niekad nemėgau garsiai rėkiančių. Suprantu, kad tai gera strategija, ypač politikoje. Bet visgi, kada į visuomenės ir miesto gyvenimą pradeda kištis Seimo politikai (L.Kasčiūnas, A.Ažubalis, Ž.Pavilionis - straipsnis čia), pradedi galvoti kad esant tokiems "draugams", priešų tikrai nereikia. Nes panašu kad šie veikėjai gana sėkmingai priešina visuomenę ir sabotuoja Seimo darbą. Aš suprantu kad jie turi savo istorijos ir meninį supratimą kurį nori primesti kitiems, bet ...
Gal visgi reiktų neužmiršti kad Seime jiems yra skirta kita veikla ir nesimaišyti jau vykstančiuose demokratinių institucijų sprendimuose? Paskutiniuose rinkimuose balsavau už vieną iš sių veikėjų, dabar jis sako kad šiais veiksmais jis išreiškia mano (t.y. už jį balsavusio rinkėjo) valią. Norėtų! Jis net manęs į jokį susitikimą nekvietė ir to neklausė.
Šie veikėjai rimtai turi problemų su arogancija.
P.S. čia pora nuorodų:
1. ko gali pamokyti islandai
"Išmintingi turi spręsti; kvailių taryba yra tuo pavojingesnė kuo daugiau jų ten yra"
2. apie Ažubalio ankstesnę veiklą
No comments:
Post a Comment