjimo, persikrikštijo, todėl žydai ją pasmerkė ir ateityje tiesiogiai rėmė tik jos vaikus. Jurčiutė buvo labai negraži, todėl žydai surinko didelį kraitį ir ištekino. Žydų tikėjime (skirtingai nuo musulmonu) vaikai yra priskiriami motinai, nes motinos indėlis didesnis. Telšiai, Janapolė, buvo žydų centras. Telšiuose buvo rabinu mokykla, šule, prekyboje, smuklėse visur buvo žydai. Malūnas prie Virvytės taip pat priklausė žydui Mausui, kaip ir karčiama-Šimeliui. Apsigyveno Valančiaus dvarelyje, sulaukė 3 vaikų. Gal trūko pinigų ar kantrybės, bet Domininkas žemę išnuomojo, dvarelyje apgyvendino rendavnykus ir su dar dviem bernais išvažiavo i Ameriką. Žmonai ir vaikams buvo nelengva, nes kaimynai klausdavo mažojo Apolinaro (jį dar vadindavo Poliu) „ar valgei?“, jis atsakydavo-"kluopu koses". Į klausimą „ar turit duonos?“ vaikas atsakydavo - "netulim il nenolim". Amerikoje draugai pasuko skirtingais keliais. Vienas įsidarbino cukrašvendrių plantacijoje, susirgo maliarija ir mirė. Kitas buvo labai stiprus, pasiskelbė, kad yra imtynininkas. Sekėsi labai gerai, kol sutiko už save stipresnį. Imtynių metu, kažkas trūko, pasipylę kraujas per burna ir mirė. Domininkas užsidėjo lošimo namus, sekėsi labai gerai, bet jis sukčiavo, jį susekė, turėjo būti teismas, tada jis su pinigais parbėgo į Lietuvą. Tada atleido rendauninkus, aptvarkė ūkį, bet jam žemės ūkis nepatiko, ūkyje dirbo samdyti bernai ir mergos. Grįžus iš Amerikos netrukus buvo išrinktas Varnių valsčiaus Viršaičiu. Jam valdžia paskyrė briką, arklius, važnyčiuotoją, šautuvą. Kasdien vežiodavo iš dvarelio į Varnius. Buvo lošėjas, mėgo išgerti. Vaikai paaugo. Į mokslus nutarė leisti tik vyriausiąjį sūnų Joną, bet jis mokslams nebuvo gabus , vėliau išmoko kalvio amato, turėjo savo kalvę. Apolinaro į mokyklą neleido, bet jis buvo gabus, savarankiškai iš vyresnio brolio išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti. Dar apie vaikus. Dukra Justina buvo graži, panaši į tėvą. Sūnus Jonas buvo tikras žydas – didelė, kumpa nosis ir dar nusukta i šoną ,net kalba per nosį, panašiai kaip kalbėdavo žydai. Apolinaras taip pat buvo panašus į motiną, - kumpa nosis, bet kiti bruožai švelnesni. Tuo metu, kai nebedirbo Viršaičiu, pats veždavo grūdus parduoti į turgų, parvažiuodamas sustodavo prie Virvytės tilto visai netoli namų esančioje žydo Simelio karčiamoje - gerdavo, lošdavo kortomis. Kai vaikai pamatydavo prie karčiamos savo arklius, nueidavo ir parvažiuodavo į namus. Tėvas atsirasdavo į kelintą dieną. Buvo, kad išvažiavo su dviem arkliais, o grįžo su vienu, nes pralošė kortomis. Susirgo reumatu, sunkiai vaikščiojo, galiausiai visai nevaldė kojų. Su žmona santykiai buvo šalti, tarnai nenorėjo jo kiloti, apiplauti ir pan. Gyvenimas tapo nemielas, net kunigui pasisakė ,kad galvoja pasidaryti galą. Vyriausias sūnus Jonas apsiženijo, tėvas davė 20 ha žemės, jis pasistatė trobesius, kalvę ir atsiskyrė. Justina ištekėjo, bet liko dvarelyje. Po kurio laiko apsiženijo ir Apolinaras. Apolinarui ir Ievai tėvas atmatavo 20 ha žemės, bet kol pasistatys trobesius jie gyveno dvarelyje. Vieną diena prieš Velykas, namuose buvo likusi tik tarnaite, Ieva ir maža Justinos mergaite - Ania. Žmona buvo išėjusi į bažnyčią. Domininkas paprašė tarnaitės skustuvo barzdai nusiskusti. Tarnaitė nunešė skustuvą ir neužilgo Ieva ir tarnaitė išgirdo mergaitės klyksmą. Įbėgusi į kambarį, pamatė, kad Domininkas persipjovė gerklę ir fontanu trykšta kraujas. Vėliau Ania sakydavo, kad senelis pasirišo raudoną skarelę. To vaizdo išsigandusi Ieva buvo nėščia ir persileido. Nuo to laiko vis pastodavo ir persileisdavo.
