Istorija moko, kad žmonės iš istorijos nesimoko.
- Mahatma Gandhi
Sunday, December 30, 2018
Saturday, December 29, 2018
Apie atominę (ir vėl...)
15min.lt rašo apie Lietuvos energetikos korifėjus, kurie be abejo būtų labai gerai pritaikę savo žinias naujos atominės elektrinės statybose. Gal gerai kad nebuvo tokio šanso? ;/ Straipsnis vadinasi "Tyrimas: britai įvardijo galimus kyšių gavėjus Lietuvoje – mirga politikų ir energetikų pavardės" - ir ten kalbama kad nors kyšius davę britai Britanijoje jau yra nuteisti, tas greičiausiai kyšius ėmusiems lietuviams Lietuvoje neatsitiks dėl senaties. Beje, dar 2012 metais buvo rašyta apie panašų atvejį Ignalinos AE.
Prieš keletą dienų Financial Times rašė apie jau keletą elektrinių, patirties ir daug specialistų turinčių suomių vargus su naujai statomomis atominėmis elektrinėmis: Olkiluoto 3 (kartu su prancūzų AREVA) buvo pastatyta su 10 metų vėlavimu ir 3 kartus viršijant biudžetą. Dabartinis naujai statomas Hanhikivi 1 atominės elektrinės projektas yra statomas kartu su Rosatom ir dabar paaiškėjo kad jis bus pastatytas 4 metais vėliau nei planuota.
Jei dar pradedi galvoti apie panaudoto kuro laidojimą, tai gali kilti abejonių ar mažesnėms ir griežtai atominio saugumo besilaikančioms šalims dideli atominiai reaktoriai iš vis reikalingi.
Prieš keletą dienų Financial Times rašė apie jau keletą elektrinių, patirties ir daug specialistų turinčių suomių vargus su naujai statomomis atominėmis elektrinėmis: Olkiluoto 3 (kartu su prancūzų AREVA) buvo pastatyta su 10 metų vėlavimu ir 3 kartus viršijant biudžetą. Dabartinis naujai statomas Hanhikivi 1 atominės elektrinės projektas yra statomas kartu su Rosatom ir dabar paaiškėjo kad jis bus pastatytas 4 metais vėliau nei planuota.
Jei dar pradedi galvoti apie panaudoto kuro laidojimą, tai gali kilti abejonių ar mažesnėms ir griežtai atominio saugumo besilaikančioms šalims dideli atominiai reaktoriai iš vis reikalingi.
Monday, December 10, 2018
Dar kartą apie Ukrainą
Esu Gulago išlikėlio sūnus. Mano abiejų tėvų šeimos buvo paliestos trėmimų bei žuvusių ilgai rusenusiame bet užgesintame partizaniniame kare. To pasėkoj aš užaugau sovietijoj, kur nepagarba žmogui, skirtingos galimybės "patikimoms" ir "nepatikimoms" klasėms bei tautoms buvo duona kasdieninė. Toj sistemoj iškilo ir išliko žmogus (kai kas jį/ją vadina homo sovieticus) kuris didelių moralinių normų neturėjo ir kurio pagrindinis elgesio variklis buvo ne orūs tarpžmogiški santykiai ar idėjos, bet savo asmeninių interesų žiūrėjimas, aklas nurodymų iš aukščiau vykdymas, prisitaikėliškumas. Dar galima pridėti vyraujančią identiteto politiką, ir kelias kodines sąvokas - 'šviesus rytojus', 'brandus socializmas', 'tikras komunistas', 'antifašistas' ir pan. 50 metų gyvenimas okupacijoje palietė mus visus, ir dabar aš tik galiu pasvajoti kaip būtų gerai, jei mes turėtume daugiau tarpukario kalibro valstybės kūrėjų ir vizionierių dabartinėje Lietuvoje.
Dabartinė Rusija mano supratimu yra tos pačios sovietinės sistemos mutacija ir tęsinys. Panašu, kad ten manoma, kad tai jos prigimtinė teisė nuspręsti kuriuo keliu eis Ukraina. (Beje, buvęs derybininkas W.Ischinger čia sako, kad jokio pažado Rusijai, kad NATO nesiplės į rytus nebuvo.) Iš kitos pusės, posovietinė būtis yra gana nyki - ir todėl aš visai suprantu Ukrainos norą sutverti kažką naujo, geresnio ir teisingesnio; išpildyti savo tautos apsisprendmo teisę. Sovietijai griuvus, įvyko trumpas prašviesejimas ir Ukraina tapo nepriklausoma. Jos vadovai tada priėmė beprecedentinį sprendimą likviduoti visą savo branduolinį arsenalą mainais į valstybės teritorinio vientisumo ir saugumo garantijas duotas ne vienos bet penkių branduolinių galių.
Įvykiai Ukrainos rytuose, Kryme ir dabar laivų užgrobimas Kerčės sąsiauryje kelia labai rimtas abejones apie šalis "saugumo garantuotojas". Teritorijos užgrobimas dažnai nušviečiamas kaip konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos - tarsi abi pusės del to kaltos - apsiribojant 'stipriu susirūpinimu' dėl situacijos. Ar tikrai vakaruose nemato kad jei dabar niekas nebus daroma, atsiras kita šalis kurios pamatus Rusijos valdanti klika pradės (jau pradėjo) ardyti - ir ne dėl to kad jiems to dabar reiktų, bet tam, kad sukurti multipoliarinį pasaulį kuriame yra daug tiesų, kur susitarimai nieko nereiškia, kur viskas yra slidu ir kintama, bet kur šalys su 'nedemokratiškai" stabilia ir koncentruota valdžia turi labai didelę įtaką. Visai taip, kaip rašo P. Pomerantsev savo knygoje "Nothing is true and everything is possible". Ar čia tai, ko vakarai nori ir ar mažos posovietinės šalys yra saugios, nepaisant visų tarptautinių susitarimų?
Man kažkodėl atrodo, kad atsidarius Nordstream 2 (beje jau Nordstream ir Southstream jau veikia) Ukraina bus ekonomiškai užspausta. Juodosios jūros uostai bus blokuojami, energija netiekiama arba tiekiama kosminėmis kainomis. Kas tada? Ar tikrai Vokietija - kuri beje sukėlė didžiausią XX a kataklizmą Europoj - su Nordstream'u nemato jokių problemų?
Iš istorijos visi gerai žinom ir pamenam pokarį, partizaninį karą, nenuilstamą kovą. Pasipriešinimą, kur vakarai ragino partizanus kautis su sovietais viliodami išvadavimu kuris niekad neatėjo. 50 metų gyvenimą okupacijoje.
Todėl tai, kas dabar vyksta Ukrainoj, paliečia atvirą nervą.
P.S. 2018.12.31 Spaudimas Ukrainos istorinei slavų (rusėnų) kaimynei Baltarusijai jau prasidėjo. Vasarą Rusijos ambasdadoriumi Baltarusijoje buvo paskirtas FSB (ex-KGB) darbuotojas M. Babič. Visai neseniai Lukašenka susitiko su Putinu ir padovanojo jam keturis maišus savo augintų bulvių bei keletą palčių lašinių. Maždaug tuo pačiu metu D. Medvedev paskelbė kad Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas pereina į naują etapą. Visiškai aišku kad kol Ukrainos klausimo Rusija neišsprendė, jie tikrai nepaleis Baltarusijos. Lukašenka manipuliuos Europos Sąjunga bet jis tvirtai susirišęs su Rusijos valdžia ir tas ryšys niekur nedings. Čia gana kritiška Paul Goble nuomonė.
Dabartinė Rusija mano supratimu yra tos pačios sovietinės sistemos mutacija ir tęsinys. Panašu, kad ten manoma, kad tai jos prigimtinė teisė nuspręsti kuriuo keliu eis Ukraina. (Beje, buvęs derybininkas W.Ischinger čia sako, kad jokio pažado Rusijai, kad NATO nesiplės į rytus nebuvo.) Iš kitos pusės, posovietinė būtis yra gana nyki - ir todėl aš visai suprantu Ukrainos norą sutverti kažką naujo, geresnio ir teisingesnio; išpildyti savo tautos apsisprendmo teisę. Sovietijai griuvus, įvyko trumpas prašviesejimas ir Ukraina tapo nepriklausoma. Jos vadovai tada priėmė beprecedentinį sprendimą likviduoti visą savo branduolinį arsenalą mainais į valstybės teritorinio vientisumo ir saugumo garantijas duotas ne vienos bet penkių branduolinių galių.
Įvykiai Ukrainos rytuose, Kryme ir dabar laivų užgrobimas Kerčės sąsiauryje kelia labai rimtas abejones apie šalis "saugumo garantuotojas". Teritorijos užgrobimas dažnai nušviečiamas kaip konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos - tarsi abi pusės del to kaltos - apsiribojant 'stipriu susirūpinimu' dėl situacijos. Ar tikrai vakaruose nemato kad jei dabar niekas nebus daroma, atsiras kita šalis kurios pamatus Rusijos valdanti klika pradės (jau pradėjo) ardyti - ir ne dėl to kad jiems to dabar reiktų, bet tam, kad sukurti multipoliarinį pasaulį kuriame yra daug tiesų, kur susitarimai nieko nereiškia, kur viskas yra slidu ir kintama, bet kur šalys su 'nedemokratiškai" stabilia ir koncentruota valdžia turi labai didelę įtaką. Visai taip, kaip rašo P. Pomerantsev savo knygoje "Nothing is true and everything is possible". Ar čia tai, ko vakarai nori ir ar mažos posovietinės šalys yra saugios, nepaisant visų tarptautinių susitarimų?
Man kažkodėl atrodo, kad atsidarius Nordstream 2 (beje jau Nordstream ir Southstream jau veikia) Ukraina bus ekonomiškai užspausta. Juodosios jūros uostai bus blokuojami, energija netiekiama arba tiekiama kosminėmis kainomis. Kas tada? Ar tikrai Vokietija - kuri beje sukėlė didžiausią XX a kataklizmą Europoj - su Nordstream'u nemato jokių problemų?
Iš istorijos visi gerai žinom ir pamenam pokarį, partizaninį karą, nenuilstamą kovą. Pasipriešinimą, kur vakarai ragino partizanus kautis su sovietais viliodami išvadavimu kuris niekad neatėjo. 50 metų gyvenimą okupacijoje.
Todėl tai, kas dabar vyksta Ukrainoj, paliečia atvirą nervą.
P.S. 2018.12.31 Spaudimas Ukrainos istorinei slavų (rusėnų) kaimynei Baltarusijai jau prasidėjo. Vasarą Rusijos ambasdadoriumi Baltarusijoje buvo paskirtas FSB (ex-KGB) darbuotojas M. Babič. Visai neseniai Lukašenka susitiko su Putinu ir padovanojo jam keturis maišus savo augintų bulvių bei keletą palčių lašinių. Maždaug tuo pačiu metu D. Medvedev paskelbė kad Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas pereina į naują etapą. Visiškai aišku kad kol Ukrainos klausimo Rusija neišsprendė, jie tikrai nepaleis Baltarusijos. Lukašenka manipuliuos Europos Sąjunga bet jis tvirtai susirišęs su Rusijos valdžia ir tas ryšys niekur nedings. Čia gana kritiška Paul Goble nuomonė.
Tuesday, November 27, 2018
Gyvenimas EU tęsiasi! Naujoji Hanzos lyga
Financial Times turi įdomų straipsnelį kuris vadinasi "New ‘Hanseatic’ states stick together in EU big league".
Idėja ta, kad iš EU išėjus Britams, šiaurės šalių lyderystę perėmė olandai. Olandų finansų ministras Wopke Hoekstra subūrė grupę kurią kritikai anksčiau juokais vadino "Wopkė ir septyni nykštukai" - tai yra grupė kurią be Nyderlandų sudaro Airija, Suomija, Danija, Švedija ir trys Baltijos šalys. Grupė iš principo siekia didesnės fiskalinės drausmės ir labiau paiso nacionalinių mažų valstybių interesų. Tai gali būti matoma kaip priešprieša Macron'o federalistinės Europos idėjai, ir sukelia nepasitenkinimą iš didesnių šalių - tokių kaip Ispanija ar Italija. Vokietija dėl savo dydžio ir įtakos EU stabilumo dėlei į šią idėjų kovą kol kas nesikiša, bet panašu kad jiems artimiau yra fiskalinė drausmė ir atsakomybė.
