tolimais 2019 metais Nobelio prizą ekonomikoje gavo Abhijit Banerjee, Esther Duflo ir Michael Kremer. Jų sukurta teorija yra vadinama 'silpnosios grandies teorija', taip pat dar ji vadinama 'o-ring theory of development'.
Iš principo ši teorija sako, kad norint pakelti visą sistemą, nereikia gerinti ne tai kas jau ir taip daugmaž veikia, reikia taisyti tai kas veikia blogai. Supaprastinant, jei restorane tualetas užsikimšęs ir salėje blogas kvapas, visa kita gali būti nuostabu, bet restoranas daug žvaigždučių nesurinks. Ta analogija persineša ir į visuomenes.
Šiuo atveju norėčiau pakalbėti apie švietimą. Šiame kontekste reikia paminėti kanadietį Malcolm Gladwell ir jo knygą "I hate Ivy League".
Gladwellas rašo apie JAV ir šios šalies edukacinę situaciją, kuri jo supratimu yra visiškai supuvusi. Ten labai daug investuojama į geriausius privačius universitetus ir mokyklas, paliekant didžiąją masę paprastų valstybinių universitetų ir mokyklų gana žemame lygyje.
Vienoje vietoje jis duoda pavyzdį, kur lyginamas futbolas ir krepšinis. Europietiškame futbole įvarčių įspiriama nelabai daug, įvarčiui reikia daug bandymų, todėl labai svarbu kad visa komanda žaistų gana gerai. Net tokios žvaigždės kaip L.Messi gali rodyti savo magiją tik po 7-8 pasų kuriuos padaro kiti žaidėjai. Futbolas yra standartinis 'silpnosios grandies' žaidimas - komanda kuri sustiprina patį silpniausią savo žaidėją išlošia gana daug. Krepšinis yra kitame spektro gale. Ten rezultatas apsprendžiamas vienos ar dviejų žvaigždžių. Jei komanda turi LeBron James, ar Luka Dončic, jie jau turi gana gerą šansą laimėti.
Švietimas yra daugiau kaip futbolas. Anot Malcolm Gladwell, reikia sustiprinti silpniausias mokyklas ir universitetus kad pakelti visos šalies lygį. Gali gerinti Harvardą kiek nori, šalies mastu tas labai mažai pasijaus. Pakėlęs paprastų universitetų lygį pasieksi daug geresnį rezultatą. Nobelio premijos verta idėja ;)
Įdomu, kaip Lietuvoj sprendžiama ši problema? Ar bandoma mažinti atskirtį tarp regionų, kur mokyklos gali būti nelabai geros ir tarkim 5 didžiųjų miestų, kur yra 'elitinės' gimnazios ar privačios mokyklos, dažnai prieinamos tik gana turtingiems? Kiek suprantu, Lietuvoje mokinio krepšelį galima nusinešti į privačią mokyklą, tuo sustiprinant privačią mokyklą ir kanibalizuojant valstybinę mokyklą. Sakau 'kanibalizuojant', nes valsytbinė mokykla mėnesinio mokesčio iš tėvų negali imti? Sukuriamos mokyklos kurios duoda elitinį išsilavinimą keliems šimtams išrinktųjų, paliekant didžiąją šalies dalį 'silpnosios grandies' situacijoje. (JAV, kur privačių mokyklų labai daug, mokinio krepšelio nusinešti į privačią mokyklą niekas neleidžia. Privačios mokyklos ten išsilaiko pačios.)
Manau, kad privačios mokyklos Lietuvos kontekste yra nuostabi idėja, skatinanti minties laisvę ir idėjų įvairovę, bet kaip jas padaryti prieinamas ir mažesniuose miesteliuose? Ir - kaip jos sustiprina švietimo 'silpnąją grandį'?
P.S. istorikas Niall Ferguson ("The Great Degeneration", kai kurie pokalbiai internete) pastebi, kad tik Suomija neturi privačių mokyklų, visos kitos Skandinavijos ir Vakarų Europos šalys jas turi. Jo, manymu, privatus išsilavinimas duoda įvairovę, ir anot jo Suomija yra išimtis patvirtinanti šią taisyklę. Logika ta, kad jei niekam kitam tokių rezultatų pasiekti nepavyksta, tai čia nepaaiškinama išimtis. Aš argumentuočiau kad estai gana sėkmingai perėmė Suomijos gerasias patirtis ir jie taipogi gana aukštai įvairiuose reitinguose. Gal visgi yra iš kur pasimokyti kaip gerinti valstybines mokyklas?
P.P.S. Patikrinau Suomijos situaciją. Ten yra privačių mokyklų. Skirtumas tas, kad privačios mokyklos taip pat gauna mokinio krepšelį bet pagal įstatymą negali imti iš mokinių tėvų papildomų pinigų už mokslą. Gal čia jų sėkmės paslaptis - visi konkuruoja lygiomis sąlygomis?
No comments:
Post a Comment