REKAŠIUS APOLINARAS - nedaug atsiliko nuo savo tėvo. Buvo gabus, bet ir pašėlęs. Tuo metu, kai tėvas iš Amerikos grįžo į ūkį, vaikus pradėjo spausti prie darbo. Tai Polis (taip vadino Apolinarą) išbėgo iš namų ir įsidarbino pas tolimus giminaičius Kvedarnos dvare. Ten jo darbas buvo prie arklių ir vežėjo. Ten dirbo šeima - žmona šeimininke, o vyras vežėju. Dvare buvo daug panelių, turėjo gražų vežimą, pritaikytą išvykoms, pakinkydavo 4 arklius, ir panelės važiuodavo pasivažinėti. Panelės norėdavo, kad vadeliuotų jaunasis vežėjas. Senajam vežėjui tai nepatiko ir jis įskundė Polį ponui, kad jis zovada gina arklius, šie grįžta visi šlapi, nuvaryti. Ponas nebeleido Poliui važnyčiuoti. Tada jis sugalvojo kerštą. Per langą pamatė, kad šeimininkė - vežėjo žmona - verda šeimynai dideli puodą sriubos. Ant stalo buvo didelis bliūdas kaulų, gal šunims. Jis palaukė, kol šeimininkė išėjo iš virtuvės, įlipo pro langą ir visus kaulus supylė į sriuba. Buvo triukšmo. Polis mokėjo merginoms apsukti galvas, gerai šoko ir ne vienai jis buvo svajonių jaunikis. Bet žmona turėjo būti turtinga, kitaip tėvas neduos žemes. Būdamas bernas kaimynystėje talkavo kuliant rugius. Arkliai sukdavo volą, ant kurio buvo pritvirtinti spragilai. Ant volo užstrigus rugių stiebams, Polis norėjo palaisvinti, o spragilas trenkė per dešinės rankos pirštus. Kol su arkliais nuvežė pas daktarą, teko nupjauti dešinės rankos visus pirštus. Šeima nemėgo Apolinaro dėl jo būdo, o atsitikus tai nelaimei, nutarė, kad jis galės gyventi pas broli ir seserį, jie jį išlaikys, o jo žemę pasidalys brolis ir sesuo.
Ieva buvo jau metuose, vyriausia iš 5 vaikų. Tėvas buvo miręs. Buvo nemokyta, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet mokėjo visus ūkio darbus: pjauti, arti, prižiūrėti gyvulius. Kadangi buvo graži ir turtinga (be kraičio, turėjo ir auksinių pinigų) ir buvo laikas tekėti, sulaukdavo piršlių. Atvažiavo piršlys su jaunikiu, turtingas, bet senas, su ūsais, galva plika, dairosi po trobą, į paną visai nežiūri, tik užsikvempęs ant stalo kiaušinienę su lašiniais šliurpia. Mama beveik sutarė, bet pasikvietė Ieva ir klausia "Ar eisi?", Ieva sako, kad jo galva kaip sėtinys. Neisiu. Motina pyktelėjo ir sako "ieškokis galvos kaip kopūstas". Susirado, susipažino turguje, patiko vienas kitam ir jaunikis atvažiavo pirštis. Vyras gražus, gražiai prižiūrėti arkliai, graži brika. Piršlys klausia "Kaip žentelis?" "Žentelis kaip žentelis, tik kažin koks jo dvarelis?"-Rendauninkas. "Rendaunykas - tiek žydas kromininkas. Neleisiu" (žydas kromininkas - žydas, kuris nešiojasi su savimi dėžę su smulkiomis prekėmis). Buvo nuvažiavę ir į ūkvaizdus. Gražus ūkis, tėvai labai seni, sūnus neblogas. Kol mama kalbėjosi, Ieva išėjo į sodelį pasidairyti. Kažkokia moteris ravėjo daržą, pasiteiravo ar žada pareiti čia gyventi. Ieva sako, kad tariamės. Moteris sakanti, kad čia laimės nerasi, nes sūnus kaimynystėje turi merginą, kuri augina jo vaiką. Tėvai neleidžia ženytis, nes yra biedna. Ir visi labai nustebo, kad Ieva grįžusi į trobą mamai pasakė, kad važiuojam namo, nes jai nepatinka vieta, pučia vėjai, ji čia nenori gyventi. Galiausiai atvažiavo Apolinaras su piršliu. Motina sakanti, kad viskas gerai, bet jaunikis be pirštų. Taip priimta, kad piršlius reikia priimti, pavaišinti. Mama pasiuntė Ievą atnešti iš rūsio alaus. Kai tik Ieva išėjo, nuo stalo pašoko Apolinaras ir pasakė, kad reikia arklius pažiūrėti. Aišku, arklių nežiūrėjo, o paskui Ievutę į sklepą nusileido. Apsikabino, sako "gelbėk mane, brolis ir sesuo nori mano žemės dalį pasiimti, nesvarbu, kad be pirštų, moku viska dirbti, pasistatysim atskirai namus ir gyvensim". Dar apkabino, pabučiavo. Ieva grįžo su alumi, neužilgo grįžo ir Apolinaras. Mama nustebo, kai paklausė, „ar eisi?“, - Ieva atsake, kad eis. Kaime pasklidus žiniai, kad Ieva išteka, pas Smilgienę atėjo Domininko sesers duktė, patarė neleisti dukros už Polio, nes tėvas Dominykas nesirūpino šeima, nesitvarkė ūkyje, buvo pijokas, kad toks pat bus ir sūnus.
