Referendumas dėl daugybinės pilietybės arba 'katė maiše'

1945 rugpjūčio 17 pasaulis išvydo G.Orwell'o "Animal Farm". Knygoje pasakojama kaip gyvuliai išvijo ūkininką ir patys sukūrė sau savivaldą.  Idėja buvo ta, kad nuo šiol jie gyvens laisvai, ilgai ir laimingai. Deja deja, netrukus paaiškėjo, kad lygiais būti neišeina, ir atsiranda veikėjai, kuriem patinka naudotis kitų darbo ir pastangų vaisiais. Pamažu atsiranda 'lygesni tarp lygių'. Lygiai taip, kaip mes matėm Sovietų Sąjungoje, į kurią ši knyga ko gero ir buvo nutaikyta. 

Ši alegorija bent iš pažiūros gali būti pritaikyta daugelyje situacijų. Tarkim, viena iš naujesnių, kur Lietuvos Užsienio Ministro žmona A. Landsbergienė pateisina savo vaikų netarnavimą Lietuvos Armijoje, nes 'Studijos puikiuose universitetuose yra lygiai taip pat svarbu'. 

Kas toliau - darbas puikioje firmoje irgi svarbu?

Mano supratimu čia yra labai pavojinga trajektorija, kur tarsi legitimizuoja ir įteisina 'geresnius' ir 'blogesnius' piliečius. Geresniems netaikomos prievolės ir reikalavimai kurie taikomi paprastiesiems. 

Kadangi artėja referendumas dėl daugybinės pilietybės, noriu čia padiskutuoti apie 'lygesnius tarp lygių' šiuo atveju. Jei ką užmiršau, įmeskit komentarą. 

Taigi... Drum roll...

Daug šalių turi daugybinę pilietybę, pvz. Izraelis, JAV ir pan. Kodėl ne Lietuva?

Panagrinėkime šį klausimą paimdami konkrečius pavyzdžius. 

Paimkim Izraelį. Bet kur pasaulyje gyvenantys Izraelio piliečiai turi atitarnauti Izraelio armijoje. Ar tas būtų ir Lietuvoje? O gal būtų padaryta išimtis užsienyje gyvenantiems žmonėms, nes 'jie studijuoja puikiuose universitetuose' arba 'jie garsina Lietuvos vardą svetur'? Bandau įsivaizduoti reakciją Izraelyje į panašius samprotavimus kaip A. Landsbergienės. 

Toliau. Ne Izraelyje gyvenantys piliečiai neturi teisės balsuoti Izraelio rinkimuose.  Šis Izraelio sprendimas tarsi ir turi logiką - jei žmogus negyvena šalyje, jo sprendimas balsuoti vienaip ar kitaip nulemtų tai, kaip turi gyventi tie, kurie gyvena Izraelyje. Ar būtent toks variantas siūlomas Lietuvai? Įtariu kad ne, mano jausmas yra kad emigranto balsas yra reikalingas 'ura patriotams' ateiti į valdžią. Galbūt 2 o gal ir 3 krėslai Seime ir nėra taip daug, bet kartais tiek balsų gali nulemti Seimo sprendimo priėmimą ar trapios daugumos išsilaikymą. Bet svarbiausia - ar tas teisinga? Vieni balsuoja be pasėkmių savo gyvenimui kitoje šalyje, o kiti turi su tuo gyventi. 

Einam toliau. JAV oficialiai daugybinės pilietybės neskatina, bet tarsi ir nedraudžia.  Negimę JAV piliečiai turi duoti 'Pledge of Allegiance' (Lojalumo Priesaika, pilnas tekstas yra internete).  Šioje prieskaikoje tu prisižadi prieš Dievą ir save kad tu ginsi ir tarnausi tik JAV ir jos interesams ir išsižadi savo ankstesnės tėvynės. Gimę JAV žmonės tampa piliečiais automatiškai ir jie priesaikos neduoda. Ar Lietuva siūlo daugybinę pilietybę tik gimusiems JAV lietuviams? O gal Lietuvos pilietybė siūloma ir tiems, kurie savo Tėvynes išsižadėjo duodami priesaiką? O gal visiems? Niekur nemačiau tokių diskusijų. 

