Visai neseniai Financial Times turėjo gana įdomų straipsnelį pavadinimu "Lessons for the new socialists" (https://www.ft.com/content/
Šaržuojant galima sakyti, kad "laukinis" kapitalizmas panašus į "daugiapoliarinę" demokratiją dabar esančią Rusijoje. Į opozicijos mitingus sukviečiamos visiskai priešingos partijos kuriu vadukai dažnai vienas kito nekenčia. Vietoj vienos žinutės ir idėjos išplatinimo gaunasi įvairių ir prieštaringų idėjų kakofonija. Režimo kontroliuojami informacijos šaltiniai mielai nušviečia tokius "opozicijos" mitingus tuo pačiu sustiprindami paprasto žmogaus norą tvirtos, šeimininkiškos rankos. Laukiniame kapitalizme, labai didelis kapitalas yra galioje sukurti įvaizdį kad ir kiti turi šansą, bet per įtaką politikams, didelius pinigus ir skalės ekonomiką jis vistiek dažnai turi vienvaldę kontrolę, kuri dažnai nėra naudojama pakelti visuomenes gerovei, bet pelno maksimizavimui.
Idealioje situacijoje, valstybė ir jos institucijos yra tarsi tarpininkas tarp "paprastų" žmonių ir didelio kapitalo; ji saugo, kad viešasis interesas būtų atstovėtas ir rastas balansas tarp optimalaus ir visiem priimtino visuotinio gėrio ir privačių korporacijų galios ir pelno. Štai čia ir prieinam prie taip vadinamo "skandinaviško socializmo".
Sugrįžkim prie FT straipsnelio. Jis rašo, kad šiaurės šalyse sukurta sistema yra tokia, kad įmonės iš principo susitaria savo noru siekti didesnio visuotinio gėrio. Tarkim, yra priimta mokėti mažesnius atlyginimus aukštai kvalifikuotiems žmonėms ir mokėti didesnius atlyginimus mažiau kvalifikuotiems žmonėms, t.y. atlyginimų spektras yra kažkiek suspaudžiamas iš abiejų galų. Kalbant apie "kvalifikaciją" turima omeny produktyvumas - t.y. kvalifikuotas žmogus sukuria daugiau pridėtinės vertės nei mažiau kvalifikuotas, bet atlyginimas nėra tiesiogiai susietas su jo sukuriama pridėtine verte. Tokiu būdu, firmos gali daryti daugiau R&D, nes kvalifikuotas darbas pigesnis, o žmonės nebijo kurti start-ups ir panašiai, nes jie žino kad pvz. jei jie ar jų šeimos narys susirgs procese jiems nereiks skolintis pinigų gydymui - sistema jais pasirūpins. Tas veda prie to, kad Šiaurės šalys jau daug metų yra vienos iš pačiu konkurencingiausių iššsivysčiusiame pasaulyje.
Ko gero jau išaugau iš savo libertarinės fazės, bet man ši sistema patinka. Panašu kad ji geriau subalansuoja didelių firmų ir viešąjį interesą, neužstelbdama žmonių noro imti riziką ir pakeldama šalių konkurencingumą. Yra istorinės priežastys kodėl ši sisema tinka ne visur, bet Baltijos šalyse (kurias kai kas vadina Scandinavia Lite ;) man rodos kad ji visai gerai prigytų.
Pabaigai pora ištraukų iš straipsnelio:
<...>
“Calling the Nordic societies “socialist” in a strong, purist sense is a misnomer; a better term is a “mixed economy” or a “social market economy”. (Social market economy is the label often used for the postwar German model but, taken literally, it captures exactly what the Nordics are about.) The examples I gave in the column generated quite a lot of interest from readers, so I want to go into a little more detail here.”
<...>
“One is that wage bargaining has compressed inequality from both ends: higher low wages but also lower top wages. That matters because it creates an incentive for companies to invest in high-productivity capital when it is relatively cheap to hire staff to employ it. The other is that the organisation of employers is as necessary as unions. In the words of Moene, “comprehensive . . . employer organisations . . . have a concern not only for their own specific sector or industry, but for the whole economy . . . they solve collective co-ordination problems for the economy as a whole”.
The Nordic mixed economy is, in short, a much bigger thing than a government policy programme; it is a social contract. And, importantly, this social contract includes capital owners and employers. Does the new socialism?”
-Martin Sandbu
“Calling the Nordic societies “socialist” in a strong, purist sense is a misnomer; a better term is a “mixed economy” or a “social market economy”. (Social market economy is the label often used for the postwar German model but, taken literally, it captures exactly what the Nordics are about.) The examples I gave in the column generated quite a lot of interest from readers, so I want to go into a little more detail here.”
<...>
“One is that wage bargaining has compressed inequality from both ends: higher low wages but also lower top wages. That matters because it creates an incentive for companies to invest in high-productivity capital when it is relatively cheap to hire staff to employ it. The other is that the organisation of employers is as necessary as unions. In the words of Moene, “comprehensive . . . employer organisations . . . have a concern not only for their own specific sector or industry, but for the whole economy . . . they solve collective co-ordination problems for the economy as a whole”.
The Nordic mixed economy is, in short, a much bigger thing than a government policy programme; it is a social contract. And, importantly, this social contract includes capital owners and employers. Does the new socialism?”
-Martin Sandbu