GYVENIMAS DVARELYJE - Kol pasistatys savo namus jaunieji apsigyveno dvarelyje. Šeima Apolinaro nemėgo ir buvo labai nepatenkinta, kad jis parsivežė žmoną. Ypatingai Ieva nesutarė su Justina. Nesantaika prasidėjo nuo pirmų dienų. Ieva be pinigų atsivežė gerą kraitį - drobių, audeklų, lašinių, dešrų, mėsos, miltų, - visko, ko reikia pirmai pradžiai. Maistą sudėjo klėtyje. Raktą turėjo Justina ir Ieva. Ieva pastebėjo, kad likę maiše visai mažai miltų. Paklausė Justinos. Ši pasakė, kad gaspadinėms, kai ruošė vestuves, už darbą atidavė miltais. Ieva supyko, mete tą maišą su miltais i Justiną, ta nukrito nuo laiptukų, miltai išsipylė. Tada Ieva pasikeitė spyną. Arba dar. Ieva išsiperino viščiukų. Vištą pririšdavo už kojos, o viščiukai nuo vištos niekur toli neidavo. Ieva nespėja nueiti, o Justina jau šaukia: "Polinariene, višta darže". Ir taip kelis kartus. Pasirodo, Justinos vaikas nupjaudavo šniūriuką ir vištą paleisdavo. Ieva suprato, pasislėpė ir vaiką pagavo "nusikaltimo vietoje", čiupo už pakarpos, per šikną su ranka uždavė. Justina rėkė, kad Ieva muša jos vaikus. Visi šeimynykščiai buvo nutarę, kad, jei kas atsitiktų Apolinarui, jie Ievą išvarytų, nes yra bevaikė. Na, jaunieji skubėjo pasistatyti savo žemėje namus. Buvo sena jauja, ją nugriovė, medžiagas panaudojo. Ievos audeklai buvo labai platūs, o girininkas labai storas, tai girinikienė labai džiaugėsi, kad vyrui išeina rūbus pasiūti. Už audeklus gavo medienos namui. Poliaus žemėje buvo tvora, lentos sudėtos išilgai ,žodžiu, daug medienos. Kilo ginčas, nes tą tvorą norėjo nusiardyti Justina, motina ją palaikė (tėvo jau nebuvo),o Polis nenorėjo atiduoti. Buvo 1914-1918m. Biržuvėnuose buvo vokiečių karinio dalinio štabas, kuris palaikydavo tvarką. Vieną dieną su brikele atvažiavo du kariškiai vokiečiai, Poliui liepė palikti arklius, ir jį išsivežė į Biržuvėnus. Ieva išsigandusi nubėgo pas piršlį ir jie nuvažiavo žiūrėti, kodėl išsivežė. Pasirodo, motina pasiskundė, Justina paliudijo dėl tos tvoros. Vertėjas buvo žydas. Tai jis motinai sako: "Tu gyvate, gyvate, tu bjauresnė už gyvatę, tik gyvatė savo vaikus ėda. Kaip galėjai savo vaiką skųsti, galėjo tavo sūnų vokiečiai nušauti". Vokiečiai Poliui pasakė, kad ką motina ima, tegu ima, negali prieštarauti. Taip ginčas buvo išspręstas. 1915m vyrus ėmė į karą. Apolinaro, kadangi buvo be pirštų, neėmė. Brolio Jono neėmė, nes daktarai nustatė plaučių ligą. Justinos vyras, Steponas, buvo sužeistas, iš karo grįžo visiškas ligonis, nuolat gulėdavo lovoje. Taip buvo priimta, kad vaikai turėdavo prisidėti prie senu tėvų išlaikymo. Motinos išlaikymui Apolinaras duodavo maisto, grūdų. Tačiau visa šeimyna nutarė, kad motinos išlaikymui reikia iš Apolinaro paimti žemę, nes vaikų neturi, žemės užteks ir mažiau. Taigi, motina, žinodama vokiečių sprendimą dėl tvoros, pareikalavo išlaikymui 4ha žemės. Jonas skyrė 1ha ir padėjo ūkyje. Taip Justina prie savo žemės prisijungė pačią derlingiausią Apolinaro žemę palei upę. Apolinaras visiškai nebendravo su savo šeima ir jautėsi labai įskaudintas. Ir, kai Justinos sūnus Aleksas (Roberto tėvas) kuldamas rugius susižeidė koją ir liko invalidas, Apolinaras sakė, kad dievas nubaudė, nes susižeidė kuldamas javus iš jo žemės. Taigi, Apolinarui liko 16ha nelabai derlingos žemės, kur įėjo durpynas, baltmiškis (menkavertės drebulės, alksniai).
GYVENIMAS SAVO SODYBOJE. Palaipsniui buvo pastatyta dviejų galų troba, daržinė, jauja, tvartas arkliams ir karvėms, prie tvarto atskira patalpa avims, kiaulininkas. Apolinaras ir Ieva labai norėjo vaikų. Padare įžadus, jei gims vaikas, sodyboje pastatys kryžių. Gal dievas išgirdo, Ieva pastojo. Apolinaras sužinojo, kad Alsėdžiuose yra gera moterų gydytoja, netekusi licenzijos, bet gydanti slapčia. Apolinaras su ja sutarė, ji liepė žmoną pas ją atvežti 2 mėn. Ieva apsigyveno pas gydytoją, ji girde ją visokiomis žolelėmis, matyt, praėjus pavojingam laikotarpiui, išleido į namus, prisakiusi nieko nekelti, nieko nedirbti, nesinervuoti, nieko