J.F.C. Fuller parašė gana įdomią knygą pavadinimu "The Generalship of Alexander the Great". Autorius ne tik aprašo prieš daugiau kaip 2000 metų gyvenusio Aleksandro Makedoniečio gyvenimą, jo taktiką, bet gale duoda keletą labai įdomių ir aktualių šiems laikams paralelių ir analogijų kas liečia II Pasaulinį karą.
Aleksandras Didysis (Makedonietis) per savo užkariavimus labai rėmėsi vidine užimamos šalies dinamika, buvo gerai iššsistudijavęs vidines grupuotes, konfliktus ir panašiai. Jam karas buvo tik paskutinė priemonė užimti šalį - prieš tai jis bandydavo viską - derybas, vidinių konfliktų pandaudojimą, vedybas, ir t.t. To pasėkoj jo imperija buvo tiems laikams bene didžiausia ir sukurta ypač greitai. Todėl jo gyvenimas yra labai pamokantis, jis parodo kas veikė tada kuriant valstybinius darinius.
Taigi, kodėl Hitleris pralaimėjo prieš Sovietus? J.F.C. Fuller mano kad tas įvyko todėl kad jis nepasinaudojo vidiniais sovietų konfliktais.
Ukraina, Baltarusija, Baltijos šalys, ir netgi pati Rusija 1939-1940 metais turėjo daug žmonių kurie buvo nepatenkinti Stalino įvesta tvarka. Tačiau vokiečiai vietoj to kad deklaravę kad jie kariauja prieš bolševikus, iš esmės paskelbė karą prieš visus Rusijos (Sovietų sąjungos) žmones. Tas požiūris ir po to sekę veiksmai tvirtai sutelkė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos tautas kovai prieš nacius.
Iš kitos pusės, Sąjungininkai padarė tą pačią klaidą ir paskelbė karą prieš visus vokiečius. Nepaisant Chamberlain'o pasisakymų, nebuvo įdėta jokios minties kaip atskirti pro- ir anti- Hitleristus ir kaip tuo pasinaudoti. Tas irgi sutelkė visus vokiečius aplink jų lyderį žūtbūtinei kovai.
Kas dar įdomiau, kad Stalinas, kurio propaganda sovietijos viduj nesidrovėdama ragino žudyti kiekvieną vokietį visus tuos niuansus jis puikiai suprato ir "užsienio naudojimui" pasakė štai ką:
"Būtų juokinga galvoti kad Hitlerio klika yra tas pats kas Vokietijos žmonės ir valstybė", ir kad tai yra kvailas melas ir beprasmis šmeižtas "teigti, kad Raudonosios Armijos tikslas yra išnaikinti vokiečius ir jų valstybę".
Man šios įžvalgos buvo įdomios.
Knyga: J.F.C. Fuller "The Generalship of Alexander the Great"
P.S. Čia E. Lucas'o įžvaldgos apie dabartinę situaciją. J.F.C. Fuller manau pritartų ;)
Tuesday, October 9, 2018
Sunday, October 7, 2018
apie rinkimus Latvijoj
šiandien permečiau akimis Lietuvos spaudą - vakarykščiai rinkimai Latvijoj veik niekur neminimi. Tačiau jie yra ypatingai svarbūs, nes kaip kieno vadinama "pro-kremliška" partija "Saskana" (lietuviškai "Santara", "Santarvė") gali paimti daugumą. Per praeitus rinkimus jie gavo daug balsų bet kitos partijos susimetė į daugumą ir juos nustūmė nuo valdžios. Bijoma kad šį kartą tas gali nepavykti. Tai kad Lietuvoj tas nenušviečiama parodo kad Baltijos šalių vienybė yra tik deklaracijose. Tiesa, 2016 metais buvęs Estijos prezidentas Toomas Ilves vedė Latvijos kibernetinio saugumo ekspertę Ievą Kupcę, ir ten tarp-parlamentinis bendravimas vis dar vyksta - vietoj Baltijos Asamblėjos jie berods šiais metais įkūrė kažkokia dvišalę tarybą ar asamblėją. Taigi man rodos kad Baltijos šalių vienybė yra mitas, yra gražūs žmogiškieji kontaktai bet ekonomiškai ir iš dalies politiškai šios šalys yra konkurentės kurios kovoja dėl investicijų, įvaizdžio, turistų ir pan.