JAV pilietis turi mokėti mokesčius JAV nuo visame pasaulyje gaunamų pajamų. Tu esi JAV pilietis, turi Lietuvos pilietybę ir gyveni ir gauni pajamas tik Lietuvoje. Turi mokėti ir Lietuvos ir JAV mokesčius - t.y tavo pajamos apmokestinamos du kartus. Ar Lietuva rinktų mokesčius iš savo piliečių kurie gyvena ir uždirba ne Lietuvoje? Manau kad ne, nes Lietuva neturi galimybių sutikrinti savo piliečių pajamas gautas gyvenant ne Lietuvoje. Bet būtų gerai jei kas paaiškintų.

Taip pat, svarbu pastebėti kad nemažai šalių neturi įtvirtinę daugybinės pilietybės - pvz Austrija, Nyderlandai, Estija, Japonija. 

Aš linkęs svarstyti, labai svarbu palaikyti ryšį su emigrantais, bet norėčiau iš politikų ir daugybinės pilietybės 'stūmėjų' išgirsti paaiškinimus ir atsakymus į šiuos ir panašius klausimus.  

Kaip dabar man atrodo, leisdami dvigubą (daugybinę) pilietybę mes sukurtume dvi piliečių klases. 

Lygesnius ir lygius. Vieniems nereiktų ginti šalies, mokėti mokesčių, pajusti savo balsavimo pasekmių. Kiti, priešingai, visa tai turėtų daryti. 

Jau girdžiu paršą Napoleoną pritariančiai kriuksint. Gera sistema. 

P.S. Lietuvos Respublikos Vyriausybė - Daugybinės Pilietybės Referendumo tinklapis yra čia. Man kažkiek kliūna formuluotė kur kalbama apie "draugiškas šalis".

Cituoju: "Tokiu pakeitimu esamiems Lietuvos Respublikos piliečiams būtų išsaugota Lietuvos pilietybė, jiems įgijus Lietuvai draugiškų šalių pilietybę."

Kaip aš tą matau, draugiškumas apsprendžiamas Seimo ar Vyriausybės nutarimu, t.y. pilietybės klausimai devalvuojami nuo Konstitucinio lygmens į vykdomąjį lygmenį kuris savo ruožtu keičiasi priklausomai nuo to kas laimėjo rinkimus. Piliečiai tarsi ir diskriminuojami pagal pasirinktą šalį - ji turi būti "draugiška". Bet būna, kad buvusi draugiška šalis (tarkim Vengrija) po kiek laiko gali pasidaryti nedraugiška ... ar vyriausybė sprendžia kuri šalis "draugiška"? Man asmeniškai ši formuluotė nepatinka, bet aš ne teisininkas ...

P.P.S. labai pasigendu diskurso viešojoje erdvėje ... Kaip tą daro kitos mažesnės šalys - Suomija, Airija etc., kokie apribojimai, prievolės ir pan. Deja ... pasakoma kad kiti daugybinę pilietybę turi, bet esminiai niuansai - tokie kaip šalyje negyvenančių piliečių balsavimas arba nebalsavimas - nutylimi.

Ir vėl apie daugybinę pilietybę (rinkimams artėjant)

Ką tik pasibaigė Slovakijos rinkimai kuriuos laimėjo Vengrijos Orbano ekvivalentas, ir mintys vis grįžta prie artėjančių rinkimų Lietuvoje. 

Kaip žinia, Lietuvoje daugybinė pilietybė leidžiama tik išimtinais atvejais. Ir kaip jau atsitiko per keletą rinkimų ciklų, per 2024 Seimo rinkimus šitas klausimas vėl iškils. Politikai bandys sužvejoti emigrantų balsus ant daugybinės pilietybės jauko. 

