Jonas Ohman apie Rusiją ir karą Ukrainoje

 Labai įdomu.

Suomių žvalgo pasakojimas apie Rusiją (2018 m)

Gana nemėgstu supaprastinimų ir toli siekiančių apibendrinimų, nes tokie dalykai neišvengiamai praleidžia svarbius, kartais esminius, niuansus. Bet visgi įdomu buvo paklausyti suomio Martti J. Kari, buvusio žvalgybininko, prezentaciją apie Rusiją. 

Ši prezentacija yra su anglišku 'voice - over', youtube komentaruose yra nuoroda į tą pačią prezentaciją su subtitrais.

Kryžkelė

Karas Ukrainoje pasiekė kryžkelę. 

Yra du keliai.

Pirmas kelias - pasaulis stabilizuoja padėtį Ukrainoje ir padeda išstumti Rusiją. Rusija ir Baltarusija tampa banderlogais, neliečiamaisiais. Vakarų pasaulis atsitveria nuo jų sankcijomis, bet vis dar palaiko ryšius su Kinija. Brazilija, Indija kitos besivystančio pasaulio šalys palaiko glaudžius ryšius su Kinija bei Rusija/Baltarusija; vakarai palaiko esamas sankcijas. Kinija superka visus gerus verslus Rusijoje, šiuo atveju situacija panaši į tą kuri buvo nupasakota Stalino 1939 rugpjūčio 19 kalboje (toje kur buvo pasakyta keletas dienų prieš Molotovo-Ribbentropo paktą). Šiuo atveju Rusija nualina save kovoje su Vakarais, ir tada Kinija paima Rusiją. Pasaulis stabilizuojasi, yra viena valstybių grupuotė kurią dominuoja JAV; ir yra kita valstybių grupuotė kurią dominuoja Kinija. 

Antras kelias - karas Ukrainoje perauga į sukilimus/revoliucijas Rusijoje ir Baltarusijoje. Tenykščiai režimai yra nuverčiami, ateina nauja valdžia (neaišku kokia bet 'demokratinė') ir visos sankcijos panaikinamos. Atsidaro prekyba su Europa ir JAV, iš tikrųjų prasideda gijimas tos traumos kuri buvo palikta 1918 revoliucijos ir WWII. Bet tam reikia kad dabartiniame kare Rusija būtų visiškai sumušta. Taip kaip Vokietija po WWII. 

Europos ir JAV pasirinkimas ko gero labai aiškus, bet juk Kinija irgi nemiega? Kas laimės?

(paveikslas - V. Vasnecovo Karžygiai 1898)

ar keičiu savo nuomonę dėl bravūriškos užsienio politikos?

Anksčiau rašiau kad nesutinku su užsienio politikos aspektais kurie lietė Taivanį ir Baltarusiją. Dabar neva įvyko karas ir visi pamatė kokie tie režimai blogi ir tarsi tie užsienio politikos sprendimai buvo geri. Mano supratimu, tie sprendimai buvo blogi tuo metu, tik karas Ukrainoje blogo sprendimo pasekmes minimizavo. 

Dabar Latvija, Estija ir Lenkija irgi nepriima krovinių iš Baltarusijos, kalbos eina apie elektros tranzito iš Baltarusijos stabdymą greičiau nei iki 2025. Ką gi, iš Lietuvos pusės buvo nepasverti sprendimai kurių nerėmė kaimynai, ir kurie padarė tam tikrą žalą Lietuvos įmonėms, mokesčių surinkimui ir tų įmonių darbuotojams, bet tai dabar nusinulino. 

Kas dar nenusinulino, yra Taivanio klausimas. Taivanis yra super svarbus Kinijai, ji jo nepuola ir jo neboikotuoja - bet labai skaudžiai reaguoja į jos nuomonės nepaisymą, Lietuva pasirinko durti pagaliu Kinijai į akį. Duok Dieve, Taivanis atsilygins Lietuvai padėdamas kurti puslaidininkių sektorių. 