Šie rinkimai tik dar labiau paryškina ir sustiprina nuojautą kad Latvija yra Baltijos šalių "silpnoji grandis". Jei Latvija pasidarytų pro-kremliška, Lietuvos situacija dar labiau susilpnėtų - kaiminystėj partneris liktų tik Lenkija. Bet dėl buvusio užsienio reikalų ministro Ažubalio "įdirbio" ten buvo tiek pagadinta kad labai ilgai reiks dirbti kad vėl sugrąžinti Lietuvos-Lenkijos santykius į Adamkaus laikų lygį.
Man atrodo kad reikia kuo greičiau spręsti "nelietuviškų" (bet "lietuviškos" raidės juk iš lotynų?) raidžių problemą ir leisti vardų rašymą originalo kalba jei jis yra lotynų abėcėlės pagrindu. Tada eiti pas lenkus ir sakyti - "mes jūsų draugai - užmirškit nesusipratimus su W. Tamoszewskiu ir R. Sikorskiu". Mum reikia draugų ir jų reikia aktyviai ieškoti - o Lenkija yra labai istoriškai ir kultūriškai artima šalis.
P.S. bandžiau išversti kai kurių Latvijos partijų pavadinimus - tai jie gana įdomūs man:
KPV - Kam Priklauso Valstybė (ar čia jie klausia?)
Naujieji Konservatoriai
Naujoji Jedinstvo
Plėtrai/Už!
Nuo širdies Latvijai
P.S. panašu kad Santara ir vėl negaus valdžios nors procentaliai gavo daugiausia balsų. Čia gana įdomi rinkimų analizė.
P.P.S. Simonas Gentvilas feisbuke rašo štai ką: "Latvija žaidžia nebrolišką žaidimą su Lietuva dėl Astravo atominės jėgainės saugumo. Užčiauptos abejonės- mainais į baltarusiškus krovinius, kurie šiandien kraunami Klaipėdoje."
P.P.S. įdomumo dėlei - čia nuoroda apie latvį, vieno iš didžiausių miestų tenai merą, Aivarą Lembergą. Jį JAV (ne Latvija) įrašė į vadinamąjį Magnickio sąrašą Įdomu, ką tas pasako apie politinę situaciją (didelio kapitalo, Rusijos įtaka ir t.t.) Latvijoje?
Šie rinkimai tik dar labiau paryškina ir sustiprina nuojautą kad Latvija yra Baltijos šalių "silpnoji grandis". Jei Latvija pasidarytų pro-kremliška, Lietuvos situacija dar labiau susilpnėtų - kaiminystėj partneris liktų tik Lenkija. Bet dėl buvusio užsienio reikalų ministro Ažubalio "įdirbio" ten buvo tiek pagadinta kad labai ilgai reiks dirbti kad vėl sugrąžinti Lietuvos-Lenkijos santykius į Adamkaus laikų lygį.
Man atrodo kad reikia kuo greičiau spręsti "nelietuviškų" (bet "lietuviškos" raidės juk iš lotynų?) raidžių problemą ir leisti vardų rašymą originalo kalba jei jis yra lotynų abėcėlės pagrindu. Tada eiti pas lenkus ir sakyti - "mes jūsų draugai - užmirškit nesusipratimus su W. Tamoszewskiu ir R. Sikorskiu". Mum reikia draugų ir jų reikia aktyviai ieškoti - o Lenkija yra labai istoriškai ir kultūriškai artima šalis.
P.S. bandžiau išversti kai kurių Latvijos partijų pavadinimus - tai jie gana įdomūs man:
KPV - Kam Priklauso Valstybė (ar čia jie klausia?)
Naujieji Konservatoriai
Naujoji Jedinstvo
Plėtrai/Už!
Nuo širdies Latvijai
P.S. panašu kad Santara ir vėl negaus valdžios nors procentaliai gavo daugiausia balsų. Čia gana įdomi rinkimų analizė.
P.P.S. Simonas Gentvilas feisbuke rašo štai ką: "Latvija žaidžia nebrolišką žaidimą su Lietuva dėl Astravo atominės jėgainės saugumo. Užčiauptos abejonės- mainais į baltarusiškus krovinius, kurie šiandien kraunami Klaipėdoje."