neimti į galvą. Atėjus laikui, po 10 bendro gyvenimo metų, 1924m.spalio mėn. namuose gimė dukra. Ieva sakanti "niekai, kad mergelė", o Apolinaras - "Ką čia šneki! Bitik yr." Į ūkį atėjo gyventi motina Smilgienė. Ji atsinešė gerą dalį – gyvuliais, drobėmis, nes buvo gera audėja. Ūkis buvo nemažas - laikė 2 arklius, 4 karves, veislinę kiaulę, keletą avių, vištų. Apolinaras laike 3 skalikus ir pats turėjo jais rūpintis. Ieva prie jų, kaip ir prie tabako auginimo, džiovinimo, nesikišo. Pastoviai samdė vieną mergą, o kitiems darbams samdydavo padienius darbininkus; didžiuosius darbus, tokius kaip linų apdirbimas, javų kūlimas atlikdavo talkindami vieni kitiems. Žiemą ausdavo, verpdavo, megzdavo, vydavo virves, darydavo pakinktus, pindavo krepšius ir pan. Kadangi laikydavo veislinę kiaulę, paršiukus paaugindavo iki bekonų ir parduodavo i užsienį. Paskelbus pardavimo datą, ūkininkai bekonus veždavo i Telšių geležinkelio stotį iš vakaro. Eilė susidarydavo iki mažosios bažnytėlės. Bekonai turėjo būti nuprausti, švarūs. Priėmėjas, apsimovęs baltas pirštines, pabaksnodavo kiekvieną bekoną, jei būdavo minkštas imdavo, jei ne -vežimą pavarydavo į šoną.
Apolinaras ir Ieva nebuvo "vieno obuolio dvi pusės", o buvo visiškai skirtingi žmonės. Ieva - praktiška, valdinga, darbšti, gerai išmananti visus ūkio darbus. Todėl visi gyvuliai, ūkio darbai gule ant jos pečių. Apolinaras matė gyvenimą kitaip. Jis buvo užsisakęs laikraštį, turėjo ir skaitė knygas, domėjosi naujovėmis labai mėgo gamtą, medžius. Sakė, jei galėtų, tai ir prie lovos medį pasisodintų. Mėgo medžioti, meškerioti, grojo fleita. Kadangi su girininku buvo draugai, paimdavo 3 litrus samagono, į briką, susisodindavo skalikus ir nuvažiuodavo į girininko namus. Ten palikdavo arklį su brika, o pats eidavo medžioti zuikių. Gyventojai skųsdavo girininkui, kad Apolinaras šaudo zuikius. Tas sakydavo "Ką jūs nusišnekat, apsirikot. Kaip žmogus su kaire ranka ką šaudys" Iš medžioklės tuščias negrįždavo - prisirankiodavo laukinių obelaičių, beržiukų, eglikių. Iš laukinių obelaičių užveisė sodą. Kai kalėdojo, kunigas sako, kad reikia agronomiškas obelis sodinti, o ne laukines. Išvažiavus kunigui sako "bepigi jam, kai davatkos pinigus suneša". Jis obelis įskiepijo ir, kai buvo šalta žiema, visų agronomiškos obelys iššalo, o Apolinaro sodas nenukentėjo. Aplink sodą puslankiu apsodino beržais, į tarpus pasodino eglikių. Kartą parsivežė į briką prisidėjęs eglaičių. Sako savo miške plotelį užsodinsiu vien eglaitėmis,- bus kur zuikiui pagulėti. Ir iš tiesų Apolinaro sodyba savo gražumu pralenkė Justinos ir Jono sodybą. Buvo iškasti du prūdai, jie buvo apsodinti topoliais. Viename prūde veisėsi karosai, kitas buvo valomas nuo dumblo - ten girdydavo gyvulius. Buvo du šuliniai - vienas negilus, prie karosų prūdo – ten su bidonais merkdavo ir laikydavo pieną. Kitas šulinys kieme, labai gilus - vandenį naudojo maistui. Ūkio dalį nuo namo skyrė graži parkaniukų tvora. Namas irgi buvo pastatytas naujoviškai, su dviem įėjimais. Svečių įėjimas buvo iš sodo pusės, plačios durys į didelį, šviesų "gerąjį" kambarį, iš kurio i abi puses buvo "alkeriai" (miegamieji). Čia buvo stalas su kėdėmis, didelis, iki lubų, šakotas fikusas, ant grindų austi takai. Vėliau, karo metais, kai vokiečių karininkai užėjo į tą kambarį, labai nustebo, tik kartojo "o!o!gut.gut!" Tačiau Ieva nepripažino Apolinaro pomėgių, ką jis bedarydavo, viską menkindavo, viskas buvo blogai, Parsinešė iš giminaičių vazonėliuose palergonijų ir sustatė ant palangių. Jam gražu. Ieva atidarė langą ir tik fit, fit, fit visus vazonėlius išmetė i lauką, "pudys man palanges!" Apolinaras irgi elgėsi savaip. Kyla debesis, aišku bus lietus. Ieva sako "tėvai, lekiam grėbti šieną, nes sulis." Apolinaras iš pastogės griebia meškerę ir lekia i Virvytę -"šienas sulis ir išdžius, o žuvys dabar kimba, paskui pabėgs".