Jei ši tema tokia svarbi, mane stebina visuomeninio diskurso nebuvimas šia tema tarprinkiminiu laikotarpiu. Būtų įdomu išgirsti prasmingą diskusiją šiais klausimais. 

Kodėl vienos šalys tą leidžia, o kitos ne? Kaip suderinti priesaiką kitai šaliai ir įsipareigojimos savai šaliai? Kaip su tarnyba armijoje, mokesčiais? Kodėl ypač daug dvigubą pielietybę turinčių žmonių turintis Izraelis neleidžia balsuoti piliečiams kurie gyvena ne Izraelyje? Kuris variantas siūlomas Lietuvai?

Nesinori kad tokie svarbūs dalykai būtų daromi ad hoc. Viliuosi ir laukiu prasmingos diskusijos. 

P.S. mano senos mintys šia tema yra čia ir čia.  

dar kartą apie dvigubą pilietybę

nusprendžiau parašyti apie dvigubą pilietybę nes atvirai sakant politikų "saldainiukai rinkėjams" pradeda erzinti.

Niekas dorai net nepaaiškina apie ką čia eina kalba - ar tai apie lietuvius gimusius užsienyje kurie 21 metų amžiaus turi pasirinkti pilietybę, ar tai apie tuos kurie priėmė kitos šalies pilietybę priesaikos būdu ir nori išlaikyti Lietuvos pilietybę ar dar apie kažin ką. Žurnalistai paleido antį kur siūloma grįžtantiems emigrantams duoti žemės - į ką parlamentaro socialdemokrato Syso reakcija buvo sarkastiškas šyptelėjimas. A.Armonaitė apie dvigubą pilietybę kiek aš suprantu pasisakė racionaliausiai - ji yra už dvigubą pilietybę tuo atveju jei žmogus neprisiekė kitai šaliai.

Man atrodo kad visi tie dvigubos pilietybės siūlymai yra populistiniai ir gerai neapgalvoti, tos šnekos yra naudojamos rinkėjams patraukti ir aktyvuoti; jos pasibaigs su šiais rinkimais, atgydamos kitiems rinkimams.

Jei tu gimei kitoje šalyje, tu kitos šalies pilietybę gauni automatiškai, tai nėra tavo pasirinkimas ir todėl nėra priežasties kodėl iš tavęs atimti Lietuvos pilietybę kai tau 18 ar 21 metai. Iš kitos pusės jei tu prisiekei kitai šaliai, tai prasideda niuansai. Tarkim JAV natūralizuoti piliečiai duoda tokią priesaiką:

"I hereby declare, on oath, that I absolutely and entirely renounce and abjure all allegiance and fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignty, of whom or which I have heretofore been a subject or citizen; that I will support and defend the Constitution and laws of the United States of America against all enemies, foreign and domestic; that I will bear true faith and allegiance to the same; that I will bear arms on behalf of the United States when required by the law; that I will perform noncombatant service in the Armed Forces of the United States when required by the law; that I will perform work of national importance under civilian direction when required by the law; and that I take this obligation freely, without any mental reservation or purpose of evasion; so help me God."

Čia iš esmės žmogus pasako kad nuo šiol jis laisva valia ir savanoriškai visiškai išsižada savo buvusios šalies ir jis ginklu gins, bus lojalus ir rūpinsis tik savo naująja šalimi.

Dažnai kaip pavyzdys minimi airiai, žydai, armėnai JAV pilietybę įgyja gimimo būdu, taigi tarp jų yra labai daug dvigubų piliečių. Manau tas kelias visai tiktų ir Lietuvai. Man keista kad niekas iš rinkėjų balsus gaudančių politikų iki šiol aiškiai nepasako už kokią dvigubą pilietybę jie yra, ir kaip tas skiriasi nuo dabartinės įstatyminės bazės Lietuvoje. Man atrodo kad jie arba nesusipažinę su klausimu, arba vilioja rinkėjus pusiau iškeptais pažadais. Bet kuriuo atveju, vienu atveju gaunasi kad jie nežino apie ką šneka, o kitu kad bando pasinaudoti žmonėmis žinodami kad tai kas siūloma yra rinkiminis jaukas. Nežinau kas blogiau - nekompetencija ar manipuliavimas rinkėju?