P.P.S. įdomumo dėlei - čia nuoroda apie latvį, vieno iš didžiausių miestų tenai merą, Aivarą Lembergą. Jį JAV (ne Latvija) įrašė į vadinamąjį Magnickio sąrašą Įdomu, ką tas pasako apie politinę situaciją (didelio kapitalo, Rusijos įtaka ir t.t.) Latvijoje?
Monday, October 1, 2018
Ką Platonas prieš 2400 metų sakė apie imigraciją?
Ogi tai, kad imigrantus reikia įsileisti; iš kitos pusės, tie kur buvo svečiose šalyse turi nemenkinti savo šalies ir jei tik įmanoma ją kitiems girti. Čia pora citatų iš MIT internet classics archive.
Laws XII:
<...>
"Now a state which makes money from the cultivation of the soil only, and has no foreign trade, must consider what it will do about the emigration of its own people to other countries, and the reception of strangers from elsewhere. About these matters the legislator has to consider, and he will begin by trying to persuade men as far as he can."
<...>
"...and when they come home they shall teach the young that the institutions of other states are inferior to their own."
Laws XII:
<...>
"Now a state which makes money from the cultivation of the soil only, and has no foreign trade, must consider what it will do about the emigration of its own people to other countries, and the reception of strangers from elsewhere. About these matters the legislator has to consider, and he will begin by trying to persuade men as far as he can."
<...>
"...and when they come home they shall teach the young that the institutions of other states are inferior to their own."
Friday, September 7, 2018
Pamokos "naujiesiems socialistams"
Visai neseniai Financial Times turėjo gana įdomų straipsnelį pavadinimu "Lessons for the new socialists" (https://www.ft.com/content/
Šaržuojant galima sakyti, kad "laukinis" kapitalizmas panašus į "daugiapoliarinę" demokratiją dabar esančią Rusijoje. Į opozicijos mitingus sukviečiamos visiskai priešingos partijos kuriu vadukai dažnai vienas kito nekenčia. Vietoj vienos žinutės ir idėjos išplatinimo gaunasi įvairių ir prieštaringų idėjų kakofonija. Režimo kontroliuojami informacijos šaltiniai mielai nušviečia tokius "opozicijos" mitingus tuo pačiu sustiprindami paprasto žmogaus norą tvirtos, šeimininkiškos rankos. Laukiniame kapitalizme, labai didelis kapitalas yra galioje sukurti įvaizdį kad ir kiti turi šansą, bet per įtaką politikams, didelius pinigus ir skalės ekonomiką jis vistiek dažnai turi vienvaldę kontrolę, kuri dažnai nėra naudojama pakelti visuomenes gerovei, bet pelno maksimizavimui.
Idealioje situacijoje, valstybė ir jos institucijos yra tarsi tarpininkas tarp "paprastų" žmonių ir didelio kapitalo; ji saugo, kad viešasis interesas būtų atstovėtas ir rastas balansas tarp optimalaus ir visiem priimtino visuotinio gėrio ir privačių korporacijų galios ir pelno. Štai čia ir prieinam prie taip vadinamo "skandinaviško socializmo".
Sugrįžkim prie FT straipsnelio. Jis rašo, kad šiaurės šalyse sukurta sistema yra tokia, kad įmonės iš principo susitaria savo noru siekti didesnio visuotinio gėrio. Tarkim, yra priimta mokėti mažesnius atlyginimus aukštai kvalifikuotiems žmonėms ir mokėti didesnius atlyginimus mažiau kvalifikuotiems žmonėms, t.y. atlyginimų spektras yra kažkiek suspaudžiamas iš abiejų galų. Kalbant apie "kvalifikaciją" turima omeny produktyvumas - t.y. kvalifikuotas žmogus sukuria daugiau pridėtinės vertės nei mažiau kvalifikuotas, bet atlyginimas nėra tiesiogiai susietas su jo sukuriama pridėtine verte. Tokiu būdu, firmos gali daryti daugiau R&D, nes kvalifikuotas darbas pigesnis, o žmonės nebijo kurti start-ups ir panašiai, nes jie žino kad pvz. jei jie ar jų šeimos narys susirgs procese jiems nereiks skolintis pinigų gydymui - sistema jais pasirūpins. Tas veda prie to, kad Šiaurės šalys jau daug metų yra vienos iš pačiu konkurencingiausių iššsivysčiusiame pasaulyje.