Ispanų finansų ministras pavadino šią naują Hanzos lygą "mažo svorio mažomis šalimis". Man tas įdomu, nes visai neseniai Ispanija pasirašė kibersaugumo sutartį su Rusija, kuri kaip kas spėja buvo pridėjusi ranką prie Katalonijos referendumo. Aš net nešneku apie Italiją, kur geri santykiai su Rusija yra kasdieninė mantra, nepaisant visko kas vyksta Transdniestrėj, Ukrainoj, Gruzijoj ir pan. Ar tik neatsiranda nauja takoskyra - šalys kurios linkusios užmerkti akis į Rusijos transgresijas, nesilaiko fiskalinės drausmės, ir šalys kurios linkusios laikytis tarpusavio susitarimų ir nenori kad kažkas tuos sutarimus nebaudžiami pažeidinėtų.
Įdomu kaip tas toliau vystysis, bet man ši "najosios Hanzos" idėja patinka ;)
Idėja ta, kad iš EU išėjus Britams, šiaurės šalių lyderystę perėmė olandai. Olandų finansų ministras Wopke Hoekstra subūrė grupę kurią kritikai anksčiau juokais vadino "Wopkė ir septyni nykštukai" - tai yra grupė kurią be Nyderlandų sudaro Airija, Suomija, Danija, Švedija ir trys Baltijos šalys. Grupė iš principo siekia didesnės fiskalinės drausmės ir labiau paiso nacionalinių mažų valstybių interesų. Tai gali būti matoma kaip priešprieša Macron'o federalistinės Europos idėjai, ir sukelia nepasitenkinimą iš didesnių šalių - tokių kaip Ispanija ar Italija. Vokietija dėl savo dydžio ir įtakos EU stabilumo dėlei į šią idėjų kovą kol kas nesikiša, bet panašu kad jiems artimiau yra fiskalinė drausmė ir atsakomybė.
Ispanų finansų ministras pavadino šią naują Hanzos lygą "mažo svorio mažomis šalimis". Man tas įdomu, nes visai neseniai Ispanija pasirašė kibersaugumo sutartį su Rusija, kuri kaip kas spėja buvo pridėjusi ranką prie Katalonijos referendumo. Aš net nešneku apie Italiją, kur geri santykiai su Rusija yra kasdieninė mantra, nepaisant visko kas vyksta Transdniestrėj, Ukrainoj, Gruzijoj ir pan. Ar tik neatsiranda nauja takoskyra - šalys kurios linkusios užmerkti akis į Rusijos transgresijas, nesilaiko fiskalinės drausmės, ir šalys kurios linkusios laikytis tarpusavio susitarimų ir nenori kad kažkas tuos sutarimus nebaudžiami pažeidinėtų.
Įdomu kaip tas toliau vystysis, bet man ši "najosios Hanzos" idėja patinka ;)
Sunday, November 11, 2018
Munk debates - populism vs liberal democracy
Labai įdomi diskusija kur buvęs Trump'o rinkimų strategas Steve Bannon debatuoja su David Frum, kuris buvo Bush'o administracijoje. Netikėta rezoliucija po debato - auditorijos nuomonė gan stipriai pasikeitė. Reikia turėti galvoje kad abu dalyviai atstovauja konservatyviai pasaulėžiūrai.
Tuesday, October 23, 2018
McGuffey's reader
Visi žino pasakų ir pasakėčių naudą - senovėje jos ėjo iš lūpų į lūpas ir kartu su Biblinėmis istorijomis bei bažnyčios pamokslais padėdavo suformuoti žmonių moralinį kompasą bei vertybes. JAV kadangi labai vientisos, vienalytės ir bendros kultūros nebuvo, ten apie šimtą metų - nuo 19a vidurio iki 20a vidurio - mokiniai buvo mokinami skaityti iš taip vadinamų McGuffey's readers.
Kas dar įdomiau, beveik visos istorijos tuose skaitiniuose buvo moralizuojančios ir pamokomos. Ištisos kartos mokėsi iš tų knygų - ir kartu išmokdavo ne tik gramatiką bei kalbą, bet ir tai kaip elgtis įvairiose situacijose, apie gerą elgesį, manieras ir pan. McGuffey skaitiniai buvo naudojami ir aristokratų, ir pačių šviežiausių imigrantų - ir tas anot kai kurių sociologų visoje šalyje sukūrė vientisą moralinę sistemą kuri skatino pasitikėjimą ir bendras vertybes ir iš dalies padarė JAV labai sėkminga šalimi.
Pabaigai - pamokoma istorija iš ketvirtojo McGuffey reader:
XVV. HARRY'S RICHES.
1. One day, our little Harry spent the morning with his
young playmate, Johnny Crane, who lived in a fine house, and
on Sundays rode to church in the grandest carriage to be seen
in all the country round.
2. When Harry returned home, he said, "Mother, Johnny
has money in both pockets!"
3. "Has he, dear?"
4. "Yes, ma'am; and he says he could get ever so much
more if he wanted it."
5. "Well, now, that's very pleasant for him," I returned,
cheerfully, as a reply was plainly expected. "Very pleasant;
don't you think so?"
6. "Yes, ma'am; only--"
7. "Only what, Harry?"
8. "Why, he has a big popgun, and a watch, and a
hobbyhorse, and lots of things." And Harry looked up at my
face with a disconsolate stare.
9. "Well, my boy, what of that?"
10. "Nothing, mother," and the telltale tears sprang to his
eyes, "only I guess we are very poor, aren't we?"
11. "No, indeed, Harry, we are very far from being poor.
We are not so rich as Mr. Crane's family, if that is what you
mean."
12. "O mother!" insisted the little fellow, "I do think we are
very poor; anyhow, I am!"
13. "O Harry!" I exclaimed, reproachfully.
14. "Yes, ma'am I am," he sobbed; "I have scarcely any
thing--I mean anything that's worth money--except things to
eat and wear, and I'd have to have them anyway."
15. "Have to have them?" I echoed, at the same time laying
my sewing upon the table, so that I might reason with him on
that point; "do you not know, my son--"
16. Just then Uncle Ben looked up from the paper he had
been reading: "Harry," said he, "I want to find out something
about eyes; so, if you will let me have yours, I will give you a
dollar apiece for them."
17. "For my eyes!" exclaimed Harry, very much astonished.
18. "Yes," resumed Uncle Ben, quietly, "for your eyes. I
will give you chloroform, so it will not hurt you in the least,
and you shall have a beautiful glass pair for nothing, to wear
in their place. Come, a dollar apiece, cash down! What do you
say? I will take them out as quick as a wink."
19. "Give you my eyes, uncle!" cried Harry, looking wild at
the very thought, "I think not." And the startled little fellow
shook his head defiantly.
20. "Well, five, ten, twenty dollars, then." Harry shook his
head at every offer.
21. "No, sir! I wouldn't let you have them for a thousand
dollars! What could I do without my eyes? I couldn't see
mother, nor the baby, nor the flowers, nor the horses, nor
anything," added Harry, growing warmer and warmer.
22. "I will give you two thousand," urged Uncle Ben,
taking a roll of bank notes out of his pocket. Harry, standing
at a respectful distance, shouted that he never would do any
such thing.
23. "Very well," continued the uncle, with a serious air, at
the same time writing something in his notebook, "I can't
afford to give you more than two
thousand dollars, so I shall have to do without your eyes; but,"
he added, "I will tell you what I will do, I will give you twenty
dollars if you will let me put a few drops from this bottle in
your ears. It will not hurt, but it will make you deaf. I want to
try some experiments with deafness, you see. Come quickly,
now! Here are the twenty dollars all ready for you."
24. "Make me deaf!" shouted Harry, without even looking
at the gold pieces temptingly displayed upon the table. "I
guess you will not do that, either. Why, I couldn't hear a single
word if I were deaf, could I?"
25. "Probably not," replied Uncle Ben. So, of course, Harry
refused again. He would never give up his hearing, he said,
"no, not for three thousand dollars."
26. Uncle Ben made another note in his book, and then
came out with large bids for "a right arm," then "left arm,"
"hands," "feet," "nose," finally ending with an offer of ten
thousand dollars for "mother," and five thousand for "the
baby."
27. To all of these offers Harry shook his head, his eyes
flashing, and exclamations of surprise and indignation
bursting from his lips. At last, Uncle Ben said he must give up
his experiments, for Harry's prices were entirely too high.
28. "Ha! ha!" laughed the boy, exultingly, and he folded his
dimpled arms and looked as if to say, "I'd like to see the man
who could pay them!"
29. "Why, Harry, look here!" exclaimed Uncle Ben,
peeping into his notebook, "here is a big addition sum, I tell
you!" He added the numbers, and they amounted to thirty-two
thousand dollars.
30. "There, Harry," said Uncle Ben, "don't you think you
are foolish not to accept some of my offers?" "No, sir, I don't,"
answered Harry, resolutely. "Then," said Uncle Ben, "you talk
of being poor, and by your own showing you have treasures
for which you will not take thirty-two thousand dollars. What
do you say to that?"
31. Harry didn't know exactly what to say. So he blushed
for a second, and just then tears came rolling down his cheeks,
and he threw his chubby arms around my neck. "Mother," he
whispered, "isn't God good to make everybody so rich?"
Kas dar įdomiau, beveik visos istorijos tuose skaitiniuose buvo moralizuojančios ir pamokomos. Ištisos kartos mokėsi iš tų knygų - ir kartu išmokdavo ne tik gramatiką bei kalbą, bet ir tai kaip elgtis įvairiose situacijose, apie gerą elgesį, manieras ir pan. McGuffey skaitiniai buvo naudojami ir aristokratų, ir pačių šviežiausių imigrantų - ir tas anot kai kurių sociologų visoje šalyje sukūrė vientisą moralinę sistemą kuri skatino pasitikėjimą ir bendras vertybes ir iš dalies padarė JAV labai sėkminga šalimi.
Pabaigai - pamokoma istorija iš ketvirtojo McGuffey reader:
XVV. HARRY'S RICHES.
1. One day, our little Harry spent the morning with his
young playmate, Johnny Crane, who lived in a fine house, and
on Sundays rode to church in the grandest carriage to be seen
in all the country round.
2. When Harry returned home, he said, "Mother, Johnny
has money in both pockets!"
3. "Has he, dear?"
4. "Yes, ma'am; and he says he could get ever so much
more if he wanted it."
5. "Well, now, that's very pleasant for him," I returned,
cheerfully, as a reply was plainly expected. "Very pleasant;
don't you think so?"
6. "Yes, ma'am; only--"
7. "Only what, Harry?"
8. "Why, he has a big popgun, and a watch, and a
hobbyhorse, and lots of things." And Harry looked up at my
face with a disconsolate stare.
9. "Well, my boy, what of that?"
10. "Nothing, mother," and the telltale tears sprang to his
eyes, "only I guess we are very poor, aren't we?"
11. "No, indeed, Harry, we are very far from being poor.
We are not so rich as Mr. Crane's family, if that is what you
mean."
12. "O mother!" insisted the little fellow, "I do think we are
very poor; anyhow, I am!"
13. "O Harry!" I exclaimed, reproachfully.
14. "Yes, ma'am I am," he sobbed; "I have scarcely any
thing--I mean anything that's worth money--except things to
eat and wear, and I'd have to have them anyway."
15. "Have to have them?" I echoed, at the same time laying
my sewing upon the table, so that I might reason with him on
that point; "do you not know, my son--"
16. Just then Uncle Ben looked up from the paper he had
been reading: "Harry," said he, "I want to find out something
about eyes; so, if you will let me have yours, I will give you a
dollar apiece for them."
17. "For my eyes!" exclaimed Harry, very much astonished.
18. "Yes," resumed Uncle Ben, quietly, "for your eyes. I
will give you chloroform, so it will not hurt you in the least,
and you shall have a beautiful glass pair for nothing, to wear
in their place. Come, a dollar apiece, cash down! What do you
say? I will take them out as quick as a wink."
19. "Give you my eyes, uncle!" cried Harry, looking wild at
the very thought, "I think not." And the startled little fellow
shook his head defiantly.
20. "Well, five, ten, twenty dollars, then." Harry shook his
head at every offer.
21. "No, sir! I wouldn't let you have them for a thousand
dollars! What could I do without my eyes? I couldn't see
mother, nor the baby, nor the flowers, nor the horses, nor
anything," added Harry, growing warmer and warmer.
22. "I will give you two thousand," urged Uncle Ben,
taking a roll of bank notes out of his pocket. Harry, standing
at a respectful distance, shouted that he never would do any
such thing.
23. "Very well," continued the uncle, with a serious air, at
the same time writing something in his notebook, "I can't
afford to give you more than two
thousand dollars, so I shall have to do without your eyes; but,"
he added, "I will tell you what I will do, I will give you twenty
dollars if you will let me put a few drops from this bottle in
your ears. It will not hurt, but it will make you deaf. I want to
try some experiments with deafness, you see. Come quickly,
now! Here are the twenty dollars all ready for you."