Ta proga norėčiau paminėti labai talentingą tarpukario Lietuvos šeimą - Unę Babickaitę-Graičiūnienę ir Vytautą A. Graičiūną. Abu jie turi aprašymus Vikipedijoje, Vytautas (gimęs Čikagoje) yra gana garsaus tarpukario vadybos vadovėlio autorius, Unė (gimusi Kupiškio krašte) - garsi aktorė.

Kaip pilietybės klausimu pasielgė Unė rašo Rūta Pukenė straipsnyje "Net Holivudą pavergusios Uršulės gyvenimo drama: beprotiškas skurdas, meilė pusbroliui ir tragiška poros lemtis"

<< citatos pradžia >>

Nesutiko išsižadėti Lietuvos 

Yra išlikęs ir kvapą gniaužiantis liudijimas, kuriame U. Babickaitė paaiškino priežastis, kodėl niekada netapo Amerikos piliete, jis cituojamas ir knygoje „Atsiminimai, dienoraštis, laiškai“. „Kelintą kartą dėdė Andrius sako: „Eik pasiimti savo pilietybės dokumentų. Po dvejų metų juos gauna kiekvienas, atvykęs į šį kraštą, ir tada nebevadina jo „grinorium“. – Ar būtinai turiu pasiimti? – Ne, nebūtinai. Šioje šalyje prievartos nėra. Bet tau įdomu bus iš arčiau pamatyti Amerikos valdžios aparatą. Atvykusi į City Hall (miesto rotušę), nustebau, radusi didžiulę salę, pilnų pilniausią vienų vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį“, – čia pasakoja U. Babickaitė.

Kai buvo paklausta, iš kokios šalies atvyko, ji užsispyrusiai aiškino, kad jos gimtinė – Lietuva, tačiau valdininkai tokios šalies nežinojo, rodė senus žemėlapius. Tiesa, tai dar nebuvo pabaiga. „– Prieikite čionai, please, miss. Padėkite kairę ranką ant šitos šv. Biblijos, miss, dešinę pakelkite į viršų, miss, ir kartokite paskui mane žodžius, miss. – Ar turėsiu prisiekti? – Yes, miss. – Tai aš noriu iš anksto žinoti priesaikos tekstą. Būkite malonus perskaityti man. – All right, – truputį patylėjęs nenorom sutiko valdininkas, išjungė iš savo veido šypseną ir greitakalbe ėmė skaityti šiurpius priesaikos žodžius: – I call God to witness, – šaukiuosi Dievą liudininku, kad atsižadu savo šalies Lietu-vos… Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje… It is my bona fide intentions to renounce forever all allegiances end fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignty, and particularly anarchist; I am not a polygamist nor a believer in the practice of polygamy; and it is my intention in good faith to become a citizen of United States of America and to permanently reside therein. So help me God. (Mano bona fide ketinimas – visiems laikams išsižadėti lojalumo ir ištikimybės bet kuriam iš užsienio valdovų, monarchų, bet kuriai iš užsienio valstybių ar suverenų, o ypač anarchistinių poligamas ir nepraktikuoju daugpatystės; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. Tepadeda man Dievas). – Negaliu prisiekti, – sujaudinta iki gilumos širdies, pasakiau. – Kodėl gi ne?! – beveik sušuko nustebęs valdininkas. – Negaliu sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su Jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu, – pristigdama kvapo drebančiu balsu kalbėjau. Labai labai suglumo valdininkas; atrodė, net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko. Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs. Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą. Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavo vėl šypsodamasis valdininkas ir koketiškai prašneko: – Miss, we want you to be our citizen (panele, mes norime, kad būtumėte mūsų pilietė). Padėkite tik šitą mažytį savo pirščiuką ant pat šv. Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelkite. Ir galite ne visus žodžius kartoti. Čiagi viskas tik proforma. Jis švelniai paėmė mano kairę ranką ir prispaudė mano mažąjį pirštą prie Biblijos krašto. O aš švelniai, bet ryžtingai išlaisvinau savo pirštą iš Amerikos valdininko rankos.