Ko gero jau išaugau iš savo libertarinės fazės, bet man ši sistema patinka. Panašu kad ji geriau subalansuoja didelių firmų ir viešąjį interesą, neužstelbdama žmonių noro imti riziką ir pakeldama šalių konkurencingumą. Yra istorinės priežastys kodėl ši sisema tinka ne visur, bet Baltijos šalyse (kurias kai kas vadina Scandinavia Lite ;) man rodos kad ji visai gerai prigytų.
Pabaigai pora ištraukų iš straipsnelio:
<...>
“Calling the Nordic societies “socialist” in a strong, purist sense is a misnomer; a better term is a “mixed economy” or a “social market economy”. (Social market economy is the label often used for the postwar German model but, taken literally, it captures exactly what the Nordics are about.) The examples I gave in the column generated quite a lot of interest from readers, so I want to go into a little more detail here.”
<...>
“One is that wage bargaining has compressed inequality from both ends: higher low wages but also lower top wages. That matters because it creates an incentive for companies to invest in high-productivity capital when it is relatively cheap to hire staff to employ it. The other is that the organisation of employers is as necessary as unions. In the words of Moene, “comprehensive . . . employer organisations . . . have a concern not only for their own specific sector or industry, but for the whole economy . . . they solve collective co-ordination problems for the economy as a whole”.
The Nordic mixed economy is, in short, a much bigger thing than a government policy programme; it is a social contract. And, importantly, this social contract includes capital owners and employers. Does the new socialism?”
-Martin Sandbu
“Calling the Nordic societies “socialist” in a strong, purist sense is a misnomer; a better term is a “mixed economy” or a “social market economy”. (Social market economy is the label often used for the postwar German model but, taken literally, it captures exactly what the Nordics are about.) The examples I gave in the column generated quite a lot of interest from readers, so I want to go into a little more detail here.”
<...>
“One is that wage bargaining has compressed inequality from both ends: higher low wages but also lower top wages. That matters because it creates an incentive for companies to invest in high-productivity capital when it is relatively cheap to hire staff to employ it. The other is that the organisation of employers is as necessary as unions. In the words of Moene, “comprehensive . . . employer organisations . . . have a concern not only for their own specific sector or industry, but for the whole economy . . . they solve collective co-ordination problems for the economy as a whole”.
The Nordic mixed economy is, in short, a much bigger thing than a government policy programme; it is a social contract. And, importantly, this social contract includes capital owners and employers. Does the new socialism?”
-Martin Sandbu
Monday, September 3, 2018
Apie atominę energiją
FT.com turi gana įdomų straipsnelį kuris vadinasi "The challenge for nuclear is to recover its competitive edge". Esmė ta, kad saulės ir vėjo energija atpigo keletą kartų ir to pasėkoje energija iš atomo darosi nekonkurencinga. Straipsnyje minimos paslėptos valstybinės subsidijos (tyrimai, papildoma reguliacija, ir tt) kurios gali sumažinti pateikiamą atominės energijos kainą. Žodžiu, ne patys geriausi laikai atominei energijai.
Wednesday, August 22, 2018
Labai įdomus pokalbis su buvusiu Ukrainos prezidentu V. Juščenka; L. Linkevičiaus ir A. Venediktovo pokalbis
... yra čia.
Keletas citatų:
<...>
"Kaip Ukrainos pilietį mane stebina, kad kas pusmetį Europa sprendžia, ar pratęsti sankcijas Rusijai. Negi nesuprantame, kad taip diskredituojame vieną iš esminių mūsų atkirčio Kremliui priemonių? Negalima elgtis neatsakingai, siųsti prieštaringus signalus, kelti nepagrįstus lūkesčius. Vieną kartą sutarkime: turime tam tikras normas, kurias pažeidus ir buvo įvestos sankcijos. Kol pažeidimai išlieka, nėra apie ką diskutuoti.