Youtube turi daug video kur labai patyrę užsienio politikos praktikai ir teoretikai aiškina kaip svarbu suprasti kaip elgiasi didelės ir galingos šalys, kaip svarbu mokėti laviruoti. Vienam spektro gale yra H.Kissinger ir J.Mearsheimer (https://youtu.be/JrMiSQAGOS4) kurie teigia kad yra didelės galios kurių nevalia provokuoti nes pasekmės visiems bus žiaurios, yra ir labiau demokratija ir liberalia visuomenės sąrėda tikintys žmonės kurie mano kad mažesnės tautos irgi turi teisę į apsisprendimą kuriuo keliu eiti. Toks manau yra buvęs Britų MI6 vadas Sir Robert John Sawers (https://youtu.be/Yw5lzKVn3sc). Jis praleido 40 metų dirbdamas valstybės tarnyboje, asmeniškai buvo susitikęs su daugeliu valstybės vadovų. Jis gana atvirai sako kad vakarų šalys turi būti atsargios, yra daug kintamųjų, visi sprendimai turi būti pasverti ir pamatuoti. Devynis kartus matuok, dešimtą pjauk. Jokios bravūros - duomenų rinkimas, skaičiavimas, aptarinėjimas visais įmanomais lygiais, ir tada vėl skaičiavimas. Žodžiu, ne taip kaip su Tavaniečių atstovybe. 

Tas mus priveda prie Kinijos. Vakarai paliks Putinui kelią atsitraukti, Rusijoje jokios revoliucijos nebus, bet liks toks uždaras režimas. Dėl sankcijų, Kinija pasidarys pagrindinis Rusijos rėmėjas kuris pamažu perims ir privatizuos atpigusius verslus ir infrastruktūrą. Kinijos įtaka jau labai stipri Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje - taigi Rusijos politika vis labiau ir labiau atspindės Kinijos interesus, kurie bus priešpastatyti JAV interesams. Kinija žiūri į ilgalaikę perspektyvą, ir anot R.J.Sawers jų užsienio politikos analizė yra daug rafinuotesnė ir sofistikuota nei Rusijos. Jie dabar nepuls Taivanio, bet varžtai pamažu veršis. Kur tas palieka Lietuvą turbūt Lietuvoje gerai nepagalvojo - bet aš vis dar tikiuosi kad tas Taivaniečių puslaidininkių fabrikėlis bus.  

Stebim toliau, ir tikimės geriausio. 

Slava Ukraini. 

P.S. geras V. Laučiaus straispnis ta pačia tema: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vladimiras-laucius-kaip-lietuva-per-dvejus-metus-iveike-baltarusija-kinija-ir-net-rusija.d?id=90553973

Andrej Illarionov - apie prekybą su priešišku režimu

Pagrindinis valdžios tikslas yra vystyti savo šalį - naikinti korupciją, stiprinti verslus, švietimą, mediciną, auginti patriotinę visuomenę, ginti mažumas ir t.t. Jokia pavojingoje kaiminystėje esanti šalis (Izraelis, Suomija, Taivanis) neatsisako prekybos su dideliu ir pavojingu kaimynu - šiuolaikinis pasaulis yra per daug ir tampriai tarpusavyje susietas.

Nemėgstu dalinti patarimų taip vadinamiems 'profesionalams' (t.y. žmonėms kurie yra apmokami už savo žinias ir veiklą), bet tikrai manau kad Lietuvos užsienio politikos "vanagams" reiktų pažiūrėti šitą video. Jei neturi laiko - bent jau nuo 51:00.  