– Aš negaliu prisiekti. – Ašaros riedėjo mano skruostais, bet žodžius tariau aiškiai ir ramiai. – Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu. Mano žodžiai nuaidėjo kapų tyloje. Bėgti, bėgti iš šitos kraupios vietos! Va, tas rūstaveidis, kietažvilgsnis, visą laiką mane nebyliai stebėjęs, atsistoja iš už stalo ir nenuleisdamas nuo manęs akių, suspaudęs lūpas, tarytum grieždamas dantimis artinasi prie manęs. Aš įžeidžiau Ameriką! Nejaugi jis man ką darys?! Deportuos mane stačiai iš salės, neleisdamas net atsisveikinti su Vytautu?!! – Man rodės, aš pražilsiu, kol jis prieis prie manęs. Rodėsi, sugers mane visą savo įsmeigtu veriančiu žvilgsniu. – I respect you, miss! Give me your hand (Gerbiu jus, panele! Duokite man savo ranką). – Suėmė mano ranką savo abiem rankom ir švelniai paspaudė. Kreipdamasis į valdininkus pasakė: – All of you (visi jūs) paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau. Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti. – Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv. Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl – Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios nė žemėlapyje nėra!!! – You are free, miss (jūs laisva, panele), – tarė jis, vėl švelniai spausdamas mano ranką. – O jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up (stokitės)! – sušuko jis įsakmiu, niekinamu balsu. Salėje visi triukšmingai pakilo. Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba rimtais veidais stovėjo vyrai“, – prisimena U. Babickaitė.

<< citatos pabaiga >>

apie dvigubą pilietybę (rinkimams artėjant)

Dabar artėja rinkimai ir keletas politikų pradėjo šnekėti apie dvigubą pilietybę.

Tas man įdomu, nes dabartiniai Lietuvos įstatymai tarsi ją ir leidžia. Pagal mano neprofesionalią analizę remiantis Pilietybės įstatymu, vaikai gimę užsienyje ir įgiję pilietybę gimimo keliu kol tėvai buvo Lietuvos piliečiai gali likti Lietuvos piliečiu. Taip pat Lietuvos pilietybę lengvai gauna dipukai. Dėl to aš problemų neturiu. Taip pat neturiu problemų jei žmonės kurie yra susieti su Lietuva ir nėra davę jokių priesaikų (tarkim jų seneliai buvo iš Lietuvos) galėtų pilietybę gauti. Turiu problemų su pavardžių ir vardų rašyba, bet čia jau kita ir politikams tiek nerūpinti tema.

Problema atsiranda kai žmogus natūralizuojasi kitoje šalyje priesaikos keliu ir nori išlaikyti Lietuvos pilietybę. Tarkim JAV priesaika yra tokia:

"I hereby declare, on oath, that I absolutely and entirely renounce and abjure all allegiance and fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignty, of whom or which I have heretofore been a subject or citizen; that I will support and defend the Constitution and laws of the United States of America against all enemies, foreign and domestic; that I will bear true faith and allegiance to the same; that I will bear arms on behalf of the United States when required by the law; that I will perform noncombatant service in the Armed Forces of the United States when required by the law; that I will perform work of national importance under civilian direction when required by the law; and that I take this obligation freely, without any mental reservation or purpose of evasion; so help me God."

Priesaikos pirmos dvi eilutės kala tiesiai į esmę - žmogus esmingai ir griežtai pasako, kad jis absoliučiai ir visiškai atsisako ir išsižada ("absolutely and entirely renounce and abjure") savo buvusios šalies.