MOKYKLOS STATYBA. 1918-1920 m. baigėsi nepriklausomybės kovos. Įtvirtinus nepriklausomybę, pradėta rūpintis tautos švietimu. Patalpa klasei buvo išnuomota dvarelyje. Mokytoja Kiauleikytė pradėjo kalbinti Apolinarą (jis mokėjo rašyti, skaityti, skaičiuoti) atvežti kanceliarinių prekių, nes vaikų tėvai užsiėmę ūkyje, nenuperka vaikams pieštukų, sąsiuvinių. Apolinarui ta mintis patiko, jis netoli dvarelio, prie kelių susikirtimo, pas senbernį Penkauską išsinuomojo vieną kambarį ir pradėjo prekiauti kanceliarinėmis prekėmis. Prekyba ėjosi gerai, kaime vaikų buvo daug. Apolinaras sugalvojo, kad reikia statyti mokyklai patalpas, tam reikėjo pinigų. Sugalvojo biznį. Iš "ūkininko patarėjo" sužinojo apie naują, labai ankstyvą braškių veislę. Dirvą patręšė mėšlu, išarė, pripirko braškių daigų, pasamdė mergų ir visą dirvą užsodino braškėmis. Braškių biznis buvo geras, uogas tiesiog išgrobstydavo. Daugiausia braškių nupirkdavo žydai, turėjo nuolatinių pirkėjų, kiti ateidavo tiesiog į ūkį pirkti. Braškių prekybai pasiruošdavo - žiemą iš medžių žievės nupindavo dideli krepšį, į kurį tilpdavo 10 mažų krepšiukų, kiekviename tilpdavo po 2 kg braškių. Vežime uogos iki turgaus nuvažiuodavo šviežios ir sveikos. Taip iš braškių biznio užsidirbo pinigų. Nusipirko nugriovimui skirtą svirną, geros medienos. Ten, kur jis nuomavo kambarį parduotuvei, buvo pievos plotas. Sutarė su pievos savininku ir išmainė atitinkamą savo žemės sklypą su juo ir ten pastatė mokyklai pastatą, kurį išnuomavo švietimo skyriui. Pastate buvo-didelė šviesi sale su šešiais dideliais (tripaliais) langais, kitame gale buvo mokytojai skirti 2 kambariai ir virtuvė. Kol mokytoja buvo netekėjusi, ji užėmė tik vieną kambarį ir virtuvę, o kitame kambaryje Apolinaras atidarė parduotuvę, kur prekiavo ne tik kanceliarinėmis prekėmis, bet pradėjo vežti žibalą, druską, papirosus, muilą, cukrų, miltus ir kitas reikalingas prekes. Telšiuose prekyboje dirbo tik žydai, kurie Apolinarui buvo palankūs: prekes duodavo skolon, parašydavo kiek už tą prekę reikės jiems atiduoti, kiek turi prašyti, kiek gali kainą nuleisti. Prekyba sekėsi labai gerai, nes į darbą buvo netoli ateiti, arklius prekėms atsivežti imdavo iš ūkio. Atskirai nuo mokyklos pasistatė patalpą prekėms laikyti, vėliau dar pristatė kambarį ir virtuvę. Padėti ūkyje vietoj savęs pasamdė berną ir jam mokėjo algą iš prekybos. Mokytojai tapus Daugeniene ir susilaukus vaikų, reikėjo atlaisvinti kambarį. Tada Apolinaras sugalvojo, kad prekybą reikia perkelti į bažnytkaimį – Beibelį (Viekšneliai). Išsinuomojo patalpas - 2 kambarius su virtuve. Viename kambaryje įrengė parduotuvę, kitame jis gyveno. Nusisamdė jauną tarnaitę Feliciją, kuri gyveno netoliese. Felicija padėdavo prekiauti, padarydavo valgyti. Beibelyje prekyba nesisekė: reikėjo mokėti tarnaitei, ūkyje bernui, samdytis arklius prekių atvežimui, mokėti nuomą už patalpas, Apolinaras išgėrinėdavo. Galutinis nuosmūkis buvo po biznio su Jokubauskiene (Agatono močiute - Dominyko sesers duktė). Jokubauskiene buvo visokiu naujovių mėgėja, labai bendravo su dvasiškija, kieme buvo pasistačiusi koplyčią, kunigai laikydavo mišias, kalėdodami visada pas ją pietaudavo, bažnyčios altoriams ausdavo labai sudėtingus ir gražius uždangalus. Taigi, Jokubauskienė iš pieno ir cukraus pagamindavo "braškę", supildavo į bidoną ir atveždavo Apolinarui parduoti. Parduodavo stiklinėmis vietoje išgerti, o išpilstytus i butelius bernai nešdavosi į šokius. Sekmadienį vieni bernai Feliciją išsivedė į šokius, o kiti nugirdė Apolinarą ir jis užmigo. Kai atsibudo, parduotuvė buvo beveik tuščia - viską išnešė ir biznis bankrutavo. Tada Apolinaras grįžo į ūkį, tačiau Apolinaro ir Ievos santykiai buvo atšalę. Kai dukra tėvo klausdavo, kodėl jie su mama nemiega vienoj lovoj, tėvas sakydavo, kad mama labai knarkia, o motina atsakydavo, kad tėvas labai rūko ir smirdi taboka.

