įvykių Rusijoje (Chabarovske) ir Baltarusijoje (prezidento rinkimai ir kandidatų izoliavimas) fone vėl sugrįžta mintys apie Antrąjį Pasaulinį Karą. Visai gali būti, kad jei ne karas, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai nebūtų susikūrę vieningo ir bendro kovos prieš fašizmą naratyvo ir jų istorijos būtų pasukusios skirtingomis kryptimis.
Dabartinė Rusija kažkuria prasme yra panaši į multitautes JAV. Maskva atrodo kaip tikras tautų katilas, o daugelyje miestų dominuoja kitos tautybės - čėčėnai, totoriai, jakutai, buriatai ir pan. Rusijos imperijos vadovybėje, o tuo labiau aukščiausiuose Sovietų ešlelonuose 1920-1930 metais, rusų buvo bet ko gero jie nedominavo - užtenka pagalvoti apie kai kuriuos pačius aukščiausius postus užimančių žmonių vardus - Josif Stalin, Lavrentij Berija, Lazar Kaganovič, Georgij Malenkov, Genrikh Yagoda, Lev Mekhlis, Ilya Ehreneburg, Jakov Alksnis ir taip toliau. Daug kas iš jų žuvo per 1938-39 valymus, bet esmė yra ta, kad Sovietija - o ir jos teisių perėmėja dabartinė Rusija - nėra sukurta bendraslavišku pagrindu. Ta prasme, Baltarusija ir Ukraina yra daug labiau slaviškos savo prigimtimi valstybės nei Rusija.
Kaip sakė Ukrainos žurnalistas D. Gordon - be Ukrainos Rusija yra tik valstybė, o su Ukraina - imperija. Rusija bando ir bandys išlaikyti kitas slaviškas valstybes savo įtakoje naudodama bendraslavišką (taip pat "РУССКИЙ МИР) bei heroiško pasipriešinimo Didžiajame Tėvynės kare naratyvą, bet manau kad žmonės pradeda suprasti kad jiem geriau būti atskirai nuo turtingos bet blogai valdomos Rusijos ir kažką bandyti sukurti patiems.
Dabartinė Rusijos valdžia bando visaip sumenkinti Molotovo-Ribbentropo pakto svarbą, ir aš manau tas yra labiau skirta ne tarptautinei rinkai, o labiau bendraslaviškai - Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos rinkai. Naratyvas yra skirtas užmaskavimui guobuoniško Sovietijos elgesio 1939-1940 metais, ir Sovietijos vaidmens nuslėpimui išprovokuojant Antrąjį Pasaulinį Karą. Beje, aukščiau minėtas žurnalas yra kontroliuojamas D. Simis, o jo redaktoriai ir žurnalistai mano supratimu yra gana šališki (https://en.wikipedia.org/wiki/The_National_Interest). Mano kuklia nuomone, šių žmonių asmeninės istorijos ir tiriamasis darbas yra gana vienpusiški, o tiesos, teisybės bei istorinio teisingumo paieškos nėra tarp jų interesų.
Ir čia ateinam prie labai mėgstamo Rusijoje Baltijos šalių gyventojų apibūdinimo: fašistai. Kadangi aš apie Lietuvos istoriją žinau daugiau nei apie Latvijos ir Estijos, tai pabandysiu paaiškinti kodėl tas apibūdinimas negali būti naudojamas taip kaip jis yra naudojamas - ypač jei jį taip naudoja išsilavinę ir tarsi istoriją žinantys žmonės.
Esmė ta, kad Lietuvą sovietai okupavo 1940, o naciai į Lietuvą iš kaimyninių Rytprūsių įsiveržė 1941 metais. Vokiečius lietuviai sveikino, bet ne todėl kad lietuviai buvo fašistai, bet todėl, kad jie galvojo kad Vokietija Lietuvai grąžins laisvę. Yra išlikę pasakojimai apie tai kaip naciai buvo nustebę kai priartėję prie Kauno jie rado miestą iš kurio jau buvo išvaryti sovietai ir miestas buvo kontroliuojamas vietinių pajėgų. Visgi tikėti nepriklausomybe ir kažko laukti iš nacių buvo didelė klaida. Nesugebėdami Lietuvoje sukurti SS dalinių, naciai netrukus pradėjo siųsti Lietuvos elitą į koncentracijos stovyklas (B. Sruogos "Dievų miškas"), o paprastus žmones - į priverstinio darbo būrius.
Situacija Lietuvoje beje labai skiriasi nuo kitų Baltijos šalių.
(Lietuva 0, Latvija 80 000, Estija 20 000 SS karių.)
Pabaigai - gana įdomus video su Gabrieliumi Žemkalniu apie Kauno sukilimą 1941 metais:
P.S. daugiau karo laikų liudijimų yra čia.Sielą sukrečiantys liudijimai. Mano širdis verkia už žuvusius.
No comments:
Post a Comment