Man ši tema sukelia stiprias emocijas, bet pradėsiu nuo toliau.
Maždaug prieš 400 metų (1517) įvyko Europoje kažkas svarbaus: Martin Luther parašė savo 95 tezes kuriomis paaiškino, kodėl katalikų bažnyčia atgyveno ir kodėl žmogui nereikia tarpininko bendraujant su Dievu. Pagrindinė tezių priežastis buvo Bažnyčios bei kunigų godumas ir šališkumas. Tais laikais didžiausias supuvėlis galėdavo nusipirkti indulgenciją (nuodėmių atleidimą) jei tik jis turėjo pakankamai pinigų. Po šio protestantiško perversmo (beje, Rytprūsiai buvo pirma visiškai protestantiška valstybė) dažnai katalikų bažnyčia sekė protestantų idėjomis - pamažu išnyko indulgencijos, išpažintis ir nuodėmių atleidimas pasidarė ne tokie privalomi (tai daugiau žmogaus ir Dievo reikalas), gal ateis diena kai mes pamatysim moterį kunigę. Taigi, 1517 ko gero žymi metus kai Europa pakeitė savo religijos supratimą ir gavo naują postūmį vystytis. Protestantiškos Šiaurės Europos šalys pamažu aplenkė katalikiškąją Ispaniją ir pradėjo dominuoti pasaulyje. Ispanija - kuri XVa buvo ko gero pati turtingiausia ir viena iš pažangiausių Europos valstybė, kurios monarchai valdė dalį Italijos ar Nyderlandų, kurios princesės buvo geidžiamos nuotakos Anglijos monarchams, XXa liko gana nereikšminga Europos mastais valstybe.
Man tie draudimai dėl vardų rašybos primena dilemas kurias gvildeno Martin Luther. Ar mums reikia tarpininko leidžiančio užrašyti vardą vienu ar kitu būdu?
Jei mano žemaitis dėdė sako, kad jo vardas Juzaps, ar gali Vilniaus biurokratas sakyti kad ne - jo vardas yra Juozapas? Galbūt biurokratas pasakys, kad žemaičiai yra lietuviai ir todėl jų vardai turi būti užrašomi lietuviškai? Bet iš kitos pusės, žemaičiai niekam neatidavė teisės savo vardus išdarkyti. Atvirkščiai, žemaičiai visada kovojo už vieningą Lietuvą, tik ta teisė į savo vardą arogantiškai buvo paimta: neva žemaičiai ne taip gerai supranta kaip jų vardai turi būti užrašyti ir todėl kalbininkas/biurokratas už jį nuspręs kas geriau. (Beje, tas pats biurokratas ko gero pasakys, kad galima vartoti ir Juzefas, ir Josifas - dar negirdėjau apie Juozapą Pilsudskį ar Juozapą Staliną). Kai kas rašo apie lenkinimo politiką Vilniaus krašte XXa pradžioje, ko gero galima teigti kad tas pats darosi su žemaičiais XXIa pradžioje.
Einant toliau - tarkim pavadinu savo dukrelę Leyla. Tarsi ir galima perskaityti bet gal ir ne visai įprasta. O kaip jei koks Lietuvos britas savo sūnų nori pavadinti William? Ar įstatymas gali tą uždrausti?
Pabaigai grįžkim prie Ispanijos. Ispanai į savo alfabetą įvedė raidę "w", nors jų kalboje žodžių su "w" nėra. Panašiai beje berods pasielgė ir danai. Kodėl? Ogi todėl, kad jų piliečiai galėtų pasirinkti vardus tokius kokius nori, jei tik jie yra parašyti lotynų abėcėlės pagrindu. Taigi ispanui niekas neuždraus būti Williamu ar Johnu, nors ispanų kalbos tarimas bei rašybos taisyklės yra labai skirtingos nuo anglų. Taip pat, neteko girdėti kad lietuviui imigrantui Anglijoje būtų uždrausta pavadinti savo vaika lietuvšku vardu - tarkim Žygimantas. Mandagūs britai mielai įrašys tą vardą į pasą (tiesa, vietoj Ž vartos Z, nes lotyniškoj abėcėlej Ž nėra) ir darys visas pastangas kad jį ištarti teisingai. Ši diskusija yra ne tik apie raides ir vardų pasirinkimą, bet kur kas plačiau. Čia mes kalbame apie tai, kaip valstybės biurokratinis aparatas traktuoja paprastą žmogų. Kam bus blogiau, kas nuo to nukentės, jei žmogus pavadins savo vaiką Leyla? Kas svarbiau: žmogaus pasirinkimas ar biurokrato užgaida? Kalbam apie Europos valstybių priimtą praktiką ir biurokratinį/sovietinį modelį. Galima sakyti, kad pasiekėm takoskyrą. Kuriuo keliu pasuks Lietuva?
p.s. čia geras LRT straipsnelis