Jei po to žmogus po to išlaiko savo "seną" pilietybę jos pats neatsisakydamas, gaunasi kad jis melavo - o tas jau gal yra teisinė ir moralinė problema?  Čia būtų mano išlyga diskusijoje apie dvigubą pilietybę - tarp daugybinių pilietybių išlaikydamas Lietuvos pilietybę žmogus neturėtų būti priesaikoje jos išsižadėjęs.

Airiai, izraeliečiai, armėnai - tautinės grupės kurios turi ypač dideles bendruomenes JAV - gimimo būdu gauna JAV pilietybę ir tada lengvai gauna ir savo kilmės šalies pilietybę - juk jie jokios priesaikos niekam nedavė.  Manau tai būtų geras kelias Lietuvai.

Yra niuansai kurie gali sukelti problemų net jei žmogus turi dvigubą pilietybę. JAV, skirtingai nuo daugelio šalių, turi globalinį apmokestinimą. Tu privalai mokėti pajamų mokestį JAV nepriklausomai nuo to, kur tas pajamas gautum. Dėl šitos priežasties kai kurių hedge fondų prekiautojai atsisakydavo JAV pilietybės ir priimdavo tarkim Bahamų pilietybę. Beje, tas irgi nėra pigus procesas - JAV pilietybės atsisakymas berods kainuoja apie 5000 USD.  Tarkim čia yra istorija apie britę senutę kuri gimė JAV ir išvyko iš ten kai jai buvo 18 mėnesių - ir kokias finansines pasekmes jai tas sukėlė vėliau. Tas yra dar viena priežastis dėl kurios JAV pilietis bus lojalus JAV, net jei ne mintimis, tai bent savo uždirbtais ir į iždą sumokėtais pinigais.

Lietuvos natūralizuoto piliečio priesaika yra daug švelnesnė ir daug mažiau įpareigojanti nei JAV, nes ji neprašo išsižadėti "senos" šalies ir ginklu ginti naujos šalies (23 straipsnis):

"Aš, (vardas, pavardė), tapdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, be išlygų prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus. Tepadeda man Dievas."

Taip pat kiek žinau Lietuva neturi globalinio apmokestinimo - t.y. jei tu gyveni ir pajamas gauni kitoj šaly Lietuvai moki 0.  T.y. jei gyveni kitoje šalyje tu gali užmiršti Lietuvą ir prisiminti ją kai tau tas naudinga - apie tą jau buvau rašęs čia.

Bus įdomu pamatyti, ar prieš šiuos rinkimus atsiras politikai, kurie bandys išplėsti Lietuvos piliečių ratą ir uždirbti sau balsus pažadais žadančiais dvigubą pilietybę netgi tiems kurie jos atsižadėjo priesaikos būdu? Citizenship de Plaisance.

Dviguba pilietybė

Diskusija apie dvigubą pilietybę verda seniai. Aš dėl to turiu dvejopus jausmus.

Pilietybė yra gana nauja sąvoka, kuri mūsų kalboje tarsi ir apibrėžia tam tikros vietos - pilies - gyventoją.  Moderni piliečio sąvoka yra gana nauja, gal dagiausiai pora šimtų metų. Ji ko gero modernia forma atsirado Bismarck'o Prūsijoje kaip būdas nustatyti kas gaus pensiją, kas eis į armiją ir kas gali balsuoti. XX amžiuje piliečio sąvoka nusistovėjo ir priklausomai nuo šalies ta sąvoka kažkiek skiriasi. Piliečius gina ir saugo jų valstybė, bet kiekvienu atveju yra skirtumų. Tarkim sovietiniame kontekste pilietis reiškė vieną daiktą, o vakarietiškame liberal-demokratiniame kontekste - kitą. Būtų smagu pamatyti daugiau įvairių šalių analizės Lietuvos kontekste, bet čia pabandysiu parašyti kaip aš suprantu dabartinę situaciją Lietuvoje.  