24. "Make me deaf!" shouted Harry, without even looking
at the gold pieces temptingly displayed upon the table. "I
guess you will not do that, either. Why, I couldn't hear a single
word if I were deaf, could I?"
25. "Probably not," replied Uncle Ben. So, of course, Harry
refused again. He would never give up his hearing, he said,
"no, not for three thousand dollars."
26. Uncle Ben made another note in his book, and then
came out with large bids for "a right arm," then "left arm,"
"hands," "feet," "nose," finally ending with an offer of ten
thousand dollars for "mother," and five thousand for "the
baby."
27. To all of these offers Harry shook his head, his eyes
flashing, and exclamations of surprise and indignation
bursting from his lips. At last, Uncle Ben said he must give up
his experiments, for Harry's prices were entirely too high.
28. "Ha! ha!" laughed the boy, exultingly, and he folded his
dimpled arms and looked as if to say, "I'd like to see the man
who could pay them!"
29. "Why, Harry, look here!" exclaimed Uncle Ben,
peeping into his notebook, "here is a big addition sum, I tell
you!" He added the numbers, and they amounted to thirty-two
thousand dollars.
30. "There, Harry," said Uncle Ben, "don't you think you
are foolish not to accept some of my offers?" "No, sir, I don't,"
answered Harry, resolutely. "Then," said Uncle Ben, "you talk
of being poor, and by your own showing you have treasures
for which you will not take thirty-two thousand dollars. What
do you say to that?"
31. Harry didn't know exactly what to say. So he blushed
for a second, and just then tears came rolling down his cheeks,
and he threw his chubby arms around my neck. "Mother," he
whispered, "isn't God good to make everybody so rich?"
Tuesday, October 9, 2018
Aleksandras Makedonietis ir jo pamokos
J.F.C. Fuller parašė gana įdomią knygą pavadinimu "The Generalship of Alexander the Great". Autorius ne tik aprašo prieš daugiau kaip 2000 metų gyvenusio Aleksandro Makedoniečio gyvenimą, jo taktiką, bet gale duoda keletą labai įdomių ir aktualių šiems laikams paralelių ir analogijų kas liečia II Pasaulinį karą.
Aleksandras Didysis (Makedonietis) per savo užkariavimus labai rėmėsi vidine užimamos šalies dinamika, buvo gerai iššsistudijavęs vidines grupuotes, konfliktus ir panašiai. Jam karas buvo tik paskutinė priemonė užimti šalį - prieš tai jis bandydavo viską - derybas, vidinių konfliktų pandaudojimą, vedybas, ir t.t. To pasėkoj jo imperija buvo tiems laikams bene didžiausia ir sukurta ypač greitai. Todėl jo gyvenimas yra labai pamokantis, jis parodo kas veikė tada kuriant valstybinius darinius.
Taigi, kodėl Hitleris pralaimėjo prieš Sovietus? J.F.C. Fuller mano kad tas įvyko todėl kad jis nepasinaudojo vidiniais sovietų konfliktais.
Ukraina, Baltarusija, Baltijos šalys, ir netgi pati Rusija 1939-1940 metais turėjo daug žmonių kurie buvo nepatenkinti Stalino įvesta tvarka. Tačiau vokiečiai vietoj to kad deklaravę kad jie kariauja prieš bolševikus, iš esmės paskelbė karą prieš visus Rusijos (Sovietų sąjungos) žmones. Tas požiūris ir po to sekę veiksmai tvirtai sutelkė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos tautas kovai prieš nacius.
Iš kitos pusės, Sąjungininkai padarė tą pačią klaidą ir paskelbė karą prieš visus vokiečius. Nepaisant Chamberlain'o pasisakymų, nebuvo įdėta jokios minties kaip atskirti pro- ir anti- Hitleristus ir kaip tuo pasinaudoti. Tas irgi sutelkė visus vokiečius aplink jų lyderį žūtbūtinei kovai.
Kas dar įdomiau, kad Stalinas, kurio propaganda sovietijos viduj nesidrovėdama ragino žudyti kiekvieną vokietį visus tuos niuansus jis puikiai suprato ir "užsienio naudojimui" pasakė štai ką:
"Būtų juokinga galvoti kad Hitlerio klika yra tas pats kas Vokietijos žmonės ir valstybė", ir kad tai yra kvailas melas ir beprasmis šmeižtas "teigti, kad Raudonosios Armijos tikslas yra išnaikinti vokiečius ir jų valstybę".
Man šios įžvalgos buvo įdomios.
Knyga: J.F.C. Fuller "The Generalship of Alexander the Great"
P.S. Čia E. Lucas'o įžvaldgos apie dabartinę situaciją. J.F.C. Fuller manau pritartų ;)
Aleksandras Didysis (Makedonietis) per savo užkariavimus labai rėmėsi vidine užimamos šalies dinamika, buvo gerai iššsistudijavęs vidines grupuotes, konfliktus ir panašiai. Jam karas buvo tik paskutinė priemonė užimti šalį - prieš tai jis bandydavo viską - derybas, vidinių konfliktų pandaudojimą, vedybas, ir t.t. To pasėkoj jo imperija buvo tiems laikams bene didžiausia ir sukurta ypač greitai. Todėl jo gyvenimas yra labai pamokantis, jis parodo kas veikė tada kuriant valstybinius darinius.
Taigi, kodėl Hitleris pralaimėjo prieš Sovietus? J.F.C. Fuller mano kad tas įvyko todėl kad jis nepasinaudojo vidiniais sovietų konfliktais.
Ukraina, Baltarusija, Baltijos šalys, ir netgi pati Rusija 1939-1940 metais turėjo daug žmonių kurie buvo nepatenkinti Stalino įvesta tvarka. Tačiau vokiečiai vietoj to kad deklaravę kad jie kariauja prieš bolševikus, iš esmės paskelbė karą prieš visus Rusijos (Sovietų sąjungos) žmones. Tas požiūris ir po to sekę veiksmai tvirtai sutelkė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos tautas kovai prieš nacius.
Iš kitos pusės, Sąjungininkai padarė tą pačią klaidą ir paskelbė karą prieš visus vokiečius. Nepaisant Chamberlain'o pasisakymų, nebuvo įdėta jokios minties kaip atskirti pro- ir anti- Hitleristus ir kaip tuo pasinaudoti. Tas irgi sutelkė visus vokiečius aplink jų lyderį žūtbūtinei kovai.
Kas dar įdomiau, kad Stalinas, kurio propaganda sovietijos viduj nesidrovėdama ragino žudyti kiekvieną vokietį visus tuos niuansus jis puikiai suprato ir "užsienio naudojimui" pasakė štai ką:
"Būtų juokinga galvoti kad Hitlerio klika yra tas pats kas Vokietijos žmonės ir valstybė", ir kad tai yra kvailas melas ir beprasmis šmeižtas "teigti, kad Raudonosios Armijos tikslas yra išnaikinti vokiečius ir jų valstybę".
Man šios įžvalgos buvo įdomios.
Knyga: J.F.C. Fuller "The Generalship of Alexander the Great"
P.S. Čia E. Lucas'o įžvaldgos apie dabartinę situaciją. J.F.C. Fuller manau pritartų ;)
Sunday, October 7, 2018
apie rinkimus Latvijoj
šiandien permečiau akimis Lietuvos spaudą - vakarykščiai rinkimai Latvijoj veik niekur neminimi. Tačiau jie yra ypatingai svarbūs, nes kaip kieno vadinama "pro-kremliška" partija "Saskana" (lietuviškai "Santara", "Santarvė") gali paimti daugumą. Per praeitus rinkimus jie gavo daug balsų bet kitos partijos susimetė į daugumą ir juos nustūmė nuo valdžios. Bijoma kad šį kartą tas gali nepavykti. Tai kad Lietuvoj tas nenušviečiama parodo kad Baltijos šalių vienybė yra tik deklaracijose. Tiesa, 2016 metais buvęs Estijos prezidentas Toomas Ilves vedė Latvijos kibernetinio saugumo ekspertę Ievą Kupcę, ir ten tarp-parlamentinis bendravimas vis dar vyksta - vietoj Baltijos Asamblėjos jie berods šiais metais įkūrė kažkokia dvišalę tarybą ar asamblėją. Taigi man rodos kad Baltijos šalių vienybė yra mitas, yra gražūs žmogiškieji kontaktai bet ekonomiškai ir iš dalies politiškai šios šalys yra konkurentės kurios kovoja dėl investicijų, įvaizdžio, turistų ir pan.
Šie rinkimai tik dar labiau paryškina ir sustiprina nuojautą kad Latvija yra Baltijos šalių "silpnoji grandis". Jei Latvija pasidarytų pro-kremliška, Lietuvos situacija dar labiau susilpnėtų - kaiminystėj partneris liktų tik Lenkija. Bet dėl buvusio užsienio reikalų ministro Ažubalio "įdirbio" ten buvo tiek pagadinta kad labai ilgai reiks dirbti kad vėl sugrąžinti Lietuvos-Lenkijos santykius į Adamkaus laikų lygį.
Man atrodo kad reikia kuo greičiau spręsti "nelietuviškų" (bet "lietuviškos" raidės juk iš lotynų?) raidžių problemą ir leisti vardų rašymą originalo kalba jei jis yra lotynų abėcėlės pagrindu. Tada eiti pas lenkus ir sakyti - "mes jūsų draugai - užmirškit nesusipratimus su W. Tamoszewskiu ir R. Sikorskiu". Mum reikia draugų ir jų reikia aktyviai ieškoti - o Lenkija yra labai istoriškai ir kultūriškai artima šalis.
P.S. bandžiau išversti kai kurių Latvijos partijų pavadinimus - tai jie gana įdomūs man:
KPV - Kam Priklauso Valstybė (ar čia jie klausia?)
Naujieji Konservatoriai
Naujoji Jedinstvo
Plėtrai/Už!
Nuo širdies Latvijai
P.S. panašu kad Santara ir vėl negaus valdžios nors procentaliai gavo daugiausia balsų. Čia gana įdomi rinkimų analizė.
P.P.S. Simonas Gentvilas feisbuke rašo štai ką: "Latvija žaidžia nebrolišką žaidimą su Lietuva dėl Astravo atominės jėgainės saugumo. Užčiauptos abejonės- mainais į baltarusiškus krovinius, kurie šiandien kraunami Klaipėdoje."
P.P.S. įdomumo dėlei - čia nuoroda apie latvį, vieno iš didžiausių miestų tenai merą, Aivarą Lembergą. Jį JAV (ne Latvija) įrašė į vadinamąjį Magnickio sąrašą Įdomu, ką tas pasako apie politinę situaciją (didelio kapitalo, Rusijos įtaka ir t.t.) Latvijoje?
Šie rinkimai tik dar labiau paryškina ir sustiprina nuojautą kad Latvija yra Baltijos šalių "silpnoji grandis". Jei Latvija pasidarytų pro-kremliška, Lietuvos situacija dar labiau susilpnėtų - kaiminystėj partneris liktų tik Lenkija. Bet dėl buvusio užsienio reikalų ministro Ažubalio "įdirbio" ten buvo tiek pagadinta kad labai ilgai reiks dirbti kad vėl sugrąžinti Lietuvos-Lenkijos santykius į Adamkaus laikų lygį.
Man atrodo kad reikia kuo greičiau spręsti "nelietuviškų" (bet "lietuviškos" raidės juk iš lotynų?) raidžių problemą ir leisti vardų rašymą originalo kalba jei jis yra lotynų abėcėlės pagrindu. Tada eiti pas lenkus ir sakyti - "mes jūsų draugai - užmirškit nesusipratimus su W. Tamoszewskiu ir R. Sikorskiu". Mum reikia draugų ir jų reikia aktyviai ieškoti - o Lenkija yra labai istoriškai ir kultūriškai artima šalis.
P.S. bandžiau išversti kai kurių Latvijos partijų pavadinimus - tai jie gana įdomūs man:
KPV - Kam Priklauso Valstybė (ar čia jie klausia?)
Naujieji Konservatoriai
Naujoji Jedinstvo
Plėtrai/Už!
Nuo širdies Latvijai
P.S. panašu kad Santara ir vėl negaus valdžios nors procentaliai gavo daugiausia balsų. Čia gana įdomi rinkimų analizė.
P.P.S. Simonas Gentvilas feisbuke rašo štai ką: "Latvija žaidžia nebrolišką žaidimą su Lietuva dėl Astravo atominės jėgainės saugumo. Užčiauptos abejonės- mainais į baltarusiškus krovinius, kurie šiandien kraunami Klaipėdoje."
