Barzdų kultas ir Lietuvos dabartis: ar istorija yra Lietuvos privalumas?

Dažnas iš mūsų prisimena Maironio eilėraštį:

Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;

Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja …

Gražios eilės – nieko nepasakysi. Barzdoti nenugalimi lietuviai galanda kirvius ir ruošiasi kovai. Garbinga ir šlovinga praeitis. Tik klausimas – ar čia tokia svarbi tema dabartiniams lietuviams ir ar Lietuva turi eikvoti tiek energijos ir lėšų tam, kad įamžinti šitą praeitį? Čia ko gero nieko naujo nepasakau – juk visi žino apie Valdovų rūmus ir daugelį kitų paminklų ko gero trims (Vytautas, Gediminas, Mindaugas – kas dar?) Lietuvos kunigaikščiams kurie gyveno maždaug prieš šešis šimtus metų.

Svarbu paminėti kad tada nebuvo tokio etninės tautos supratimo koks yra dabar. Todėl tempti tuos kunigaikščius į etninį šios dienos kontekstą mano manymu yra nekorektiška. Juolab kad mes šiuos kunigaikščius priešpastatom tiems kurie buvo vėliau – tarsi vieni kovojo už Lietuvą, o kiti “išdavė” Lietuvą “suktiems” lenkams? Beje, reikia neužmiršti, kad ir rytuose lietuvių kunigaikščiai vesdavo kokią slavų kunigaikštytę ir po to gana greitai priimdavo kitą tikėjimą ir slavišką vardą. Ar juos galima smerkti už tai?

Ar teisinga šios dienos supratimą apie tautą (kuris beje atsirado 19 amžiaus gale, t.y. prieš 120-130 metų ) primesti žmonėms kurie gyveno prieš 500-600 metų? Mano atsakymas būtų “ne” - juk tada jie neturėjo tos pačios etninės savivokos kuri dominuoja dabar.

Taigi, tęsiant mintį tolyn kyla kitas klausimas: ar žmonių gyvenusių prieš daug šimtų metų sureikšminimas yra prasmingas? Žinoti ir vertinti savo istorija yra labai svarbu, bet ar mes tinkamose vietose dedame akcentus?

Kaip visada ko gero čia turime ieškoti motyvo ir atsakyti į klausimą: kas tuo pasiekiama ir kodėl mes norim daryti daugiau nei jau yra padaryta? Ar nėra taip, kad kada mes galvojam kad mes įamžinam 600 metų senumo Lietuvos praeitį mes tampam žmonių su dideliais ego ir dar didesnėm “vizijom” įkaitais?

Juk apie visa tai parašyta knygose ir parodyta muziejuose – ar reikia kažko daugiau – pvz.įvairių paminklų bei rūmų? Prisimenu vienas žmogus aiškino kad yra Pilies gatvė nes senovėje tos gatvės gale buvo pilis su rūmais! Taigi dabar mes tuos rūmus turim atstatyti nes kitaip tas gatvės pavadinimas nelabai logiškas? Mano klausimas būtų toks – juk yra Žydų gatvė, Totorių gatvė – turbūt ten kažkada gyveno žydai ir totoriai – tai gal dabar ten vėl juos apgyvendinti?

Taigi prieinu prie pagrindinės savo minties: Ar istorija yra Lietuvos privalumas?

Ir vėl mano atsakymas būtų “ne”. Taip sakau nes man nėra visiškai aišku ką tas mums duoda - tarkim palyginus su estais ar latviais kurių istorija "prasidėjo" maždaug prieš šimtą metų.

Nesupraskit manęs neteisingai – mes turim žinoti ir gerbti savo istoriją. Bet ar pernelyg fokusuodamiesi į vieną istorijos tarpsnį mes nekuriame iš tos istorijos stabo užmiršdami dabarties žmogų?

P.S. šį straipsnelį rašydamas kažkiek sutirštinau spalvas - kad įdomiau būtų ;)

P.P.S. Dabartinė Lietuvių valstybė turi labai mažai bendro su senovės barzdočiais. Šis straipsnelis teigia kad apie 93% Lietuvos gyventojų buvo valstiečiai. Tie senoves karžygiai jau seniai buvo patapę rusų ir lenkų kilmingaisiais kuriems dažniausiai labiau rūpėjo jų ūkių našumas.

* Paveikslas - Jan Matejko 1878 "Bitwa pod Grunwaldem" (Battle of Grunwald)

P.P.S 2011.10.14 Lietuvos Ryto straipsnelis apie Lietuvos valdovus irgi įdomus ir argumentuojantis į panašią pusę