Per pastaruosius 27 metus Europos rytuose Rusija pradėjo šešis karinius konfliktus, ir nė vienas iš jų nėra išspręstas. Drįstu teigti, kad Europa ne tik nesuvokia šio iššūkio masto, bet ir neturi mechanizmo jam suvaldyti. Todėl kiekvienas konfliktas – ankstesnės istorijos tąsa: iš pradžių visi reiškiame susirūpinimą, po to sukuriamas diplomatinis formatas, kuris neveikia dešimtmečius. Laužomas Helsinkio aktas, griaunami esminiai saugumo politikos principai, kuriais pasaulis rėmėsi pastaruosius 50 metų: valstybių sienų neliečiamumas, teritorinis vientisumas, pagarba politiniam suverenitetui. Saugumo politikos, kuria rėmėmės paskutinį pusšimtį metų, jau nebėra, o kitokios dar nesukurta."
<...>
"Nenorėčiau nieko įžeisti, bet man atrodo, kad Europai trūksta ir valios, ir vizijos. Pirma, dažnai pirmenybė teikiama ne žemyno, bet dvišaliams interesams. Atleiskite, bet pateiksiu pavyzdį: ES ir Rusijos santykiai yra sudėtingi ir daugialypiai, o, tarkime, Vokietijos ir Rusijos – aiškūs, pragmatiški, ekonomiškai labai naudingi. Kai iš Europos kortų kaladės ištraukiamos dvi ar trys valstybės ir su jomis vykdoma atskira dvišalė politika, Europa netenka vieningo, bendro balso. Tai amžina bizantiškoji Rusijos politika: taip Kremlius skaldė vienybę po Antrojo pasaulinio karo, taip elgiasi ir šiandien. Jaudina, kai vienu balsu su likusia Europa nenori kalbėti Budapeštas, Viena, kai kada ir Berlynas ar Londonas. Tai liudija Rusijos imperinės politikos sėkmę."
<...>
"V. Putiną vilioja kova dėl erdvės, o ji sudėtingesnė ir gilesnė nei kova už teritorijas. Tai dviejų priešingų modelių, pasaulėžiūrų kova: demokratinio ir nedemokratinio, vergo ir laisvo žmogaus. 2008 m. pavasarį Ukrainai ir Gruzijai nesuteikta asocijuota narystė NATO ir po poros mėnesių jau „gavome“ Rusijos ir Gruzijos karą. Dar po aštuonerių metų – ir Rusijos karą su Ukraina. Silpni politikai visuomet ras paprastą atsakymą, kad tai vietinės reikšmės vidiniai konfliktai. Bet iš tiesų tai „tektoniniai judesiai“, ardantys Europos saugumo politikos pamatus."
<...>
"Man labai norėtųsi, kad Europa racionaliai suvoktų, kad kiekvienas kubinis metras dujų ar tona naftos, kurią perkame iš Rusijos, yra bene vieninteliai šaltiniai, iš kurių finansuojama Rusijos okupacinė politika Rytų Europoje. Kiek kartų ekonominius motyvus esame iškėlę aukščiau už saugumo, visuomet pralaimėdavome.
Liūdna, kad Europos šeima neišlaikė išbandymo „Nord Stream 2“ projektu. Suteikėme didžiulę galimybę Rusijai tęsti okupacijas, vykdydami suglebusią, neapgalvotą ir trumparegišką politiką. Belieka ploti Danijai, kuri parodė supratimą ir pavyzdį, kuriuo, mano manymu, turėjo sekti Europa."
<...>
"Ukraina yra JAV strateginė partnerė. 1994 m. JAV prašymu savanoriškai atsisakėme branduolinių ginklų arsenalo, kuris buvo didesnis nei Kinijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kartu sudėjus. Tuomet tai matėme kaip didžią pasaulinę Ukrainos misiją – galutinai baigti šaltąjį karą. Buvome įsitikinę, kad taip gauname ir unikalų nacionalinio saugumo modelį – penkių branduolinių pasaulio valstybių garantijas gerbti mūsų suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Šiandien, kai praradome 7 proc. teritorijos ir daugiau nei 60 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų, kai per Ukrainą važinėja daugiau nei 600 Rusijos tankų ir sunkiosios karinės technikos, žinoma, norėtume išgirsti svaresnį balsą šalių, kurios anuomet suteikė mums saugumo garantijas."