...

1940 - 1941 metai

1940 metais Lietuvos prezidentas pabėgo į Vokietiją, pavedęs ministrui pirmininkui Merkiui jį pavaduoti. Merkio paraginti Lietuvos gyventojai rusų kariuomenę pasitiko palankiai. Sovietų įtakoje suformuotas seimas pritarė Lietuvos įjungimui į Sovietų sąjungos sudėtį. Prasidėjo pramonės, prekybos, namų, bankų, žemės privatizacija. Buvo ardomi dvarai, atimta žemė buvo dalinama bežemiams, tie , kam buvo palikta dalis žemės, turėjo mokėti mokesčius ir "pyliavą" maisto produktais. Teko matyti Luokės miestelyje tokį vaizdą - žmogus, paėmęs nemažą pagalį eina apie namą ir daužo langus. Aplink apstoję žmonės juokiasi ir nieko jam nesako. Mums pasakė, kad čia namo savininkas, tą jo namą nacionalizavo. "Tegu nors langus susideda" - sakė jis. Buvusius turtingus dvarininkus, buvusius nepriklausomoje Lietuvoje valdininkus, elitą, aktyvesnius , neprijaučiančius naujai valdžiai, trėmė į lagerius. Prasidėjus Vokiečių karui su Sovietais, bolševikai žiauriai žudė kalėjimuose buvusius kalinius. Matėme nuotraukas, kur žiauriai Rainiuose buvo nužudyti 37 žmonės. Jie perlaidoti į bendrą kapą Telšių kapinėse, o Rainiuose pastatyta koplyčia.

1941 - 1944 metai

Tai vokiečių okupacijos metai. Buvo grąžinamos žemės, nacianalizuotas turtas ir pan. Buvo verbuojami vyrai ir moterys darbams į Vokietiją, vėliau jėga buvo gaudomi vyrai darbams ir į frontą. Reikėjo duoti ir maisto produktų. Nutolo fronto gaudesys, atrodo, niekas ir nepasikeitė - saulė tekėjo ir leidosi, sodiečiai užkasinėjo sviedinių išmuštas duobes, vėl sėjo javus. Miesteliuose vėl buvo turgūs, vyko prekyba maisto produktais, gyvuliais, čigonai arkliais prekiavo, buvo visokių prekeivių. Turguje buvo didelis šurmulys - prekeiviai garsiai reklamuodavo savo prekes:" kam kir -kam regata- kam į lempą naują knatą !" ( kir ir regata buvo cigaretės). Dar buvo ir muzikantas "Pupų dėdė". Jis turėjo armoniką, įsėsdavo pas žmogų į vežimą grodavo ir dainuodavo. Žmonės duodavo jam pinigėlių, barankų virtinę užkabindavo, nes jo dainos žmonėms patikdavo. Policija nebausdavo, sakydavo "seniui vieno šulo trūksta". Turėjo jis savo "grupę" iš paauglių. Jų tikslas buvo sekti ar nėra arti policijos. Jei dainuška buvo nešvanki ant valdžios žmonių , o arti buvo policija, jie duodavo ženklą ir dainos žodžius pakeisdavo. Vokiečių pareigūnų nebijojo, nes jie nesuprato lietuviškai. Kaime tos dainuškos buvo populiarios. Štai kelios iš jų:

Tupi Stalins už karklyna, renka uteles iš klyna

Kur didžiąsias-siųs į frontą, kur mažąsias- pats sukromta.

arba:

Toks čia draugas, toks tas ponas. Abiejų tokia spalva.