P.P.S. įdomumo dėlei - čia nuoroda apie latvį, vieno iš didžiausių miestų tenai merą, Aivarą Lembergą. Jį JAV (ne Latvija) įrašė į vadinamąjį Magnickio sąrašą Įdomu, ką tas pasako apie politinę situaciją (didelio kapitalo, Rusijos įtaka ir t.t.) Latvijoje?
Monday, October 1, 2018
Ką Platonas prieš 2400 metų sakė apie imigraciją?
Ogi tai, kad imigrantus reikia įsileisti; iš kitos pusės, tie kur buvo svečiose šalyse turi nemenkinti savo šalies ir jei tik įmanoma ją kitiems girti. Čia pora citatų iš MIT internet classics archive.
Laws XII:
<...>
"Now a state which makes money from the cultivation of the soil only, and has no foreign trade, must consider what it will do about the emigration of its own people to other countries, and the reception of strangers from elsewhere. About these matters the legislator has to consider, and he will begin by trying to persuade men as far as he can."
<...>
"...and when they come home they shall teach the young that the institutions of other states are inferior to their own."
Laws XII:
<...>
"Now a state which makes money from the cultivation of the soil only, and has no foreign trade, must consider what it will do about the emigration of its own people to other countries, and the reception of strangers from elsewhere. About these matters the legislator has to consider, and he will begin by trying to persuade men as far as he can."
<...>
"...and when they come home they shall teach the young that the institutions of other states are inferior to their own."
Friday, September 7, 2018
Pamokos "naujiesiems socialistams"
Visai neseniai Financial Times turėjo gana įdomų straipsnelį pavadinimu "Lessons for the new socialists" (https://www.ft.com/content/
Šaržuojant galima sakyti, kad "laukinis" kapitalizmas panašus į "daugiapoliarinę" demokratiją dabar esančią Rusijoje. Į opozicijos mitingus sukviečiamos visiskai priešingos partijos kuriu vadukai dažnai vienas kito nekenčia. Vietoj vienos žinutės ir idėjos išplatinimo gaunasi įvairių ir prieštaringų idėjų kakofonija. Režimo kontroliuojami informacijos šaltiniai mielai nušviečia tokius "opozicijos" mitingus tuo pačiu sustiprindami paprasto žmogaus norą tvirtos, šeimininkiškos rankos. Laukiniame kapitalizme, labai didelis kapitalas yra galioje sukurti įvaizdį kad ir kiti turi šansą, bet per įtaką politikams, didelius pinigus ir skalės ekonomiką jis vistiek dažnai turi vienvaldę kontrolę, kuri dažnai nėra naudojama pakelti visuomenes gerovei, bet pelno maksimizavimui.
Idealioje situacijoje, valstybė ir jos institucijos yra tarsi tarpininkas tarp "paprastų" žmonių ir didelio kapitalo; ji saugo, kad viešasis interesas būtų atstovėtas ir rastas balansas tarp optimalaus ir visiem priimtino visuotinio gėrio ir privačių korporacijų galios ir pelno. Štai čia ir prieinam prie taip vadinamo "skandinaviško socializmo".
Sugrįžkim prie FT straipsnelio. Jis rašo, kad šiaurės šalyse sukurta sistema yra tokia, kad įmonės iš principo susitaria savo noru siekti didesnio visuotinio gėrio. Tarkim, yra priimta mokėti mažesnius atlyginimus aukštai kvalifikuotiems žmonėms ir mokėti didesnius atlyginimus mažiau kvalifikuotiems žmonėms, t.y. atlyginimų spektras yra kažkiek suspaudžiamas iš abiejų galų. Kalbant apie "kvalifikaciją" turima omeny produktyvumas - t.y. kvalifikuotas žmogus sukuria daugiau pridėtinės vertės nei mažiau kvalifikuotas, bet atlyginimas nėra tiesiogiai susietas su jo sukuriama pridėtine verte. Tokiu būdu, firmos gali daryti daugiau R&D, nes kvalifikuotas darbas pigesnis, o žmonės nebijo kurti start-ups ir panašiai, nes jie žino kad pvz. jei jie ar jų šeimos narys susirgs procese jiems nereiks skolintis pinigų gydymui - sistema jais pasirūpins. Tas veda prie to, kad Šiaurės šalys jau daug metų yra vienos iš pačiu konkurencingiausių iššsivysčiusiame pasaulyje.
Ko gero jau išaugau iš savo libertarinės fazės, bet man ši sistema patinka. Panašu kad ji geriau subalansuoja didelių firmų ir viešąjį interesą, neužstelbdama žmonių noro imti riziką ir pakeldama šalių konkurencingumą. Yra istorinės priežastys kodėl ši sisema tinka ne visur, bet Baltijos šalyse (kurias kai kas vadina Scandinavia Lite ;) man rodos kad ji visai gerai prigytų.
Pabaigai pora ištraukų iš straipsnelio:
<...>
“Calling the Nordic societies “socialist” in a strong, purist sense is a misnomer; a better term is a “mixed economy” or a “social market economy”. (Social market economy is the label often used for the postwar German model but, taken literally, it captures exactly what the Nordics are about.) The examples I gave in the column generated quite a lot of interest from readers, so I want to go into a little more detail here.”
<...>
“One is that wage bargaining has compressed inequality from both ends: higher low wages but also lower top wages. That matters because it creates an incentive for companies to invest in high-productivity capital when it is relatively cheap to hire staff to employ it. The other is that the organisation of employers is as necessary as unions. In the words of Moene, “comprehensive . . . employer organisations . . . have a concern not only for their own specific sector or industry, but for the whole economy . . . they solve collective co-ordination problems for the economy as a whole”.
The Nordic mixed economy is, in short, a much bigger thing than a government policy programme; it is a social contract. And, importantly, this social contract includes capital owners and employers. Does the new socialism?”
-Martin Sandbu
“Calling the Nordic societies “socialist” in a strong, purist sense is a misnomer; a better term is a “mixed economy” or a “social market economy”. (Social market economy is the label often used for the postwar German model but, taken literally, it captures exactly what the Nordics are about.) The examples I gave in the column generated quite a lot of interest from readers, so I want to go into a little more detail here.”
<...>
“One is that wage bargaining has compressed inequality from both ends: higher low wages but also lower top wages. That matters because it creates an incentive for companies to invest in high-productivity capital when it is relatively cheap to hire staff to employ it. The other is that the organisation of employers is as necessary as unions. In the words of Moene, “comprehensive . . . employer organisations . . . have a concern not only for their own specific sector or industry, but for the whole economy . . . they solve collective co-ordination problems for the economy as a whole”.
The Nordic mixed economy is, in short, a much bigger thing than a government policy programme; it is a social contract. And, importantly, this social contract includes capital owners and employers. Does the new socialism?”
-Martin Sandbu
Monday, September 3, 2018
Apie atominę energiją
FT.com turi gana įdomų straipsnelį kuris vadinasi "The challenge for nuclear is to recover its competitive edge". Esmė ta, kad saulės ir vėjo energija atpigo keletą kartų ir to pasėkoje energija iš atomo darosi nekonkurencinga. Straipsnyje minimos paslėptos valstybinės subsidijos (tyrimai, papildoma reguliacija, ir tt) kurios gali sumažinti pateikiamą atominės energijos kainą. Žodžiu, ne patys geriausi laikai atominei energijai.
Wednesday, August 22, 2018
Labai įdomus pokalbis su buvusiu Ukrainos prezidentu V. Juščenka; L. Linkevičiaus ir A. Venediktovo pokalbis
... yra čia.
Keletas citatų:
<...>
"Kaip Ukrainos pilietį mane stebina, kad kas pusmetį Europa sprendžia, ar pratęsti sankcijas Rusijai. Negi nesuprantame, kad taip diskredituojame vieną iš esminių mūsų atkirčio Kremliui priemonių? Negalima elgtis neatsakingai, siųsti prieštaringus signalus, kelti nepagrįstus lūkesčius. Vieną kartą sutarkime: turime tam tikras normas, kurias pažeidus ir buvo įvestos sankcijos. Kol pažeidimai išlieka, nėra apie ką diskutuoti.
Per pastaruosius 27 metus Europos rytuose Rusija pradėjo šešis karinius konfliktus, ir nė vienas iš jų nėra išspręstas. Drįstu teigti, kad Europa ne tik nesuvokia šio iššūkio masto, bet ir neturi mechanizmo jam suvaldyti. Todėl kiekvienas konfliktas – ankstesnės istorijos tąsa: iš pradžių visi reiškiame susirūpinimą, po to sukuriamas diplomatinis formatas, kuris neveikia dešimtmečius. Laužomas Helsinkio aktas, griaunami esminiai saugumo politikos principai, kuriais pasaulis rėmėsi pastaruosius 50 metų: valstybių sienų neliečiamumas, teritorinis vientisumas, pagarba politiniam suverenitetui. Saugumo politikos, kuria rėmėmės paskutinį pusšimtį metų, jau nebėra, o kitokios dar nesukurta."
<...>
"Nenorėčiau nieko įžeisti, bet man atrodo, kad Europai trūksta ir valios, ir vizijos. Pirma, dažnai pirmenybė teikiama ne žemyno, bet dvišaliams interesams. Atleiskite, bet pateiksiu pavyzdį: ES ir Rusijos santykiai yra sudėtingi ir daugialypiai, o, tarkime, Vokietijos ir Rusijos – aiškūs, pragmatiški, ekonomiškai labai naudingi. Kai iš Europos kortų kaladės ištraukiamos dvi ar trys valstybės ir su jomis vykdoma atskira dvišalė politika, Europa netenka vieningo, bendro balso. Tai amžina bizantiškoji Rusijos politika: taip Kremlius skaldė vienybę po Antrojo pasaulinio karo, taip elgiasi ir šiandien. Jaudina, kai vienu balsu su likusia Europa nenori kalbėti Budapeštas, Viena, kai kada ir Berlynas ar Londonas. Tai liudija Rusijos imperinės politikos sėkmę."
<...>
"V. Putiną vilioja kova dėl erdvės, o ji sudėtingesnė ir gilesnė nei kova už teritorijas. Tai dviejų priešingų modelių, pasaulėžiūrų kova: demokratinio ir nedemokratinio, vergo ir laisvo žmogaus. 2008 m. pavasarį Ukrainai ir Gruzijai nesuteikta asocijuota narystė NATO ir po poros mėnesių jau „gavome“ Rusijos ir Gruzijos karą. Dar po aštuonerių metų – ir Rusijos karą su Ukraina. Silpni politikai visuomet ras paprastą atsakymą, kad tai vietinės reikšmės vidiniai konfliktai. Bet iš tiesų tai „tektoniniai judesiai“, ardantys Europos saugumo politikos pamatus."
<...>
"Man labai norėtųsi, kad Europa racionaliai suvoktų, kad kiekvienas kubinis metras dujų ar tona naftos, kurią perkame iš Rusijos, yra bene vieninteliai šaltiniai, iš kurių finansuojama Rusijos okupacinė politika Rytų Europoje. Kiek kartų ekonominius motyvus esame iškėlę aukščiau už saugumo, visuomet pralaimėdavome.
Liūdna, kad Europos šeima neišlaikė išbandymo „Nord Stream 2“ projektu. Suteikėme didžiulę galimybę Rusijai tęsti okupacijas, vykdydami suglebusią, neapgalvotą ir trumparegišką politiką. Belieka ploti Danijai, kuri parodė supratimą ir pavyzdį, kuriuo, mano manymu, turėjo sekti Europa."
<...>
"Ukraina yra JAV strateginė partnerė. 1994 m. JAV prašymu savanoriškai atsisakėme branduolinių ginklų arsenalo, kuris buvo didesnis nei Kinijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kartu sudėjus. Tuomet tai matėme kaip didžią pasaulinę Ukrainos misiją – galutinai baigti šaltąjį karą. Buvome įsitikinę, kad taip gauname ir unikalų nacionalinio saugumo modelį – penkių branduolinių pasaulio valstybių garantijas gerbti mūsų suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Šiandien, kai praradome 7 proc. teritorijos ir daugiau nei 60 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų, kai per Ukrainą važinėja daugiau nei 600 Rusijos tankų ir sunkiosios karinės technikos, žinoma, norėtume išgirsti svaresnį balsą šalių, kurios anuomet suteikė mums saugumo garantijas."