Šitą paskutinį manau verta išversti:
"Ukraine is a strategic partner for the USA. In 1994 at the request of the United States, we voluntarily abandoned the arsenal of nuclear weapons, which was higher than that of China, France and the United Kingdom combined. Then we saw this as a major global mission of Ukraine - to finally end the Cold War. We were convinced that this also gives us a unique model of national security - the guarantees of the five nuclear powers of the world to respect our sovereignty and territorial integrity. As of today, we lost 7 percent of our territory and have more than 60 thousand dead and injured - when over 600 Russian tanks and heavy military equipment travel through Ukraine. Of course, we would like to hear a louder voice from the countries that have provided us with security guarantees"
- V. Yushchenko, former President of Ukraine
Keletas citatų:
<...>
"Kaip Ukrainos pilietį mane stebina, kad kas pusmetį Europa sprendžia, ar pratęsti sankcijas Rusijai. Negi nesuprantame, kad taip diskredituojame vieną iš esminių mūsų atkirčio Kremliui priemonių? Negalima elgtis neatsakingai, siųsti prieštaringus signalus, kelti nepagrįstus lūkesčius. Vieną kartą sutarkime: turime tam tikras normas, kurias pažeidus ir buvo įvestos sankcijos. Kol pažeidimai išlieka, nėra apie ką diskutuoti.
Per pastaruosius 27 metus Europos rytuose Rusija pradėjo šešis karinius konfliktus, ir nė vienas iš jų nėra išspręstas. Drįstu teigti, kad Europa ne tik nesuvokia šio iššūkio masto, bet ir neturi mechanizmo jam suvaldyti. Todėl kiekvienas konfliktas – ankstesnės istorijos tąsa: iš pradžių visi reiškiame susirūpinimą, po to sukuriamas diplomatinis formatas, kuris neveikia dešimtmečius. Laužomas Helsinkio aktas, griaunami esminiai saugumo politikos principai, kuriais pasaulis rėmėsi pastaruosius 50 metų: valstybių sienų neliečiamumas, teritorinis vientisumas, pagarba politiniam suverenitetui. Saugumo politikos, kuria rėmėmės paskutinį pusšimtį metų, jau nebėra, o kitokios dar nesukurta."
<...>
"Nenorėčiau nieko įžeisti, bet man atrodo, kad Europai trūksta ir valios, ir vizijos. Pirma, dažnai pirmenybė teikiama ne žemyno, bet dvišaliams interesams. Atleiskite, bet pateiksiu pavyzdį: ES ir Rusijos santykiai yra sudėtingi ir daugialypiai, o, tarkime, Vokietijos ir Rusijos – aiškūs, pragmatiški, ekonomiškai labai naudingi. Kai iš Europos kortų kaladės ištraukiamos dvi ar trys valstybės ir su jomis vykdoma atskira dvišalė politika, Europa netenka vieningo, bendro balso. Tai amžina bizantiškoji Rusijos politika: taip Kremlius skaldė vienybę po Antrojo pasaulinio karo, taip elgiasi ir šiandien. Jaudina, kai vienu balsu su likusia Europa nenori kalbėti Budapeštas, Viena, kai kada ir Berlynas ar Londonas. Tai liudija Rusijos imperinės politikos sėkmę."
<...>
"V. Putiną vilioja kova dėl erdvės, o ji sudėtingesnė ir gilesnė nei kova už teritorijas. Tai dviejų priešingų modelių, pasaulėžiūrų kova: demokratinio ir nedemokratinio, vergo ir laisvo žmogaus. 2008 m. pavasarį Ukrainai ir Gruzijai nesuteikta asocijuota narystė NATO ir po poros mėnesių jau „gavome“ Rusijos ir Gruzijos karą. Dar po aštuonerių metų – ir Rusijos karą su Ukraina. Silpni politikai visuomet ras paprastą atsakymą, kad tai vietinės reikšmės vidiniai konfliktai. Bet iš tiesų tai „tektoniniai judesiai“, ardantys Europos saugumo politikos pamatus."
<...>
"Man labai norėtųsi, kad Europa racionaliai suvoktų, kad kiekvienas kubinis metras dujų ar tona naftos, kurią perkame iš Rusijos, yra bene vieninteliai šaltiniai, iš kurių finansuojama Rusijos okupacinė politika Rytų Europoje. Kiek kartų ekonominius motyvus esame iškėlę aukščiau už saugumo, visuomet pralaimėdavome.
Liūdna, kad Europos šeima neišlaikė išbandymo „Nord Stream 2“ projektu. Suteikėme didžiulę galimybę Rusijai tęsti okupacijas, vykdydami suglebusią, neapgalvotą ir trumparegišką politiką. Belieka ploti Danijai, kuri parodė supratimą ir pavyzdį, kuriuo, mano manymu, turėjo sekti Europa."