Veins raudonas, kaip šetonas, kitas rudas, kaip šuva.

arba:

Juokiasi ir varlė žalioji baloj, kad lietuvaitės voliojas patvoriais su šleivais ir kreivais vokiečiais. Atėjo rusai, paliko rusiukų, atvažiavo prūsai, bus ir vokietukų.

Kai gaudavo ženklą, kad yra "pavojus", daina būdavo kita: Gražus paukštis pelėda, gražūs vaikai pelėdos. Oi, lylia, oi lylia gražūs vaikai pelėdos. Gražios plunksnos pelėdos, gražus snapas pelėdos, oi, lylia lylia gražus kaklas pelėdos ir t.t.

Suėję į būrius kaimynai ėmė tylomis kalbėtis, kad suimami žydai, ne vien vyrai, bet ištisos šeimos, uždaromos jų krautuvės. Niekaip nesupratom , kuo jie prasikalto? Išgirdom, kad suvarė žydus vyrus į dvaro daržinę Rainiuose (kitoje kelio pusėje, kur dabartinė koplyčia), liepė patiems išsikasti duobes ir naktį sušaudė. Moterys ir vaikai už Viešvėnų miestelio dauboje sušaudyti. Nesupratom kodėl? Gal dėl turto, nes žydai turėjo aukso, vertingų daiktų.

1943m. gegužės mėn. gimė dukra Elvyra. Klemensas jau prie kūdros varė varles maudytis. Reikėjo vaikams rūbų. Anksčiau tėveliai atsikviesdavo siuvėjus į namus. Mamos draugės duktė Elytė buvo siuvėja, turėjo mokinę, kuri mokinosi siūti. Tada ir aš, kai rudenį buvo mažiau darbų, nueidavau pas Elytę, kad ir man parodytų, kaip daryti išmatavimus ir brėžinius. Luokėje per jomarką nusipirkome siuvimo mašiną. Šalia visų rūpesčių prisidėjo dar vienas - siuvimas. Tačiau man sekėsi ir labai patiko. Kai prisėsdavau prie mašinos jausdavausi lyg kitame pasaulyje. Siuvau savo šeimai, kaimynėms.

Miestelio radio ruporas ėmė skelbti, kad vokiečiai traukiasi nuo Maskvos. Žmones kankino nežinia, nes dauguma galvojo, kad vokiečiai laimės karą. Vokiečiai iš mūsų kaimo traukėsi taikiai, tik susprogdino gelžbetoninį tiltą per Virvytę. Buvo toks atsitikimas - vokiečiai žmogui liepė pakinkyti arklį į vežimą, į vežimą sudėjo patranką, šautuvų ir liepė nuvežti iki plento, kur laukė mašinos. Žmogui grįžtant į kaimą, sustabdė jau rusų armijos kareiviai, patikrino vežimą, rado matyt per skubėjimą paliktą šautuvą . Ir žmogų nušovė. Rusų kariai sustojo prie mokyklos ir tėveliui sako: "dai tapor". Tėvelis nesupranta, galvoja, kad panašiai skamba "kepore", duoda žieminę kepurę, vasarinę... Galiausiai patys rado kirvį, iš paupio prikirto medžių, priklojo į upę ir tankai išvažiavo. (tilto susprogdinimas nieko nereiškė). Žmonės rinkosi - vieni traukėsi su vokiečiais, kiti pasiliko Lietuvoje - išėjo į mišką ar prisidėjo prie sovietų.