Vachtang Kikabidze: Putinas nori laikyti Gruziją ant grandinės

Labai populiarus sovietmečio dainininkas. Keletas jo pastebėjimų ir koncepcijų:

* Kremliaus direktorius;
* reikia daryti skirtumą tarp Rusijos žmonių ir Rusijos valdžios;
* Sovietmečiu pirmąkart išvykę į užsienį žmonės labai greitai suprasdavo, kad jų šalis nėra gera (savo piliečiams);
* Gruzijos teritorija yra okupuota;
* jaunimas yra šalies viltis;
* M. Saakašvilis turi galimybių grįžti į valdžią Gruzijoje;
* ateina metas kada mažos šalies žmonės esant reikalui visi pasiaukos kad išsaugoti savo šalį. Tai, arba jų neliks.

Grybauskaitės Faux Pas?

Neseniai Grybauskaitė pareiškė kad Rusija yra "teroristinė valstybė". Man atrodo, tokio pareiškimo kol kas nėra padariusi nė viena valstybė, įskaitant Estiją kurios pareigūnas buvo pagrobtas. Taigi ką mūsų Dalia norėjo šiuo pareiškimu pasiekti? Gal parodyti kad prezidentūra kažką daro ir turi tvirtas nuomones įvairiais klausimais?

Bet realiai, tai toks pasakyčiau "nediplomatiškas" žingsnis yra žalingas (tarkim kad ir eilės pasienyje ) .

Dėl polemikos galima pridėti A. Vinokuro straipsnelį "Ar mūsų prezidentė nusikalbėjo?". Kad Rusija žaidžia viešaisiais ryšiais ir daro negražius dalykus Ukrainoje niekam ne paslaptis. Tačiau man susidarė toks įspūdis kad visumoj yra tam tikras diplomatinis balansas kai diplomatai ir aukšti pareigūnai šneka aptakesnėmis frazėmis - t.y. liaudiškai sakant yra "diplomatiški". Kai politikai pasidaro "nediplomatiški" sprendimai neatsiranda - tokių pavyzdžių pilna kad ir Ukrainos parlamente - kuo mielai pasinaudoja Rusijos propaganda.

Visumoj, gal ir teisybė ką prezidentė pasakė (beje, tą visi ir taip žino bet nesako), bet mano nuomone tas buvo padaryta neteisingai. Man atrodo, kad iš šio viešo pareiškimo jokios naudos niekam nebus, o žalos - ypač Lietuvos gyventojams - bus ;/

Čia gana įdomus R. Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnelis šia tema. Čia rašo buvęs užsienio reikalų ministras P. Gylys.

Čia gana naujas M. Laurinkaus rašinėlis šia tema. 

Čia V. Adamkaus nuomonė. 

Ukraina ir Rusija

Čia geras video iš ft.com

Man kažkodėl atrodo kad Rusija bet kokiom priemonėm stengsis kad Ukrainoj atsirastų konfliktas (tarkim del Krymo atsiskyrimo) negu kad leis visai Ukrainai savo jėgomis pasukti tuo keliu kuriuo ji nori.  Posovietiniai- feodaliniai tipai tokie kaip Janukovičius bandys išlaikyti esamą situaciją ir taip lengvai nepasiduos. Ukrainai reiktų išeiti iš Rusijos imperinio glėbio ir tapti Europos dalimi - ir aš manau kad dauguma ukrainiečių yra už tai. Maidanas buvo tik ilgo proceso pradžia.

Laukia neramūs laikai - juolab kad stipraus lyderio kol kas nesimato. Europa mano supratimu per daug pasnėrusi į "Realpolitik" (į galvą ateina Schroeder ir Nordstream) kad suprastų kad kartais susipykti su Rusija dėl principinių dalykų (tarkim žmogaus teisės, kišimasis į kitų šalių reikalus, suvereni tautos apsisprendimo teisė ir pan.) yra labai verta. Nes kitaip tie lozungai kuriuos vakarų politikai kartais deklaruoja taip ir liks lozungais.


P.S. čia Užkalnis ir Jankevičius juokauja apie Janukovičių: