Idėja Lietuvai

valstybė yra žmonės, ir žmonių netekimas susilpnina valstybę. Dabartinis nukraujavimas yra beprecedentinis ir su toli siekiančiom pasekmėmis. Dabartinė emigracija pagal absoliutų skaičių ir išvykusių žmonių nuošimtį nenusiledžia praradimams patirtiems didžiojo maro metu xviii a. pradžioje ar praradimams xx amžiaus karuose bei tremtyse. 

Mano manymu išvažiavę žmonės gal ir grįš, bet negrįš jų vaikai. Vaikai nebesijaus imigrantais svetimose šalyse; atvirkščiai, Lietuva su savo labai pasenusiu supratimu apie daugelį dalykų (lytinės, tautinės, rasinės, religinės mažumos, paprasčiausia dažnai sutinkama nepagarba žmogui, siauras tautiškumas, požiūris į xqw raides ir pan.) jiems bus daug svetimesnė nei jų naujosios tėvynės. (Tas beje kažkiek pasireiškė tik po Atgimimo kada į Lietuvą grįžo gana daug karo pabėgelių vaikų - L. Baškauskaitė, R. Dapkutė, A. Žygas, R. Mieželis ir pan.)  Tas reiškia, kad demografinė duobė Lietuvoje bus ir ji bus gili. Dirbančių žmonių mažės (dėl bendro gimstamumo sumažėjimo po nepriklausomybės atgavimo bei emigracijos), o pensininkų gvardija didės nes kasmet ateis nauja pensininkų grupė. 

Tendencija yra labai aiški - kasmet reiks vis daugiau pinigų pensijoms, medicininei priežiūrai ir pan. Joks mokesčių kėlimas ar antros pakopos pensijų nusavinimas iš esmės problemos neišspręs. 

Dabar yra tas etapas kada labai reikia strateginio mąstymo, matymo kur eina regionas ir pasaulis. Tuo požiūriu P. Frankopano knyga "The Silk Roads" yra tarsi Dievo dovana (http://www.peterfrankopan.com/the-silk-roads.html). Knyga glaustai ir puikiai perpasakoja pasaulio istoriją iki pat šių dienų. Pateikiami istorinių įvykių motyvai ir priežastys, nevengiant kontraversiškų politinių sprendimų įvertinimo. Nors atskirai apie Lietuvą ir nešnekama, šią knygą perskaičius pasidaro labai lengvai paaiškinamas Lietuvos suklestėjimas viduramžiais.  Šalia vikingų sukurto upių kelio į Kazanę, Lietuva buvo ant kito "šilko kelio" - ir šis kelias jungė Baltijos jūrą su Juodąja jūra (Karaliaučius/Klaipėda-Vilnius-Minskas-Kijevas-Odesa). Prekyba šiuo keliu lėmė ir Vilniaus bei kitų ant šio kelio esančių miestų dydį ir sėkmę. B.Chmelnickio sukilimas ir šio prekybos kelio praradimas įtakojo LDK silpnėjimą. 

Taigi vienas iš pagrindinių dabartinės užsienio politikos tikslų turėtų būti sugrįžimas prie V. Adamkaus "rytų" politikos - Lietuvai reikia remti mūsų kaimynus rytuose ir vėl atidaryti kanalus per Baltarusiją ir Ukrainą į Juodąją jūrą ir toliau. 

Dabar mėgstama prisiminti didžią senovę atstatinėjant rūmus ar statant paminklus. Tai gal kažkam ir gražu, bet nelabai naudinga. Aš siūlau pagerbti mūsų senovę atsiveriant mūsų kaimynams ir atgaivinant senąjį Baltijos-Juodosios jūros šilko kelią. Kada mūsų šalyje bus taip gerai, kad čia norės ir taip pat oriai kaip ir vietiniai galės gyventi užsieniečiai, gyvai vyks prekių ir idėjų kaita - gal tada grįš ir lietuvių emigratų vaikai?