Šitą paskutinį manau verta išversti:
"Ukraine is a strategic partner for the USA. In 1994 at the request of the United States, we voluntarily abandoned the arsenal of nuclear weapons, which was higher than that of China, France and the United Kingdom combined. Then we saw this as a major global mission of Ukraine - to finally end the Cold War. We were convinced that this also gives us a unique model of national security - the guarantees of the five nuclear powers of the world to respect our sovereignty and territorial integrity. As of today, we lost 7 percent of our territory and have more than 60 thousand dead and injured - when over 600 Russian tanks and heavy military equipment travel through Ukraine. Of course, we would like to hear a louder voice from the countries that have provided us with security guarantees"
- V. Yushchenko, former President of Ukraine
Keletas citatų:
<...>
"Kaip Ukrainos pilietį mane stebina, kad kas pusmetį Europa sprendžia, ar pratęsti sankcijas Rusijai. Negi nesuprantame, kad taip diskredituojame vieną iš esminių mūsų atkirčio Kremliui priemonių? Negalima elgtis neatsakingai, siųsti prieštaringus signalus, kelti nepagrįstus lūkesčius. Vieną kartą sutarkime: turime tam tikras normas, kurias pažeidus ir buvo įvestos sankcijos. Kol pažeidimai išlieka, nėra apie ką diskutuoti.
Per pastaruosius 27 metus Europos rytuose Rusija pradėjo šešis karinius konfliktus, ir nė vienas iš jų nėra išspręstas. Drįstu teigti, kad Europa ne tik nesuvokia šio iššūkio masto, bet ir neturi mechanizmo jam suvaldyti. Todėl kiekvienas konfliktas – ankstesnės istorijos tąsa: iš pradžių visi reiškiame susirūpinimą, po to sukuriamas diplomatinis formatas, kuris neveikia dešimtmečius. Laužomas Helsinkio aktas, griaunami esminiai saugumo politikos principai, kuriais pasaulis rėmėsi pastaruosius 50 metų: valstybių sienų neliečiamumas, teritorinis vientisumas, pagarba politiniam suverenitetui. Saugumo politikos, kuria rėmėmės paskutinį pusšimtį metų, jau nebėra, o kitokios dar nesukurta."
<...>
"Nenorėčiau nieko įžeisti, bet man atrodo, kad Europai trūksta ir valios, ir vizijos. Pirma, dažnai pirmenybė teikiama ne žemyno, bet dvišaliams interesams. Atleiskite, bet pateiksiu pavyzdį: ES ir Rusijos santykiai yra sudėtingi ir daugialypiai, o, tarkime, Vokietijos ir Rusijos – aiškūs, pragmatiški, ekonomiškai labai naudingi. Kai iš Europos kortų kaladės ištraukiamos dvi ar trys valstybės ir su jomis vykdoma atskira dvišalė politika, Europa netenka vieningo, bendro balso. Tai amžina bizantiškoji Rusijos politika: taip Kremlius skaldė vienybę po Antrojo pasaulinio karo, taip elgiasi ir šiandien. Jaudina, kai vienu balsu su likusia Europa nenori kalbėti Budapeštas, Viena, kai kada ir Berlynas ar Londonas. Tai liudija Rusijos imperinės politikos sėkmę."
<...>
"V. Putiną vilioja kova dėl erdvės, o ji sudėtingesnė ir gilesnė nei kova už teritorijas. Tai dviejų priešingų modelių, pasaulėžiūrų kova: demokratinio ir nedemokratinio, vergo ir laisvo žmogaus. 2008 m. pavasarį Ukrainai ir Gruzijai nesuteikta asocijuota narystė NATO ir po poros mėnesių jau „gavome“ Rusijos ir Gruzijos karą. Dar po aštuonerių metų – ir Rusijos karą su Ukraina. Silpni politikai visuomet ras paprastą atsakymą, kad tai vietinės reikšmės vidiniai konfliktai. Bet iš tiesų tai „tektoniniai judesiai“, ardantys Europos saugumo politikos pamatus."
<...>
"Man labai norėtųsi, kad Europa racionaliai suvoktų, kad kiekvienas kubinis metras dujų ar tona naftos, kurią perkame iš Rusijos, yra bene vieninteliai šaltiniai, iš kurių finansuojama Rusijos okupacinė politika Rytų Europoje. Kiek kartų ekonominius motyvus esame iškėlę aukščiau už saugumo, visuomet pralaimėdavome.
Liūdna, kad Europos šeima neišlaikė išbandymo „Nord Stream 2“ projektu. Suteikėme didžiulę galimybę Rusijai tęsti okupacijas, vykdydami suglebusią, neapgalvotą ir trumparegišką politiką. Belieka ploti Danijai, kuri parodė supratimą ir pavyzdį, kuriuo, mano manymu, turėjo sekti Europa."
<...>
"Ukraina yra JAV strateginė partnerė. 1994 m. JAV prašymu savanoriškai atsisakėme branduolinių ginklų arsenalo, kuris buvo didesnis nei Kinijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kartu sudėjus. Tuomet tai matėme kaip didžią pasaulinę Ukrainos misiją – galutinai baigti šaltąjį karą. Buvome įsitikinę, kad taip gauname ir unikalų nacionalinio saugumo modelį – penkių branduolinių pasaulio valstybių garantijas gerbti mūsų suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Šiandien, kai praradome 7 proc. teritorijos ir daugiau nei 60 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų, kai per Ukrainą važinėja daugiau nei 600 Rusijos tankų ir sunkiosios karinės technikos, žinoma, norėtume išgirsti svaresnį balsą šalių, kurios anuomet suteikė mums saugumo garantijas."
Šitą paskutinį manau verta išversti:
"Ukraine is a strategic partner for the USA. In 1994 at the request of the United States, we voluntarily abandoned the arsenal of nuclear weapons, which was higher than that of China, France and the United Kingdom combined. Then we saw this as a major global mission of Ukraine - to finally end the Cold War. We were convinced that this also gives us a unique model of national security - the guarantees of the five nuclear powers of the world to respect our sovereignty and territorial integrity. As of today, we lost 7 percent of our territory and have more than 60 thousand dead and injured - when over 600 Russian tanks and heavy military equipment travel through Ukraine. Of course, we would like to hear a louder voice from the countries that have provided us with security guarantees"
- V. Yushchenko, former President of Ukraine
Monday, August 6, 2018
Apie į ne ten nutaikytą politiką emigrantų atžvilgiu rašo Audra Mockaitis
Straipsnis čia.
Visų pirma reikia pasakyti kad Audra Mockaitis yra Amerikos lietuvė, kuri mokslus baigė JAV, paskui keletą metų praleido Lietuvoj ir Rusijoj, o dabar dėsto universitete Australijoj. Ko gero ji praleido nemažai laiko studijuodama tuos skaičiukus.
Straipsnis šokiruojantis, nes jis pateikia skaičius kurie iš principo apnuogina Lietuvos politiką išeivių atžvilgiu. Pinigai leidžiami interesų grupių paramai, vakarėliams bei rėmimui įsitvirtinusių ir stabilių bendruomenių. Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų skirstytojai turėtų įsiklausyti, nes ši kritika ateina iš Amerikos lietuvės kuriai ši parama gali būti naudinga.
Pavyzdžiui rašoma kad 19 milijonu eurų per 6 metus buvo išleista "Global Lithuania" programai, kuri turi gana mažai narių ir nekuria išmatuojamo rezultato.
Kol kas nežinau ką ta "Globali Lietuva" nuveikė bet pagalvokim ką gali nupirkti 3 milijonai eurų per metus (t.y. 18 milijonų per 6 metus).
Anot Lietuvos statistikos departamento, mano įverčiu dvyliktokai sudaro mažiau nei 1% Lietuvos gyventojų. Lietuvos gyventojų yra 2 800 000, taigi išeina kad dvyliktokų yra 2 800 000 * 0.01 = 28 000. Tarkim iš kiekvienos klasės išvažiuoja į užsienį studijuoti 10% mokinių, t.y. 28 000 * 0.1 = 2800 dvyliktokų.
Tarkim kad kiekvienam sugrįžtančiam iš užsienio studentui duodam premiją 1000 eurų. Klausimas antroko lygio: turim tris milijonus ir duodam premiją kuri yra vienas tūkstantis. Kiek žmonių gaus premiją? Paprasta: kiekvienais metais 1000 eurų premiją gali gauti 3 000 000 / 1000 = 3 000 žmonių. Tai yra - už tuos pinigus kiekvienam išvykusiam ir su išsilavinimu grįžtančiam dvyliktokui duoti po 1000 eurų.
Na gerai, visi negrįš, tarkim kas trečias - t.y. kasmet grįžta ne 3000, o 1000 studentų. Kokia premija jam galėjo būti duota? Paprasta: 3 000 000 eurų / 1000 studentų = 3000 eurų grįžimo bonusas. Neblogai ar ne? Idomu, ar globalių emigrantų grąžinimo programų kūrėjai apie tą pagalvojo? Ar jie mano kad tie 19 milijonų eurų buvo išleisti geriau?
Kita programa, renkuosilietuva.lt anot autorės per du metus gavo tik 400 užklausimų. Kas dar įdomiau kad tik 31.5% grįžusiųjų rado darbą per 12 mėnesių po grįžimo kada bendras nedarbo lygis šalyje buvo apie 7%.T.y. tarp grįžusių nedarbas buvo apie 70%. Ar jie žino kodėl? Ar čia jie (t.y. renkuosilietuva.lt atstovai kurie padeda su grįžimu) tokie nevykę, ar yra kitos priežastys?
Iš tikrųjų, ar gerai panaudojami valstybės pinigai? Iš straipsnio panašu kad jie švaistomi - juk rezultatas gana nekoks ;/
Visų pirma reikia pasakyti kad Audra Mockaitis yra Amerikos lietuvė, kuri mokslus baigė JAV, paskui keletą metų praleido Lietuvoj ir Rusijoj, o dabar dėsto universitete Australijoj. Ko gero ji praleido nemažai laiko studijuodama tuos skaičiukus.
Straipsnis šokiruojantis, nes jis pateikia skaičius kurie iš principo apnuogina Lietuvos politiką išeivių atžvilgiu. Pinigai leidžiami interesų grupių paramai, vakarėliams bei rėmimui įsitvirtinusių ir stabilių bendruomenių. Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų skirstytojai turėtų įsiklausyti, nes ši kritika ateina iš Amerikos lietuvės kuriai ši parama gali būti naudinga.
Pavyzdžiui rašoma kad 19 milijonu eurų per 6 metus buvo išleista "Global Lithuania" programai, kuri turi gana mažai narių ir nekuria išmatuojamo rezultato.
Kol kas nežinau ką ta "Globali Lietuva" nuveikė bet pagalvokim ką gali nupirkti 3 milijonai eurų per metus (t.y. 18 milijonų per 6 metus).
Anot Lietuvos statistikos departamento, mano įverčiu dvyliktokai sudaro mažiau nei 1% Lietuvos gyventojų. Lietuvos gyventojų yra 2 800 000, taigi išeina kad dvyliktokų yra 2 800 000 * 0.01 = 28 000. Tarkim iš kiekvienos klasės išvažiuoja į užsienį studijuoti 10% mokinių, t.y. 28 000 * 0.1 = 2800 dvyliktokų.
Tarkim kad kiekvienam sugrįžtančiam iš užsienio studentui duodam premiją 1000 eurų. Klausimas antroko lygio: turim tris milijonus ir duodam premiją kuri yra vienas tūkstantis. Kiek žmonių gaus premiją? Paprasta: kiekvienais metais 1000 eurų premiją gali gauti 3 000 000 / 1000 = 3 000 žmonių. Tai yra - už tuos pinigus kiekvienam išvykusiam ir su išsilavinimu grįžtančiam dvyliktokui duoti po 1000 eurų.
Na gerai, visi negrįš, tarkim kas trečias - t.y. kasmet grįžta ne 3000, o 1000 studentų. Kokia premija jam galėjo būti duota? Paprasta: 3 000 000 eurų / 1000 studentų = 3000 eurų grįžimo bonusas. Neblogai ar ne? Idomu, ar globalių emigrantų grąžinimo programų kūrėjai apie tą pagalvojo? Ar jie mano kad tie 19 milijonų eurų buvo išleisti geriau?
Kita programa, renkuosilietuva.lt anot autorės per du metus gavo tik 400 užklausimų. Kas dar įdomiau kad tik 31.5% grįžusiųjų rado darbą per 12 mėnesių po grįžimo kada bendras nedarbo lygis šalyje buvo apie 7%.T.y. tarp grįžusių nedarbas buvo apie 70%. Ar jie žino kodėl? Ar čia jie (t.y. renkuosilietuva.lt atstovai kurie padeda su grįžimu) tokie nevykę, ar yra kitos priežastys?
Iš tikrųjų, ar gerai panaudojami valstybės pinigai? Iš straipsnio panašu kad jie švaistomi - juk rezultatas gana nekoks ;/
Wednesday, July 25, 2018
Geras straipsnelis apie "identiteto politiką"
... yra čia. Šiuo metu man atrodo kad geriau jau grupuotis pagal vertybes ir idėjas, bet ne pagal identitetą. Identiteto politika ne vienija, o poliarizuoja ir skaldo.
"The mere wish that we could all just get along can do nothing to combat sexism, homophobia, or white supremacy. In an unjust world, where certain segments of society are oppressed by others, simply trying to transcend our identities is not the answer. As Hannah Arendt said, “One can resist [oppression] only in terms of the identity that is under attack.” The idea that the oppressed can resist or escape their oppression by denying their own identities is a fiction.
Yet there is a worry that the obsession with identity politics could turn out to be a recipe for endless struggle and division. Take somewhere like Palestine and Israel, where intense identity politics rule the day. Can there ever be peace in that troubled region if the people there can’t transcend their narrow identities and embrace their common humanity? When both sides become so deeply entrenched in their respective religious identities and enduring sense of victimhood, it’s hard to be optimistic that there will be a solution."
- Laura Maguire
Munk debates - debatas apie politkorektiškumą ir identiteto politiką. Stephen Fry yra puikus!
"The mere wish that we could all just get along can do nothing to combat sexism, homophobia, or white supremacy. In an unjust world, where certain segments of society are oppressed by others, simply trying to transcend our identities is not the answer. As Hannah Arendt said, “One can resist [oppression] only in terms of the identity that is under attack.” The idea that the oppressed can resist or escape their oppression by denying their own identities is a fiction.
Yet there is a worry that the obsession with identity politics could turn out to be a recipe for endless struggle and division. Take somewhere like Palestine and Israel, where intense identity politics rule the day. Can there ever be peace in that troubled region if the people there can’t transcend their narrow identities and embrace their common humanity? When both sides become so deeply entrenched in their respective religious identities and enduring sense of victimhood, it’s hard to be optimistic that there will be a solution."
- Laura Maguire
Munk debates - debatas apie politkorektiškumą ir identiteto politiką. Stephen Fry yra puikus!
Tuesday, July 10, 2018
Apie "runkelius", "elitą", nacionalizmą, populizmą ir pan.
Steve Bannon yra labai kontroversiškas veikėjas, bet tai ką jis sako labai tinka ir prieš "runkelius" burnojančiam "elitui" Lietuvoje. Nors su juo dažnai nesutinku, bet buvo įdomu paklausyti.
Keletas užkliuvusių minčių:
* Europos Sąjunga netaps kita JAV bet liks nacionalinių valstybių ekonomine sąjunga. Dabartinė nacionalizmo banga tą įrodo. Nuo savęs pridėčiau kad ES netgi netaps kita Sovietų Sąjunga, nes ES valstybės turi daug daugiau autonomijos
* JAV po 2008 krizės yra socializmas turtingiems bei vargšams, o vidurinė klasė liko "kapitalistiškai" neapsaugota ir moka už viską: ji po įstatymų pakeitimų 2008 m. buvo priversta mokėti už "too big to fail" bankų padarytą žalą (kur iš principo buvo nubausti kurie taupo ir apdovanoti tie kurie skolinasi ir išlaidauja) bei kitas vyriausybės inicijuotas programas ir iš čia kilo dabartinis nepasitenkinimas
* Populistiniai procesai JAV seka paskui procesus Europoje, jie atsilieka maždaug 1-2 metais
Daugiau čia:
Keletas užkliuvusių minčių:
* Europos Sąjunga netaps kita JAV bet liks nacionalinių valstybių ekonomine sąjunga. Dabartinė nacionalizmo banga tą įrodo. Nuo savęs pridėčiau kad ES netgi netaps kita Sovietų Sąjunga, nes ES valstybės turi daug daugiau autonomijos
* JAV po 2008 krizės yra socializmas turtingiems bei vargšams, o vidurinė klasė liko "kapitalistiškai" neapsaugota ir moka už viską: ji po įstatymų pakeitimų 2008 m. buvo priversta mokėti už "too big to fail" bankų padarytą žalą (kur iš principo buvo nubausti kurie taupo ir apdovanoti tie kurie skolinasi ir išlaidauja) bei kitas vyriausybės inicijuotas programas ir iš čia kilo dabartinis nepasitenkinimas
* Populistiniai procesai JAV seka paskui procesus Europoje, jie atsilieka maždaug 1-2 metais
Daugiau čia:
Monday, July 9, 2018
Mintis šiai dienai
Leges sine moribus vanae
Įstatymas be moralės yra niekas
- Romėnų patarlė
Nėra įstatymo be apstatymo
- Sovietmečio išmintis
Įstatymas be moralės yra niekas
- Romėnų patarlė
Nėra įstatymo be apstatymo
- Sovietmečio išmintis
Tuesday, June 19, 2018
Apie vesternus ir dar kai ką
Vieniem vesternai patinka, kitiem ne. Man patiko italo Sergio Leone’s trilogija - A Fistful of Dollars (Už saują dolerių); For A few dollars more (Už kiek daugiau dolerių); The Good, the Bad and the Ugly (Geras, Blogas, Bjaurus).
Dažnai vesternų tema gana paprasta - betvarkę kokiame laukinių vakarų miestelyje padeda suvaldyti geras veikėjas - tai gali būti šerifas, reindžeris, arba šiaip koks kietas teisybės ieškotojas. Tuose filmuose aišku daug fantazijos ir išgalvojimų, bet vienas dalykas yra tikras - jie duoda tam tikrą vaizdą ar įžvalgą kaip žmonės tada (t.y. 19 amžiuj) organizavosi. Valstybė padėties nekontroliavo ir darė labai mažai ir todėl žmonės patys turėjo susiorganizuoti, apsiginti nuo banditų, užsitikrinti tvarką ir t.t. Ko gero iš čia ir kyla tradicinė teisė turėti ginklą, apsimokestinus ir surinkus pinigų atlyginimui išsirinkti miestelio šerifą. Tam kad išlikti, žmonės patys turėjo susiorganizuoti ir sukurti tam tikras struktūras kurios užtikrino bendruomenės gyvybingumą. Tai gana nesena istorija, kai pagalvoji. Tarkim aktyvios kovos su indėnais ir naujų žemių užsėdimas dar vyko 1890 metais.
Palyginimui Europos kelias buvo kiek kitoks. 19 amžiuje žemės seniai jau buvo pasidalintos, valdžios struktūros sukurtos ir labai dažnai tvarka buvo nuleidžiama iš viršaus. Man neteko girdėti kad kur būtų rinkę miestelio policijos viršininką, jis būdavo paskiriamas. Taip pat nusistovėjusi valdžia nemėgo kai paprasti žmonės turi ginklus ir iš čia buvo įvesti didesni apribojimai. Gal todėl ir vyko dažni karai kurių metu būdavo sulaužomos senos struktūros ir sukuriamos naujos - tarkim Prūsija, kuri tada buvo vadinama ne valstybe su armija, bet "armija su valstybe".
Iš to galima daryti įvairias išvadas kas liečia dabartį, bet tada JAV vakaruose žmonės tikrai buvo laisvesni - nors ir gyveno daug pavojingesnį gyvenimą ;) Ko gero iš čia kilo didelis pilietinis aktyvumas, iniciatyvumas ir noras aktyviai kurti savo gyvenimą nelaukiant pagalbos iš valdžios.
Beje, tas gana gražiai susijungia su Mancur Olson'o knyga "The rise and decline of nations", kur pagrindinė idėja yra struktūrų susidarymas ir jų stabarėjimas. Naujų struktūrų kūrimasis išlaisvina tautos kurybines galias ir sąlygoja šalies kilimą; kai struktūros įsisenėjusios, nelinkusios pokyčiams, tada seka stagnacija ir leidimasis.
Dažnai vesternų tema gana paprasta - betvarkę kokiame laukinių vakarų miestelyje padeda suvaldyti geras veikėjas - tai gali būti šerifas, reindžeris, arba šiaip koks kietas teisybės ieškotojas. Tuose filmuose aišku daug fantazijos ir išgalvojimų, bet vienas dalykas yra tikras - jie duoda tam tikrą vaizdą ar įžvalgą kaip žmonės tada (t.y. 19 amžiuj) organizavosi. Valstybė padėties nekontroliavo ir darė labai mažai ir todėl žmonės patys turėjo susiorganizuoti, apsiginti nuo banditų, užsitikrinti tvarką ir t.t. Ko gero iš čia ir kyla tradicinė teisė turėti ginklą, apsimokestinus ir surinkus pinigų atlyginimui išsirinkti miestelio šerifą. Tam kad išlikti, žmonės patys turėjo susiorganizuoti ir sukurti tam tikras struktūras kurios užtikrino bendruomenės gyvybingumą. Tai gana nesena istorija, kai pagalvoji. Tarkim aktyvios kovos su indėnais ir naujų žemių užsėdimas dar vyko 1890 metais.
Palyginimui Europos kelias buvo kiek kitoks. 19 amžiuje žemės seniai jau buvo pasidalintos, valdžios struktūros sukurtos ir labai dažnai tvarka buvo nuleidžiama iš viršaus. Man neteko girdėti kad kur būtų rinkę miestelio policijos viršininką, jis būdavo paskiriamas. Taip pat nusistovėjusi valdžia nemėgo kai paprasti žmonės turi ginklus ir iš čia buvo įvesti didesni apribojimai. Gal todėl ir vyko dažni karai kurių metu būdavo sulaužomos senos struktūros ir sukuriamos naujos - tarkim Prūsija, kuri tada buvo vadinama ne valstybe su armija, bet "armija su valstybe".
Iš to galima daryti įvairias išvadas kas liečia dabartį, bet tada JAV vakaruose žmonės tikrai buvo laisvesni - nors ir gyveno daug pavojingesnį gyvenimą ;) Ko gero iš čia kilo didelis pilietinis aktyvumas, iniciatyvumas ir noras aktyviai kurti savo gyvenimą nelaukiant pagalbos iš valdžios.
Beje, tas gana gražiai susijungia su Mancur Olson'o knyga "The rise and decline of nations", kur pagrindinė idėja yra struktūrų susidarymas ir jų stabarėjimas. Naujų struktūrų kūrimasis išlaisvina tautos kurybines galias ir sąlygoja šalies kilimą; kai struktūros įsisenėjusios, nelinkusios pokyčiams, tada seka stagnacija ir leidimasis.
Wednesday, May 30, 2018
Saturday, May 26, 2018
apie tautinius kostiumus
Vis mintimis grįžtu prie man patikusios knygos - "The Silk roads".
Gana įdomiai viskas susijungia - mongolų laikais statuso demonstravimas buvo prisengant brangakmenius prie kepures ar kito galvos papuošalo.
Tiems laikams tai buvo gana drąsu, milžinišką turtą prisegi prie kepurės ir nebijai kad kas atims ;)
Taip Rusijos caras turėjo kepurę ant kurios prisegti brangakmeniai, ta tradicija taip pat matosi Vidurinės Azijos tautose bei rusų moterų kykuose. Gana įdomu, ši tradicija panšu kad atėjo iš mongolų - niekad apie tai nebuvau pagalvojęs ;)
Įdomumo dėlei, čia Jono Šliūpo aprašytas lietuvių apdaras.
Gana įdomiai viskas susijungia - mongolų laikais statuso demonstravimas buvo prisengant brangakmenius prie kepures ar kito galvos papuošalo.
Tiems laikams tai buvo gana drąsu, milžinišką turtą prisegi prie kepurės ir nebijai kad kas atims ;)
Taip Rusijos caras turėjo kepurę ant kurios prisegti brangakmeniai, ta tradicija taip pat matosi Vidurinės Azijos tautose bei rusų moterų kykuose. Gana įdomu, ši tradicija panšu kad atėjo iš mongolų - niekad apie tai nebuvau pagalvojęs ;)
Įdomumo dėlei, čia Jono Šliūpo aprašytas lietuvių apdaras.
Sunday, May 20, 2018
Mintis šiai dienai
A wise man can learn more from a foolish question than a fool can learn from a wise answer.
Išminčius išmoksta daugiau iš kvailo klausimo nei kvailys iš protingo atsakymo.
- Bruce Lee
Men are so simple and yield so readily to the wants of the moment that he who will trick will always find another who will suffer himself to be tricked.
Žmonės yra paprasti ir taip pasiduoda momento įgeidžiams, kad tas kuris nori apgauti visada ras norintį būti apgautu.
