Apie demografiją 1897 metais

Gana daug tenka skatyti apie tai kad Vilnius nepriklauso lietuviams ir neva jis turi atitekti lenkams. Iš tikrųjų, visi statistiniai duomenys yra viešai prieinami, tai manau būtų verta tą klausimą panagrinėti tam kad suprasti ko vertos tokios šnekos. Rusiškas demografijos tinklapis pateikia gyventojų surašymo duomenis 1897 metais (http://www.demoscope.ru/weekly/ssp/rus_lan_97.php?reg=133, http://www.demoscope.ru/weekly/ssp/rus_lan_97.php?reg=32, http://www.demoscope.ru/weekly/ssp/emp_lan_97_uezd.php?reg=258)

Truptį įdėjęs darbo išrinkau duomenis Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų. Atrinkau statistiką atskirai visai gubernijai ir miestams, kad suprasti kaip pasiskirsčiusios tautos. Rezultatai šioje lentelėje:

Rezultatai gana įdomūs. Suvalkų gubernijoj į kurią įėjo Suvalkai ir Augustavas dominavo lietuviai (52%). Kauno gubernijoj dominavo lietuviai (37%) ir žemaičiai (29%). Kiek kitaip Vilniaus gubernijoj kurioje dominavo baltarusiai (56%). Šioje gubernijoje lietuviai sudarė 18%, lenkai 8%, o žydai 13%. Aišku reikia turėti galvoje kad Vilniaus gubernija apėme didelę dabartinės Baltarusijos dalį - beveik iki pat Minsko.

Pažiūrėkim į Vilniaus guberniją atskirai. Bendras gyventojų kiekis 1,591,207, iš kurių miestuose gyvena 198,007, kas yra 12%. Be Vilniaus yra dar keletas miestų, kaip matosi šiame žemėlapyje:

Grįžkim prie lentelės ir pažiųrėkim į Vilniaus gubernijos miestų gyventojus. Matosi kad žydai sudaro 43% o lenkai 27%. Lietuviai sudaro 2%, o baltarusiai kurie dominuoja Vilniaus gubernijoje (56%) tesudaro 8%.

Išeina kad Vilniaus gubernijoje yra baltarusiai 56%, lietuviai 18%, lenkai 8%, žydai 13%, o Vilniaus gubernijos miestuose gyvena apie apie 12% gubernijos gyventojų ir ten dominuoja žydai (43%) ir lenkai (27%).

Kaip tai paaiškinti? Čia mano paaiškinimas. Po 1795 padalijimo Lietuvoje nebeliko laisvųjų žmonių - pagal Imperinės Rusijos tvarką gyventojai turėjo būti baudžiauninkai, kilmingieji, dvasininkai arba valstybės tarnautojai. Išimtis buvo padaryta žydams kurie galėjo gyventi miesteliuose bei miestuose ir galėjo nebūti baudžiauninkais. Man atrodo tas paaiškina tautinį pasiskirstymą - miestuose gyveno prekybininkai, kariškiai, amatininkai, caro valdininkai, intiligentija, dvasininkai ir pan. Likę 88% Vilniaus gubernijos gyveno kaime. Po baudžiavos panaikinimo 1861 dalis bežemių gal ir važiavo į miestus, bet kaip matosi iš surašymo jų nebuvo daug - juk neesant industrijos nėra taip lengva užsikabinti. Todėl išlaisvinti beturčiai baudžiauninkai mieliau važiuodavo laimės ieškoti į Ameriką.

Kas įdomiausia, Vilniaus gubernijoje visai nedaug lenkų 1897 metais. Panašu, kad jų stipriai padaugėjo vėliau.

P.S. čia pora nuorodų iš interneto:
 http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/zemaitija-ir-zydu-bendruomene-1244698/
 http://www.veidas.lt/vilniaus-krasto-okupacija-smurtas-teise-ir-propaganda

Idėja Lietuvai

valstybė yra žmonės, ir žmonių netekimas susilpnina valstybę. Dabartinis nukraujavimas yra beprecedentinis ir su toli siekiančiom pasekmėmis. Dabartinė emigracija pagal absoliutų skaičių ir išvykusių žmonių nuošimtį nenusiledžia praradimams patirtiems didžiojo maro metu xviii a. pradžioje ar praradimams xx amžiaus karuose bei tremtyse. 