Iš vienos pusės labai daug lietuvių negyvena Lietuvoje ir jie dėl praktinių priežasčių priima kitos šalies pilietybę. Čia reikia pasakyti kad realiai kitos šalies pilietybę priimti niekas neverčia, netgi gal kai kur ir trukdo - visur gana laisvai galima gyventi ir dirbti turint pastovaus gyventojo statusą (tarkim turkai Vokietijoj); bet tam kad gauti pilietybę reikia gan stipriai to norėti ir įdėti pastangų. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir jų vaikai yra atskiras atvejis (kaip sakė Jonas Mekas - iš jų Tėvynė buvo pavogta) ir jo manau nereikia maišyti su dabartinių emigrantų noru turėti dvigubą pilietybę.

Iš lietuvio emigranto taško, tapus kitos šalies piliečiu gal kažkiek gaila prarasti Lietuvos pilietybę - ir manau iš čia kyla noras įtakoti politikus taip, kad galėtum turėti ir Lietuvos pilietybę. Juk čia gaunasi gana gerai - tarsi ne viena, o dvi šalys tau kažką garantuoja.

Ir tada prasideda niuansai. Kodėl vienos šalys leidžia dvigubą pilietybę, o kitos ne? Iš vieno taško, manau čia viskas susiveda į tai, kaip sureguliuotos socialinės išmokos, garantijos, kaina už mokslą, karinė prievolė ir panašiai. Stambiausias pavyzdys yra JAV. Kodėl jie tam neprieštarauja yra gana paprasta priežastis - jei esi pilietis tu privalai mokėti pajamų mokesčius kad ir kur pasaulyje begyventum. Tarkim jei tu esi labai sėkmingas prekiautojas akcijomis kuris kaip pastovus gyventojas gyvena niekam nežinomoje saloje Ramiajame vandenyne, turi tos salos pilietybę ir ramiai sau uždirbinėji pinigus, tu vistiek pildai mokesčių deklaraciją ir susimoki JAV kas tau priklauso. (Čia istorija apie senutę kuri iš JAV išvyko kai jai buvo 18 mėnesių - ir kokių tai problemų jai tai sukėlė neatsisakius JAV pilietybės.) Panašiai ir su universitetais - jei esi deklaravęs vietą valstijoj kurioj eini į valstijos universitetą, tada moki mažiau; priešingu atveju moki daugiau. Skirtingai nuo JAV, kai kuriose kitose šalyse apmokestinimas yra pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Tuo atveju, jei tu deklaravai pajamas kitoje šalyje, tavo pilietybės šalis tau neturi jokių pretenzijų. Tuo pačiu, visa sistema yra kitaip sutvarkyta. (Šiuo požiūriu kažkiek įdomus yra estų e-residency eksperimentas, kur už nominalų mokestį gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą elektroninėje  erdvėje, tapti Estijos e-gyventoju ir savo labai mažą pajamų mokestį mokėti ten. Man tas panašu į mokesčių slėpimo schemą, bet gal ir klystu. Įdomumo dėlei, estai kol kas neleidžia dvigubos pilietybės.)

Logika sako, kad šalys kurios leidžia dvigubą pilietybę yra gerai apgalvojusios finansinių garantijų/įsipareigojimų aspektą ir išlaiko teisingumo principą: šalies pastovūs gyventojai neverčiami “finansuoti” emigrantų kurie turi dvigubą pasą ir kurie nori naudotis šalyje esančia sistema čia negyvendami ir prie jos neprisidėdami. Priešingu atveju dviguba pilietybė neleidžiama.

Tęsiant pilietybės ir teisingumo temą, svarbu pagalvoti ne tik apie Lietuvos piliečius imančius pilietybę svetur, bet ir apie kitų šalių žmones kurie nori gauti pilietybę ar bent teisę dirbti Lietuvoje. Manau kad šiuo atveju tikrai neverta išradinėti dviračio - jei žmogus deklaravo savo buvimą Lietuvoje, gyvena, moka mokesčius, dalyvauja visuomenės gyvenime ir pan., jis po tarkim 5 metų turi galėti gauti Lietuvos pilietybę. Paprasta, ar ne? Panašu kad ne, nes kaip suprantu nuo 2004 Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis britas Mark Adam Harold to negali padaryti. Įdomumo dėlei reikia paminėti kad Lietuvos pilietybė kartais užsieniečiams suteikiama - tarkim D. Grybauskaitė ją suteikė tatuiruotėmis garsėjantiems broliams Maciams! Ar čia buvo koks kriterijus pagal kurį suteikta pilietybė?

Taigi čia būtų mano klausimai pilietybės referendumo rengėjams: 

1. remdami dvigubą pilietybę kaip ir kokius įstatymus keisite norėdami išlaikyti teisingumo principą pastovių šalies gyventojų atžvilgiu? Ar jūs išsinagrinėjote kitų dvigubą pilietybę leidžiančių šalių įstatymus kas liečia “piktnaudžiavimą” ir ar jūs pasiruošę tuos įstaymus prastumti pro Seimą?

2. Kadangi tarsi ir pritariat kad žmonės keliauja ir priima kitų šalių pilietybę, kaip jūs matot Lietuvos imigracinę politiką? Ar jūs planuojat nustatyti tvarką (sistemą) pagal kurią tampama Lietuvos piliečiu?

Vladimir Majakovskij
Eilės apie tarybinį pasą
1929

Vilku išgriaužčiau
Biurokratiją.
Negerbiu
Mandatų.
Velniop lai
Eina
Popierizmas.
Bet šį …

Ilgu kupe ir
Kajučių frontu
Slenka
Paslaugus valdininkas.
Duoda jam pasus.
Ir aš
Duodu mano
Purpurinę knygutę.
Vieniem pasam -
Plati šypsena,
Ant kitų -
Nusispjaut.
Tarkim,
Su pagarba
Ima pasus su
Dvigubu
Anglišku liūtu.
Tarsi geras
Dėdė,
Lankstydamasis,
Tarsi gaudamas
Arbatpinigių,
Ima amerikiečio
Pasą.
Į lenkišką -
Žiūri kaip ožys
Į vitriną.
Į lenkišką -
Išverčia akis.
Žvilgsnis -
Dramblio svorio.
Iš kur čia
Tokia geografinė
Naujiena?
Burbuolės galvos
Nepasukdamas,
Nerodydamas
Jokių jausmų,
Ima šaltu veidu
Pasus
Danų
Ir kitų įvairių
Švedų.
Ir staiga,
Tarsi nudegus,
Ponui
Veidas persikreipia.
Ponas valdininkas
Ima
Mano
Raundonviršę knygutę.
Ima -
Kaip bombą,
Ima -
Kaip ežį,
Kaip dvibriaunį skustuvą,
Kaip šnypščiančią
Dauggeluonę
Dvimetrinę gyvatę.
Daugiareikšmiškai
Mirkteli nešikas -
Bent veltui daiktus
Nuneš.
Žandaras
Klausiamai žiūri į
Tikrintoją,
Tikrintojas -
Į žandarą.
Kaip saldžiai
Žandarų kasta
Mane
Išskleistų ir nukryžiuotų
Už tai,
Kad mano rankoj
Tarybinis pasas
Su pjautuvu
Ir kūju. 

Vilku išgriaužčiau
Biurokratiją.
Negerbiu
Mandatų.
Velniop lai
Eina
Popierizmas.
Bet šitą …
Neįkainuojamą naštą
Imu iš gilios kišenės.
Skaitykit,
Pavydėkit.
Aš -
Sovietų Sąjungos
Pilietis.

Владимир Маяковский — Стихи о советском паспорте, 1929
Vertimas mano

Dėl dvigubos pilietybės

balsas.lt pateikia gana įdomų straipsnelį kur kalbama apie dvigubą pilietybę.