<...>
"Ukraina yra JAV strateginė partnerė. 1994 m. JAV prašymu savanoriškai atsisakėme branduolinių ginklų arsenalo, kuris buvo didesnis nei Kinijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kartu sudėjus. Tuomet tai matėme kaip didžią pasaulinę Ukrainos misiją – galutinai baigti šaltąjį karą. Buvome įsitikinę, kad taip gauname ir unikalų nacionalinio saugumo modelį – penkių branduolinių pasaulio valstybių garantijas gerbti mūsų suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Šiandien, kai praradome 7 proc. teritorijos ir daugiau nei 60 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų, kai per Ukrainą važinėja daugiau nei 600 Rusijos tankų ir sunkiosios karinės technikos, žinoma, norėtume išgirsti svaresnį balsą šalių, kurios anuomet suteikė mums saugumo garantijas."
Šitą paskutinį manau verta išversti:
"Ukraine is a strategic partner for the USA. In 1994 at the request of the United States, we voluntarily abandoned the arsenal of nuclear weapons, which was higher than that of China, France and the United Kingdom combined. Then we saw this as a major global mission of Ukraine - to finally end the Cold War. We were convinced that this also gives us a unique model of national security - the guarantees of the five nuclear powers of the world to respect our sovereignty and territorial integrity. As of today, we lost 7 percent of our territory and have more than 60 thousand dead and injured - when over 600 Russian tanks and heavy military equipment travel through Ukraine. Of course, we would like to hear a louder voice from the countries that have provided us with security guarantees"
- V. Yushchenko, former President of Ukraine
Monday, August 6, 2018
Apie į ne ten nutaikytą politiką emigrantų atžvilgiu rašo Audra Mockaitis
Straipsnis čia.
Visų pirma reikia pasakyti kad Audra Mockaitis yra Amerikos lietuvė, kuri mokslus baigė JAV, paskui keletą metų praleido Lietuvoj ir Rusijoj, o dabar dėsto universitete Australijoj. Ko gero ji praleido nemažai laiko studijuodama tuos skaičiukus.
Straipsnis šokiruojantis, nes jis pateikia skaičius kurie iš principo apnuogina Lietuvos politiką išeivių atžvilgiu. Pinigai leidžiami interesų grupių paramai, vakarėliams bei rėmimui įsitvirtinusių ir stabilių bendruomenių. Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų skirstytojai turėtų įsiklausyti, nes ši kritika ateina iš Amerikos lietuvės kuriai ši parama gali būti naudinga.
Pavyzdžiui rašoma kad 19 milijonu eurų per 6 metus buvo išleista "Global Lithuania" programai, kuri turi gana mažai narių ir nekuria išmatuojamo rezultato.
Kol kas nežinau ką ta "Globali Lietuva" nuveikė bet pagalvokim ką gali nupirkti 3 milijonai eurų per metus (t.y. 18 milijonų per 6 metus).
Anot Lietuvos statistikos departamento, mano įverčiu dvyliktokai sudaro mažiau nei 1% Lietuvos gyventojų. Lietuvos gyventojų yra 2 800 000, taigi išeina kad dvyliktokų yra 2 800 000 * 0.01 = 28 000. Tarkim iš kiekvienos klasės išvažiuoja į užsienį studijuoti 10% mokinių, t.y. 28 000 * 0.1 = 2800 dvyliktokų.
Tarkim kad kiekvienam sugrįžtančiam iš užsienio studentui duodam premiją 1000 eurų. Klausimas antroko lygio: turim tris milijonus ir duodam premiją kuri yra vienas tūkstantis. Kiek žmonių gaus premiją? Paprasta: kiekvienais metais 1000 eurų premiją gali gauti 3 000 000 / 1000 = 3 000 žmonių. Tai yra - už tuos pinigus kiekvienam išvykusiam ir su išsilavinimu grįžtančiam dvyliktokui duoti po 1000 eurų.
Na gerai, visi negrįš, tarkim kas trečias - t.y. kasmet grįžta ne 3000, o 1000 studentų. Kokia premija jam galėjo būti duota? Paprasta: 3 000 000 eurų / 1000 studentų = 3000 eurų grįžimo bonusas. Neblogai ar ne? Idomu, ar globalių emigrantų grąžinimo programų kūrėjai apie tą pagalvojo? Ar jie mano kad tie 19 milijonų eurų buvo išleisti geriau?