Mano manymu išvažiavę žmonės gal ir grįš, bet negrįš jų vaikai. Vaikai nebesijaus imigrantais svetimose šalyse; atvirkščiai, Lietuva su savo labai pasenusiu supratimu apie daugelį dalykų (lytinės, tautinės, rasinės, religinės mažumos, paprasčiausia dažnai sutinkama nepagarba žmogui, siauras tautiškumas, požiūris į xqw raides ir pan.) jiems bus daug svetimesnė nei jų naujosios tėvynės. (Tas beje kažkiek pasireiškė tik po Atgimimo kada į Lietuvą grįžo gana daug karo pabėgelių vaikų - L. Baškauskaitė, R. Dapkutė, A. Žygas, R. Mieželis ir pan.)  Tas reiškia, kad demografinė duobė Lietuvoje bus ir ji bus gili. Dirbančių žmonių mažės (dėl bendro gimstamumo sumažėjimo po nepriklausomybės atgavimo bei emigracijos), o pensininkų gvardija didės nes kasmet ateis nauja pensininkų grupė. 

Tendencija yra labai aiški - kasmet reiks vis daugiau pinigų pensijoms, medicininei priežiūrai ir pan. Joks mokesčių kėlimas ar antros pakopos pensijų nusavinimas iš esmės problemos neišspręs. 

Dabar yra tas etapas kada labai reikia strateginio mąstymo, matymo kur eina regionas ir pasaulis. Tuo požiūriu P. Frankopano knyga "The Silk Roads" yra tarsi Dievo dovana (http://www.peterfrankopan.com/the-silk-roads.html). Knyga glaustai ir puikiai perpasakoja pasaulio istoriją iki pat šių dienų. Pateikiami istorinių įvykių motyvai ir priežastys, nevengiant kontraversiškų politinių sprendimų įvertinimo. Nors atskirai apie Lietuvą ir nešnekama, šią knygą perskaičius pasidaro labai lengvai paaiškinamas Lietuvos suklestėjimas viduramžiais.  Šalia vikingų sukurto upių kelio į Kazanę, Lietuva buvo ant kito "šilko kelio" - ir šis kelias jungė Baltijos jūrą su Juodąja jūra (Karaliaučius/Klaipėda-Vilnius-Minskas-Kijevas-Odesa). Prekyba šiuo keliu lėmė ir Vilniaus bei kitų ant šio kelio esančių miestų dydį ir sėkmę. B.Chmelnickio sukilimas ir šio prekybos kelio praradimas įtakojo LDK silpnėjimą. 

Taigi vienas iš pagrindinių dabartinės užsienio politikos tikslų turėtų būti sugrįžimas prie V. Adamkaus "rytų" politikos - Lietuvai reikia remti mūsų kaimynus rytuose ir vėl atidaryti kanalus per Baltarusiją ir Ukrainą į Juodąją jūrą ir toliau. 

Dabar mėgstama prisiminti didžią senovę atstatinėjant rūmus ar statant paminklus. Tai gal kažkam ir gražu, bet nelabai naudinga. Aš siūlau pagerbti mūsų senovę atsiveriant mūsų kaimynams ir atgaivinant senąjį Baltijos-Juodosios jūros šilko kelią. Kada mūsų šalyje bus taip gerai, kad čia norės ir taip pat oriai kaip ir vietiniai galės gyventi užsieniečiai, gyvai vyks prekių ir idėjų kaita - gal tada grįš ir lietuvių emigratų vaikai?

Apie Lukiškių aikštę

niekad nemėgau garsiai rėkiančių. Suprantu, kad tai gera strategija, ypač politikoje. Bet visgi, kada į visuomenės ir miesto gyvenimą pradeda kištis Seimo politikai (L.Kasčiūnas, A.Ažubalis, Ž.Pavilionis - straipsnis čia), pradedi galvoti kad esant tokiems "draugams", priešų tikrai nereikia. Nes panašu kad šie veikėjai gana sėkmingai priešina visuomenę ir sabotuoja Seimo darbą. Aš suprantu kad jie turi savo istorijos ir meninį supratimą kurį nori primesti kitiems, bet ...

Gal visgi reiktų neužmiršti kad Seime jiems yra skirta kita veikla ir nesimaišyti jau vykstančiuose demokratinių institucijų sprendimuose? Paskutiniuose rinkimuose balsavau už vieną iš sių veikėjų, dabar jis sako kad šiais veiksmais jis išreiškia mano (t.y. už jį balsavusio rinkėjo) valią. Norėtų! Jis net manęs į jokį susitikimą nekvietė ir to neklausė.

Šie veikėjai rimtai turi problemų su arogancija. 

P.S. čia pora nuorodų:

1. ko gali pamokyti islandai
"Išmintingi turi spręsti; kvailių taryba yra tuo pavojingesnė kuo daugiau jų ten yra"

2. apie Ažubalio ankstesnę veiklą