1944 m rusai grįžo kaip šeimininkai ir toliau tęsė jau pradėtus darbus - žemė buvo dalinama bežemiams, jų jaunimas kviečiamas dirbti liaudies gynėjais (stribai arba stribokai, - juos taip vadindavo), pradėti kurti kolūkiai, jaunimas agituojamas stoti į pionierius ar komjaunuolius. Turtingesnių ūkininkų vaikai, nenorėdami eiti į rusų armiją, išėjo į miškus, jungėsi į pasipriešinimo būrius (rusai juos vadino banditais, gyventojai - miško broliais arba miškiniais). Gyventojams buvo pats sunkiausias metas, nes buvo supriešinti kaimynai, giminės. Dienomis buvo viena valdžia su savo reikalavimais, o naktimis kita valdžia - partizanai "miškiniai", kurie turėjo savo vadovus, diktavo sąlygas, gyvenantiems kaimuose - liepdavo nesirašyti į kolūkius, nebalsuoti už komunistus, nestoti į komjaunimą. Vidurnaktyje per radiją slapta klausėmės "Amerikos balso", kuris žadėjo paramą, ateiti išvaduoti, kvietė nepasiduoti, kovoti prieš raudonąjį terorą ir pan. Ir taip žudė vieni kitus to paties kaimo bernai. Liaudies gynėjai "stribai" iš to paties kaimo vilkėjo rusiškas milines, turėjo ginklą, ieškojo "miškinių", kad nužudytų. Partizanai "miškiniai" irgi maskavosi rusiškomis milinėmis ir kepurėmis, turėjo ginklus. Vakarui atėjus būdavo neramu kokių svečių sulauksi. Nakčiai šunį reikėdavo uždaryti į tvartą ar į kamarą, nes jei paliksi nakčiai lauke - ryte jau gali rasti nebelojantį. Dėdės Jono du sūnūs buvo išėję į mišką. Mes gavome prašymą, kad būtų "soti vakariene" ir "šilta nakvynė", nes bus "retų svečių". Tai buvo paprastas pranešimas t.y. vakarienė - cepelinai su lašinukais ir kiaušinienė su rūkytais lašiniais. Kadangi lovų neturėjome, į maišus prikimšome šiaudų ir suklojome kambaryje ant grindų. Dar nepradėjus švisti visi atsikėlė buvo šeši žmonės, padėkojo ir išėjo savais keliais. Keturi buvo nepažįstami, bet iš laikysenos buvo panašu, kad kariškiai. Jau galvojome, kad viskas praėjo tyliai. Tačiau saulei patekėjus, kieme pasklido pulkas stribų. Tam pulkui vadovavo buvęs mano klasiokas Aleksius. Vieni "liaudies gynėjai" jau krėtė daržinę, šieną, šiaudus. Aleksius pradarė kambario duris, pamatė čiužinius asloje. "Ar seniai išėjo?" - paklausė manęs šyptelėjęs. (suprato- ne mažas ) "Prisimenu, kaip tu mane mokykloje užstojai "-pasakė, tada sušvilpė vyrams- "Einam toliau, čia nieko nėra". Kaimiečiai juokaudavo pro ašaras, kad stribai miškinių ieškodavo ir kamine, kur būdavo laikoma rūkyta mėsa. Po kratų mėsos likdavo mažiau. Buvo tokia patriotinė daina :"Palinko liepa šalia kelio. Pravirko motina sena. Sūneli, tėvynė tave šaukia. Ir vėl bus laisva Lietuva". Daina buvo pakeista pritaikant stribams " Palinko liepa šalia kelio, paprašė motina sena.Sūneli, pareidamas iš kaimo, parnešk pavogęs lašinių." "Miškiniai" turėjo savo sukurtas dainas, dažnai dainuodavo patyliukais. "Nebūkit nusiminę, kad lanko jus miškiniai. Jie gerbia jus. Šeimininke, sukis greit, langus uždenk, nors geri tavo kaimynai, bet jų privenk. Kad žmonės nežinotų ir, kad šunės nelotų, tai būs tvarka."

Žiauriai elgėsi ir "miškiniai". Susidorojo su Aleksiaus tėvais. Aleksius vadovavo "stribokų" būriui, sesuo buvo komjaunuolė. Tik pasnigus, atvažiavo "miškiniai" su rogutėmis pas Aleksiaus tėvus, paskerdė paršelį, paėmė bulvių. Alekso sesuo pasekė vėžėmis, kad vėžės siekia miškelį prie Luokės. Sesuo pranešė broliui, tas su pastiprinimu apsupo miškelį, rado bunkerį. Miškiniai atsišaudydami pabėgo, bet buvo ir aukų. Ne su bulvėmis mėtėsi, o su kulkomis. Vakare mes pamatėme, kad dega kuprelio (Aleksiaus tėvų) trobesiai. Lavonus rado sklepe, - nežinia ar nušauti , ar gyvi sudeginti. Tada valdžia įpareigojo dėdės Jono sūnui Povilui lavonus nuvežti į kapines palaidoti. Mat, buvo kalbama, kad kiti du sūnūs dalyvavo sudeginant. Taip užtikrinant, kad lavonai bus saugiai nuvežti į kapines. Žmonės sužvėrėjo nuo nuolatinio slapto gyvenimo. Sakė, kad žmogų nušauti, kaip nuo medžio šakelę nulaužti ,-trakšt, ir viskas...


...

Baigdama noriu dar pridėti keletą minčių iš savo minčių sodo. Per gyvenimą teko gyventi savo sodyboje, rajono miestelyje ir sostinės centre. Aš žinau, kad tas, kas matė tekančios saulės grožį, braidė basomis kojomis po rasotą pievos žolę, girdėjo gegutės kukavimą, jautė kaip kvepia žolynų žiedai, matė, kaip nuo upės kyla rūkas, -tas niekada miestietis nebus. Miestiečiu reikia gimti.


No comments:

Post a Comment