Kita programa, renkuosilietuva.lt anot autorės per du metus gavo tik 400 užklausimų. Kas dar įdomiau kad tik 31.5% grįžusiųjų rado darbą per 12 mėnesių po grįžimo kada bendras nedarbo lygis šalyje buvo apie 7%.T.y. tarp grįžusių nedarbas buvo apie 70%. Ar jie žino kodėl? Ar čia jie (t.y. renkuosilietuva.lt atstovai kurie padeda su grįžimu) tokie nevykę, ar yra kitos priežastys?
Iš tikrųjų, ar gerai panaudojami valstybės pinigai? Iš straipsnio panašu kad jie švaistomi - juk rezultatas gana nekoks ;/
Visų pirma reikia pasakyti kad Audra Mockaitis yra Amerikos lietuvė, kuri mokslus baigė JAV, paskui keletą metų praleido Lietuvoj ir Rusijoj, o dabar dėsto universitete Australijoj. Ko gero ji praleido nemažai laiko studijuodama tuos skaičiukus.
Straipsnis šokiruojantis, nes jis pateikia skaičius kurie iš principo apnuogina Lietuvos politiką išeivių atžvilgiu. Pinigai leidžiami interesų grupių paramai, vakarėliams bei rėmimui įsitvirtinusių ir stabilių bendruomenių. Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų skirstytojai turėtų įsiklausyti, nes ši kritika ateina iš Amerikos lietuvės kuriai ši parama gali būti naudinga.
Pavyzdžiui rašoma kad 19 milijonu eurų per 6 metus buvo išleista "Global Lithuania" programai, kuri turi gana mažai narių ir nekuria išmatuojamo rezultato.
Kol kas nežinau ką ta "Globali Lietuva" nuveikė bet pagalvokim ką gali nupirkti 3 milijonai eurų per metus (t.y. 18 milijonų per 6 metus).
Anot Lietuvos statistikos departamento, mano įverčiu dvyliktokai sudaro mažiau nei 1% Lietuvos gyventojų. Lietuvos gyventojų yra 2 800 000, taigi išeina kad dvyliktokų yra 2 800 000 * 0.01 = 28 000. Tarkim iš kiekvienos klasės išvažiuoja į užsienį studijuoti 10% mokinių, t.y. 28 000 * 0.1 = 2800 dvyliktokų.
Tarkim kad kiekvienam sugrįžtančiam iš užsienio studentui duodam premiją 1000 eurų. Klausimas antroko lygio: turim tris milijonus ir duodam premiją kuri yra vienas tūkstantis. Kiek žmonių gaus premiją? Paprasta: kiekvienais metais 1000 eurų premiją gali gauti 3 000 000 / 1000 = 3 000 žmonių. Tai yra - už tuos pinigus kiekvienam išvykusiam ir su išsilavinimu grįžtančiam dvyliktokui duoti po 1000 eurų.
Na gerai, visi negrįš, tarkim kas trečias - t.y. kasmet grįžta ne 3000, o 1000 studentų. Kokia premija jam galėjo būti duota? Paprasta: 3 000 000 eurų / 1000 studentų = 3000 eurų grįžimo bonusas. Neblogai ar ne? Idomu, ar globalių emigrantų grąžinimo programų kūrėjai apie tą pagalvojo? Ar jie mano kad tie 19 milijonų eurų buvo išleisti geriau?
Kita programa, renkuosilietuva.lt anot autorės per du metus gavo tik 400 užklausimų. Kas dar įdomiau kad tik 31.5% grįžusiųjų rado darbą per 12 mėnesių po grįžimo kada bendras nedarbo lygis šalyje buvo apie 7%.T.y. tarp grįžusių nedarbas buvo apie 70%. Ar jie žino kodėl? Ar čia jie (t.y. renkuosilietuva.lt atstovai kurie padeda su grįžimu) tokie nevykę, ar yra kitos priežastys?
Iš tikrųjų, ar gerai panaudojami valstybės pinigai? Iš straipsnio panašu kad jie švaistomi - juk rezultatas gana nekoks ;/
Subscribe to:
Posts (Atom)