- Niccolo Machiavelli (XVI amžius)
Išminčius išmoksta daugiau iš kvailo klausimo nei kvailys iš protingo atsakymo.
- Bruce Lee
Men are so simple and yield so readily to the wants of the moment that he who will trick will always find another who will suffer himself to be tricked.
Žmonės yra paprasti ir taip pasiduoda momento įgeidžiams, kad tas kuris nori apgauti visada ras norintį būti apgautu.
- Niccolo Machiavelli (XVI amžius)
Thursday, May 10, 2018
Thursday, April 19, 2018
Apie kelią ir juostą
kai perskaičiau apie Kinijos iniciatyvą kuri vadinasi "Belt and Road", kažkaip prisiminiau rusišką "Скатертью дорога". Iš tikrųjų ambicija stulbinanti - sujungti Kiniją su Europa.
Šioje iniciatyvoje 190km nuo Vilniaus esantis Minskas vaidins ypač svarbų vaidmenį, nes čia bus vienas iš pagrindinių šio kelio mazgų. Ne veltui Minsko laisvoji ekonominė zona jau dabar pritraukė gana daug Kinijos kompanijų. Taip pat įdomu kad yra planuojamas didelis mazgas Helsinkyje, bet ar į EU/Šiaurės Europos rinką nebūtų daug paprasčiau eiti tiesiai per Baltijos šalis? Gal būt Helsinkis pasirinktas todėl kad suomių politikai stengiasi įtikti Kinijai ir nepripažįsta Dalai Lamos (nuoroda čia)?
Lietuva su Kauno intermodaliniu terminalu, Klaipėdos uostu bei Rail Baltica pozicionuojasi visai neblogai.
Beje, kažkas jau bandoma daryti:
Ko gero nusimato neblogos galimybės, ypač jei pavyks susitarti su kiniečiais ir baltarusiais ir prie jų iniciatyvos prijungti Lietuvą - dabar lyg ir "Belt and Road" planuoja nuo Minsko eiti į Varšuvą.
Šioje iniciatyvoje 190km nuo Vilniaus esantis Minskas vaidins ypač svarbų vaidmenį, nes čia bus vienas iš pagrindinių šio kelio mazgų. Ne veltui Minsko laisvoji ekonominė zona jau dabar pritraukė gana daug Kinijos kompanijų. Taip pat įdomu kad yra planuojamas didelis mazgas Helsinkyje, bet ar į EU/Šiaurės Europos rinką nebūtų daug paprasčiau eiti tiesiai per Baltijos šalis? Gal būt Helsinkis pasirinktas todėl kad suomių politikai stengiasi įtikti Kinijai ir nepripažįsta Dalai Lamos (nuoroda čia)?
Lietuva su Kauno intermodaliniu terminalu, Klaipėdos uostu bei Rail Baltica pozicionuojasi visai neblogai.
Beje, kažkas jau bandoma daryti:
Ko gero nusimato neblogos galimybės, ypač jei pavyks susitarti su kiniečiais ir baltarusiais ir prie jų iniciatyvos prijungti Lietuvą - dabar lyg ir "Belt and Road" planuoja nuo Minsko eiti į Varšuvą.
Sunday, March 18, 2018
Dviguba pilietybė
Diskusija apie dvigubą pilietybę verda seniai. Aš dėl to turiu dvejopus jausmus.
Pilietybė yra gana nauja sąvoka, kuri mūsų kalboje tarsi ir apibrėžia tam tikros vietos - pilies - gyventoją. Moderni piliečio sąvoka yra gana nauja, gal dagiausiai pora šimtų metų. Ji ko gero modernia forma atsirado Bismarck'o Prūsijoje kaip būdas nustatyti kas gaus pensiją, kas eis į armiją ir kas gali balsuoti. XX amžiuje piliečio sąvoka nusistovėjo ir priklausomai nuo šalies ta sąvoka kažkiek skiriasi. Piliečius gina ir saugo jų valstybė, bet kiekvienu atveju yra skirtumų. Tarkim sovietiniame kontekste pilietis reiškė vieną daiktą, o vakarietiškame liberal-demokratiniame kontekste - kitą. Būtų smagu pamatyti daugiau įvairių šalių analizės Lietuvos kontekste, bet čia pabandysiu parašyti kaip aš suprantu dabartinę situaciją Lietuvoje.
Iš vienos pusės labai daug lietuvių negyvena Lietuvoje ir jie dėl praktinių priežasčių priima kitos šalies pilietybę. Čia reikia pasakyti kad realiai kitos šalies pilietybę priimti niekas neverčia, netgi gal kai kur ir trukdo - visur gana laisvai galima gyventi ir dirbti turint pastovaus gyventojo statusą (tarkim turkai Vokietijoj); bet tam kad gauti pilietybę reikia gan stipriai to norėti ir įdėti pastangų. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir jų vaikai yra atskiras atvejis (kaip sakė Jonas Mekas - iš jų Tėvynė buvo pavogta) ir jo manau nereikia maišyti su dabartinių emigrantų noru turėti dvigubą pilietybę.
Iš lietuvio emigranto taško, tapus kitos šalies piliečiu gal kažkiek gaila prarasti Lietuvos pilietybę - ir manau iš čia kyla noras įtakoti politikus taip, kad galėtum turėti ir Lietuvos pilietybę. Juk čia gaunasi gana gerai - tarsi ne viena, o dvi šalys tau kažką garantuoja.
Ir tada prasideda niuansai. Kodėl vienos šalys leidžia dvigubą pilietybę, o kitos ne? Iš vieno taško, manau čia viskas susiveda į tai, kaip sureguliuotos socialinės išmokos, garantijos, kaina už mokslą, karinė prievolė ir panašiai. Stambiausias pavyzdys yra JAV. Kodėl jie tam neprieštarauja yra gana paprasta priežastis - jei esi pilietis tu privalai mokėti pajamų mokesčius kad ir kur pasaulyje begyventum. Tarkim jei tu esi labai sėkmingas prekiautojas akcijomis kuris kaip pastovus gyventojas gyvena niekam nežinomoje saloje Ramiajame vandenyne, turi tos salos pilietybę ir ramiai sau uždirbinėji pinigus, tu vistiek pildai mokesčių deklaraciją ir susimoki JAV kas tau priklauso. (Čia istorija apie senutę kuri iš JAV išvyko kai jai buvo 18 mėnesių - ir kokių tai problemų jai tai sukėlė neatsisakius JAV pilietybės.) Panašiai ir su universitetais - jei esi deklaravęs vietą valstijoj kurioj eini į valstijos universitetą, tada moki mažiau; priešingu atveju moki daugiau. Skirtingai nuo JAV, kai kuriose kitose šalyse apmokestinimas yra pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Tuo atveju, jei tu deklaravai pajamas kitoje šalyje, tavo pilietybės šalis tau neturi jokių pretenzijų. Tuo pačiu, visa sistema yra kitaip sutvarkyta. (Šiuo požiūriu kažkiek įdomus yra estų e-residency eksperimentas, kur už nominalų mokestį gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą elektroninėje erdvėje, tapti Estijos e-gyventoju ir savo labai mažą pajamų mokestį mokėti ten. Man tas panašu į mokesčių slėpimo schemą, bet gal ir klystu. Įdomumo dėlei, estai kol kas neleidžia dvigubos pilietybės.)
Logika sako, kad šalys kurios leidžia dvigubą pilietybę yra gerai apgalvojusios finansinių garantijų/įsipareigojimų aspektą ir išlaiko teisingumo principą: šalies pastovūs gyventojai neverčiami “finansuoti” emigrantų kurie turi dvigubą pasą ir kurie nori naudotis šalyje esančia sistema čia negyvendami ir prie jos neprisidėdami. Priešingu atveju dviguba pilietybė neleidžiama.
Tęsiant pilietybės ir teisingumo temą, svarbu pagalvoti ne tik apie Lietuvos piliečius imančius pilietybę svetur, bet ir apie kitų šalių žmones kurie nori gauti pilietybę ar bent teisę dirbti Lietuvoje. Manau kad šiuo atveju tikrai neverta išradinėti dviračio - jei žmogus deklaravo savo buvimą Lietuvoje, gyvena, moka mokesčius, dalyvauja visuomenės gyvenime ir pan., jis po tarkim 5 metų turi galėti gauti Lietuvos pilietybę. Paprasta, ar ne? Panašu kad ne, nes kaip suprantu nuo 2004 Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis britas Mark Adam Harold to negali padaryti. Įdomumo dėlei reikia paminėti kad Lietuvos pilietybė kartais užsieniečiams suteikiama - tarkim D. Grybauskaitė ją suteikė tatuiruotėmis garsėjantiems broliams Maciams! Ar čia buvo koks kriterijus pagal kurį suteikta pilietybė?
Taigi čia būtų mano klausimai pilietybės referendumo rengėjams:
1. remdami dvigubą pilietybę kaip ir kokius įstatymus keisite norėdami išlaikyti teisingumo principą pastovių šalies gyventojų atžvilgiu? Ar jūs išsinagrinėjote kitų dvigubą pilietybę leidžiančių šalių įstatymus kas liečia “piktnaudžiavimą” ir ar jūs pasiruošę tuos įstaymus prastumti pro Seimą?
2. Kadangi tarsi ir pritariat kad žmonės keliauja ir priima kitų šalių pilietybę, kaip jūs matot Lietuvos imigracinę politiką? Ar jūs planuojat nustatyti tvarką (sistemą) pagal kurią tampama Lietuvos piliečiu?
Vladimir Majakovskij
Eilės apie tarybinį pasą
1929
Vilku išgriaužčiau
Biurokratiją.
Negerbiu
Mandatų.
Velniop lai
Eina
Popierizmas.
Bet šį …
Ilgu kupe ir
Kajučių frontu
Slenka
Paslaugus valdininkas.
Duoda jam pasus.
Ir aš
Duodu mano
Purpurinę knygutę.
Vieniem pasam -
Plati šypsena,
Ant kitų -
Nusispjaut.
Tarkim,
Su pagarba
Ima pasus su
Dvigubu
Anglišku liūtu.
Tarsi geras
Dėdė,
Lankstydamasis,
Tarsi gaudamas
Arbatpinigių,
Ima amerikiečio
Pasą.
Į lenkišką -
Žiūri kaip ožys
Į vitriną.
Į lenkišką -
Išverčia akis.
Žvilgsnis -
Dramblio svorio.
Iš kur čia
Tokia geografinė
Naujiena?
Burbuolės galvos
Nepasukdamas,
Nerodydamas
Jokių jausmų,
Ima šaltu veidu
Pasus
Danų
Ir kitų įvairių
Švedų.
Ir staiga,
Tarsi nudegus,
Ponui
Veidas persikreipia.
Ponas valdininkas
Ima
Mano
Raundonviršę knygutę.
Ima -
Kaip bombą,
Ima -
Kaip ežį,
Kaip dvibriaunį skustuvą,
Kaip šnypščiančią
Dauggeluonę
Dvimetrinę gyvatę.
Daugiareikšmiškai
Mirkteli nešikas -
Bent veltui daiktus
Nuneš.
Žandaras
Klausiamai žiūri į
Tikrintoją,
Tikrintojas -
Į žandarą.
Kaip saldžiai
Žandarų kasta
Mane
Išskleistų ir nukryžiuotų
Už tai,
Kad mano rankoj
Tarybinis pasas
Su pjautuvu
Ir kūju.
Vilku išgriaužčiau
Biurokratiją.
Negerbiu
Mandatų.
Velniop lai
Eina
Popierizmas.
Bet šitą …
Neįkainuojamą naštą
Imu iš gilios kišenės.
Skaitykit,
Pavydėkit.
Aš -
Sovietų Sąjungos
Pilietis.
Владимир Маяковский — Стихи о советском паспорте, 1929
Vertimas mano
Pilietybė yra gana nauja sąvoka, kuri mūsų kalboje tarsi ir apibrėžia tam tikros vietos - pilies - gyventoją. Moderni piliečio sąvoka yra gana nauja, gal dagiausiai pora šimtų metų. Ji ko gero modernia forma atsirado Bismarck'o Prūsijoje kaip būdas nustatyti kas gaus pensiją, kas eis į armiją ir kas gali balsuoti. XX amžiuje piliečio sąvoka nusistovėjo ir priklausomai nuo šalies ta sąvoka kažkiek skiriasi. Piliečius gina ir saugo jų valstybė, bet kiekvienu atveju yra skirtumų. Tarkim sovietiniame kontekste pilietis reiškė vieną daiktą, o vakarietiškame liberal-demokratiniame kontekste - kitą. Būtų smagu pamatyti daugiau įvairių šalių analizės Lietuvos kontekste, bet čia pabandysiu parašyti kaip aš suprantu dabartinę situaciją Lietuvoje.
Iš vienos pusės labai daug lietuvių negyvena Lietuvoje ir jie dėl praktinių priežasčių priima kitos šalies pilietybę. Čia reikia pasakyti kad realiai kitos šalies pilietybę priimti niekas neverčia, netgi gal kai kur ir trukdo - visur gana laisvai galima gyventi ir dirbti turint pastovaus gyventojo statusą (tarkim turkai Vokietijoj); bet tam kad gauti pilietybę reikia gan stipriai to norėti ir įdėti pastangų. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir jų vaikai yra atskiras atvejis (kaip sakė Jonas Mekas - iš jų Tėvynė buvo pavogta) ir jo manau nereikia maišyti su dabartinių emigrantų noru turėti dvigubą pilietybę.
Iš lietuvio emigranto taško, tapus kitos šalies piliečiu gal kažkiek gaila prarasti Lietuvos pilietybę - ir manau iš čia kyla noras įtakoti politikus taip, kad galėtum turėti ir Lietuvos pilietybę. Juk čia gaunasi gana gerai - tarsi ne viena, o dvi šalys tau kažką garantuoja.
Ir tada prasideda niuansai. Kodėl vienos šalys leidžia dvigubą pilietybę, o kitos ne? Iš vieno taško, manau čia viskas susiveda į tai, kaip sureguliuotos socialinės išmokos, garantijos, kaina už mokslą, karinė prievolė ir panašiai. Stambiausias pavyzdys yra JAV. Kodėl jie tam neprieštarauja yra gana paprasta priežastis - jei esi pilietis tu privalai mokėti pajamų mokesčius kad ir kur pasaulyje begyventum. Tarkim jei tu esi labai sėkmingas prekiautojas akcijomis kuris kaip pastovus gyventojas gyvena niekam nežinomoje saloje Ramiajame vandenyne, turi tos salos pilietybę ir ramiai sau uždirbinėji pinigus, tu vistiek pildai mokesčių deklaraciją ir susimoki JAV kas tau priklauso. (Čia istorija apie senutę kuri iš JAV išvyko kai jai buvo 18 mėnesių - ir kokių tai problemų jai tai sukėlė neatsisakius JAV pilietybės.) Panašiai ir su universitetais - jei esi deklaravęs vietą valstijoj kurioj eini į valstijos universitetą, tada moki mažiau; priešingu atveju moki daugiau. Skirtingai nuo JAV, kai kuriose kitose šalyse apmokestinimas yra pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Tuo atveju, jei tu deklaravai pajamas kitoje šalyje, tavo pilietybės šalis tau neturi jokių pretenzijų. Tuo pačiu, visa sistema yra kitaip sutvarkyta. (Šiuo požiūriu kažkiek įdomus yra estų e-residency eksperimentas, kur už nominalų mokestį gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą elektroninėje erdvėje, tapti Estijos e-gyventoju ir savo labai mažą pajamų mokestį mokėti ten. Man tas panašu į mokesčių slėpimo schemą, bet gal ir klystu. Įdomumo dėlei, estai kol kas neleidžia dvigubos pilietybės.)
Logika sako, kad šalys kurios leidžia dvigubą pilietybę yra gerai apgalvojusios finansinių garantijų/įsipareigojimų aspektą ir išlaiko teisingumo principą: šalies pastovūs gyventojai neverčiami “finansuoti” emigrantų kurie turi dvigubą pasą ir kurie nori naudotis šalyje esančia sistema čia negyvendami ir prie jos neprisidėdami. Priešingu atveju dviguba pilietybė neleidžiama.
Tęsiant pilietybės ir teisingumo temą, svarbu pagalvoti ne tik apie Lietuvos piliečius imančius pilietybę svetur, bet ir apie kitų šalių žmones kurie nori gauti pilietybę ar bent teisę dirbti Lietuvoje. Manau kad šiuo atveju tikrai neverta išradinėti dviračio - jei žmogus deklaravo savo buvimą Lietuvoje, gyvena, moka mokesčius, dalyvauja visuomenės gyvenime ir pan., jis po tarkim 5 metų turi galėti gauti Lietuvos pilietybę. Paprasta, ar ne? Panašu kad ne, nes kaip suprantu nuo 2004 Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis britas Mark Adam Harold to negali padaryti. Įdomumo dėlei reikia paminėti kad Lietuvos pilietybė kartais užsieniečiams suteikiama - tarkim D. Grybauskaitė ją suteikė tatuiruotėmis garsėjantiems broliams Maciams! Ar čia buvo koks kriterijus pagal kurį suteikta pilietybė?
Taigi čia būtų mano klausimai pilietybės referendumo rengėjams:
1. remdami dvigubą pilietybę kaip ir kokius įstatymus keisite norėdami išlaikyti teisingumo principą pastovių šalies gyventojų atžvilgiu? Ar jūs išsinagrinėjote kitų dvigubą pilietybę leidžiančių šalių įstatymus kas liečia “piktnaudžiavimą” ir ar jūs pasiruošę tuos įstaymus prastumti pro Seimą?
2. Kadangi tarsi ir pritariat kad žmonės keliauja ir priima kitų šalių pilietybę, kaip jūs matot Lietuvos imigracinę politiką? Ar jūs planuojat nustatyti tvarką (sistemą) pagal kurią tampama Lietuvos piliečiu?
Vladimir Majakovskij
Eilės apie tarybinį pasą
1929
Vilku išgriaužčiau
Biurokratiją.
Negerbiu
Mandatų.
Velniop lai
Eina
Popierizmas.
Bet šį …
Ilgu kupe ir
Kajučių frontu
Slenka
Paslaugus valdininkas.
Duoda jam pasus.
Ir aš
Duodu mano
Purpurinę knygutę.
Vieniem pasam -
Plati šypsena,
Ant kitų -
Nusispjaut.
Tarkim,
Su pagarba
Ima pasus su
Dvigubu
Anglišku liūtu.
Tarsi geras
Dėdė,
Lankstydamasis,
Tarsi gaudamas
Arbatpinigių,
Ima amerikiečio
Pasą.
Į lenkišką -
Žiūri kaip ožys
Į vitriną.
Į lenkišką -
Išverčia akis.
Žvilgsnis -
Dramblio svorio.
Iš kur čia
Tokia geografinė
Naujiena?
Burbuolės galvos
Nepasukdamas,
Nerodydamas
Jokių jausmų,
Ima šaltu veidu
Pasus
Danų
Ir kitų įvairių
Švedų.
Ir staiga,
Tarsi nudegus,
Ponui
Veidas persikreipia.
Ponas valdininkas
Ima
Mano
Raundonviršę knygutę.
Ima -
Kaip bombą,
Ima -
Kaip ežį,
Kaip dvibriaunį skustuvą,
Kaip šnypščiančią
Dauggeluonę
Dvimetrinę gyvatę.
Daugiareikšmiškai
Mirkteli nešikas -
Bent veltui daiktus
Nuneš.
Žandaras
Klausiamai žiūri į
Tikrintoją,
Tikrintojas -
Į žandarą.
Kaip saldžiai
Žandarų kasta
Mane
Išskleistų ir nukryžiuotų
Už tai,
Kad mano rankoj
Tarybinis pasas
Su pjautuvu
Ir kūju.
Vilku išgriaužčiau
Biurokratiją.
Negerbiu
Mandatų.
Velniop lai
Eina
Popierizmas.
Bet šitą …
Neįkainuojamą naštą
Imu iš gilios kišenės.
Skaitykit,
Pavydėkit.
Aš -
Sovietų Sąjungos
Pilietis.
Владимир Маяковский — Стихи о советском паспорте, 1929
Vertimas mano
Sunday, March 4, 2018
Thursday, February 22, 2018
Apie Laisvės siekį
Kaip rusai sako, "Никто незабыт, ничто незабыто..."
P.S. 2019.8.13 Video duoda tokią žinutę:
"Video unavailable This video contains content from Kedoo_Entertainment_Russia, who has blocked it on copyright grounds."
Įdomu, ar čia tikrasis to video savininkas ar tik trolių fermos naikina kitą nuomonę rusų kalba? Kiek suprantu, labai daug rusų nežino, kad Lietuva 1940 buvo užimta sovietų pasėkoje Molotovo-Ribbentropo pakto. Lietuviai sveikino ateinančius vokiečius 1941 galvodami kad jie juos išlaisvins nuo raudonojo maro. Jie užmiršta arba nežino, kad vokiečiams ateinant Lietuva jau buvo okupuota ir jie baltus vadina nacistais - suprask jie džiaugiasi kad juos okupuoja naciai ;/ Dar daugiau, lietuviai gana greitai buvo nacių nubausti - kai vokiečiams nepavyko suformuoti lietuviškų SS dalinių, greitai prasidėjo gaudynės į darbo batalionus bei siuntimai i Štuthofą. Jau nekalbant apie didvyrišką, labai ilgą ir tragišką partizaninį karą Lietuvoje - tai yra būtent tai, apie ką kalbėjo šis video.
P.S. 2019.8.13 Video duoda tokią žinutę:
"Video unavailable This video contains content from Kedoo_Entertainment_Russia, who has blocked it on copyright grounds."
Įdomu, ar čia tikrasis to video savininkas ar tik trolių fermos naikina kitą nuomonę rusų kalba? Kiek suprantu, labai daug rusų nežino, kad Lietuva 1940 buvo užimta sovietų pasėkoje Molotovo-Ribbentropo pakto. Lietuviai sveikino ateinančius vokiečius 1941 galvodami kad jie juos išlaisvins nuo raudonojo maro. Jie užmiršta arba nežino, kad vokiečiams ateinant Lietuva jau buvo okupuota ir jie baltus vadina nacistais - suprask jie džiaugiasi kad juos okupuoja naciai ;/ Dar daugiau, lietuviai gana greitai buvo nacių nubausti - kai vokiečiams nepavyko suformuoti lietuviškų SS dalinių, greitai prasidėjo gaudynės į darbo batalionus bei siuntimai i Štuthofą. Jau nekalbant apie didvyrišką, labai ilgą ir tragišką partizaninį karą Lietuvoje - tai yra būtent tai, apie ką kalbėjo šis video.
Friday, January 5, 2018
Mano močiutė
Tik atėjus naujiems metams mirė mano močiutė. Buvo pirma po vidurnakčio, šaudė saliutai. Jai buvo beveik šimtas metų.
Jos gyvenimas buvo ilgas ir įvairus. Gan turtingo Varnių apylinkės ūkininko vienturtė dukra, ji pergyveno prieškarį, karą, pokarį, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės.
Prieškaris suformavo jos asmenybę. Ji buvo skautė, vėliau atrado savo pomėgį - siuvimą. Vėliau atsirado šeima, vaikai, atėjo karas. Ji man sakė, kad vienintelė priežastis kodėl ji nebėgo nuo ateinančių sovietų buvo jos per patį karą (‘40 ir ‘43) gimę vaikai. Jos vyresni pusbroliai žuvo kaip partizanai.
Kai iš vaikystės pažįstamas stribas senos pažinties dėlei perdavė jai, kad jie yra sąrašuose trėmimui į Sibirą, viską metė ir pervažiavo gyventi į Telšius. Ji tapo paprasta siuvėja siuvimo fabrike, kuris berods tada vadinosi “Mastis”. Sovietinėje sistemoje nedalyvavo, karjeros nedarė.
Užaugino penkis vaikus, aštuntam dešimtmetyje padėjo Jurgiui Dovydaičiui rinkti pasakas ir dainas jo knygai “Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais”. Surinko jų nemažai, berods knygoje jai yra padėkota.
Kartą jos paklausė - 'kaip čia yra,kad vis esi pilna optimizmo, nepaisant visko?'
Ji atsakė: 'žinai, yra žmonės,kurie išeina į gatvę, mato šviečia saulė, žydi gėlės ir sako "taip turi būt". O kiti išeina ir džiaugias, kad šiandien saulė šviečia, kad gėlės žydi, kad gyvi.'
Kartą jos paklausė - 'kaip čia yra,kad vis esi pilna optimizmo, nepaisant visko?'
Ji atsakė: 'žinai, yra žmonės,kurie išeina į gatvę, mato šviečia saulė, žydi gėlės ir sako "taip turi būt". O kiti išeina ir džiaugias, kad šiandien saulė šviečia, kad gėlės žydi, kad gyvi.'
Prieš kokį dešimt metų mūsų prašoma ji parašė savo atsiminimus. Dalį jų įdėjau čia.
Lai lengva jai būna žemelė.
Subscribe to:
Posts (Atom)