Labai įdomus pokalbis su buvusiu Ukrainos prezidentu V. Juščenka; L. Linkevičiaus ir A. Venediktovo pokalbis

... yra čia.

Keletas citatų:

<...>

"Kaip Ukrainos pilietį mane stebina, kad kas pusmetį Europa sprendžia, ar pratęsti sankcijas Rusijai. Negi nesuprantame, kad taip diskredituojame vieną iš esminių mūsų atkirčio Kremliui priemonių? Negalima elgtis neatsakingai, siųsti prieštaringus signalus, kelti nepagrįstus lūkesčius. Vieną kartą sutarkime: turime tam tikras normas, kurias pažeidus ir buvo įvestos sankcijos. Kol pažeidimai išlieka, nėra apie ką diskutuoti.

Per pastaruosius 27 metus Europos rytuose Rusija pradėjo šešis karinius konfliktus, ir nė vienas iš jų nėra išspręstas. Drįstu teigti, kad Europa ne tik nesuvokia šio iššūkio masto, bet ir neturi mechanizmo jam suvaldyti. Todėl kiekvienas konfliktas – ankstesnės istorijos tąsa: iš pradžių visi reiškiame susirūpinimą, po to sukuriamas diplomatinis formatas, kuris neveikia dešimtmečius. Laužomas Helsinkio aktas, griaunami esminiai saugumo politikos principai, kuriais pasaulis rėmėsi pastaruosius 50 metų: valstybių sienų neliečiamumas, teritorinis vientisumas, pagarba politiniam suverenitetui. Saugumo politikos, kuria rėmėmės paskutinį pusšimtį metų, jau nebėra, o kitokios dar nesukurta."

<...>

"Nenorėčiau nieko įžeisti, bet man atrodo, kad Europai trūksta ir valios, ir vizijos. Pirma, dažnai pirmenybė teikiama ne žemyno, bet dvišaliams interesams. Atleiskite, bet pateiksiu pavyzdį: ES ir Rusijos santykiai yra sudėtingi ir daugialypiai, o, tarkime, Vokietijos ir Rusijos – aiškūs, pragmatiški, ekonomiškai labai naudingi. Kai iš Europos kortų kaladės ištraukiamos dvi ar trys valstybės ir su jomis vykdoma atskira dvišalė politika, Europa netenka vieningo, bendro balso. Tai amžina bizantiškoji Rusijos politika: taip Kremlius skaldė vienybę po Antrojo pasaulinio karo, taip elgiasi ir šiandien. Jaudina, kai vienu balsu su likusia Europa nenori kalbėti Budapeštas, Viena, kai kada ir Berlynas ar Londonas. Tai liudija Rusijos imperinės politikos sėkmę."

<...>

"V. Putiną vilioja kova dėl erdvės, o ji sudėtingesnė ir gilesnė nei kova už teritorijas. Tai dviejų priešingų modelių, pasaulėžiūrų kova: demokratinio ir nedemokratinio, vergo ir laisvo žmogaus. 2008 m. pavasarį Ukrainai ir Gruzijai nesuteikta asocijuota narystė NATO ir po poros mėnesių jau „gavome“ Rusijos ir Gruzijos karą. Dar po aštuonerių metų – ir Rusijos karą su Ukraina. Silpni politikai visuomet ras paprastą atsakymą, kad tai vietinės reikšmės vidiniai konfliktai. Bet iš tiesų tai „tektoniniai judesiai“, ardantys Europos saugumo politikos pamatus."

<...>

"Man labai norėtųsi, kad Europa racionaliai suvoktų, kad kiekvienas kubinis metras dujų ar tona naftos, kurią perkame iš Rusijos, yra bene vieninteliai šaltiniai, iš kurių finansuojama Rusijos okupacinė politika Rytų Europoje. Kiek kartų ekonominius motyvus esame iškėlę aukščiau už saugumo, visuomet pralaimėdavome.

Liūdna, kad Europos šeima neišlaikė išbandymo „Nord Stream 2“ projektu. Suteikėme didžiulę galimybę Rusijai tęsti okupacijas, vykdydami suglebusią, neapgalvotą ir trumparegišką politiką. Belieka ploti Danijai, kuri parodė supratimą ir pavyzdį, kuriuo, mano manymu, turėjo sekti Europa."

<...>

"Ukraina yra JAV strateginė partnerė. 1994 m. JAV prašymu savanoriškai atsisakėme branduolinių ginklų arsenalo, kuris buvo didesnis nei Kinijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės kartu sudėjus. Tuomet tai matėme kaip didžią pasaulinę Ukrainos misiją –  galutinai baigti šaltąjį karą. Buvome įsitikinę, kad taip gauname ir unikalų nacionalinio saugumo modelį – penkių branduolinių pasaulio valstybių garantijas gerbti mūsų suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Šiandien, kai praradome 7 proc. teritorijos ir daugiau nei 60 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų, kai per Ukrainą važinėja daugiau nei 600 Rusijos tankų ir sunkiosios karinės technikos, žinoma, norėtume išgirsti svaresnį balsą šalių, kurios anuomet suteikė mums saugumo garantijas."

Šitą paskutinį manau verta išversti:

"Ukraine is a strategic partner for the USA.  In 1994 at the request of the United States, we voluntarily abandoned the arsenal of nuclear weapons, which was higher than that of China, France and the United Kingdom combined. Then we saw this as a major global mission of Ukraine - to finally end the Cold War. We were convinced that this also gives us a unique model of national security - the guarantees of the five nuclear powers of the world to respect our sovereignty and territorial integrity. As of today, we lost 7 percent of our territory and have more than 60 thousand dead and injured - when over 600 Russian tanks and heavy military equipment travel through Ukraine. Of course, we would like to hear a louder voice from the countries that have provided us with security guarantees"
- V. Yushchenko, former President of Ukraine

Apie į ne ten nutaikytą politiką emigrantų atžvilgiu rašo Audra Mockaitis

Straipsnis čia.

Visų pirma reikia pasakyti kad Audra Mockaitis yra Amerikos lietuvė, kuri mokslus baigė JAV, paskui keletą metų praleido Lietuvoj ir Rusijoj, o dabar dėsto universitete Australijoj. Ko gero ji praleido nemažai laiko studijuodama tuos skaičiukus.

Straipsnis šokiruojantis, nes jis pateikia skaičius kurie iš principo apnuogina Lietuvos politiką išeivių atžvilgiu. Pinigai leidžiami interesų grupių paramai, vakarėliams bei rėmimui įsitvirtinusių ir stabilių bendruomenių. Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų skirstytojai turėtų įsiklausyti, nes ši kritika ateina iš Amerikos lietuvės kuriai ši parama gali būti naudinga.

Pavyzdžiui rašoma kad 19 milijonu eurų per 6 metus buvo išleista "Global Lithuania" programai, kuri turi gana mažai narių ir nekuria išmatuojamo rezultato.

Kol kas nežinau ką ta "Globali Lietuva" nuveikė bet pagalvokim ką gali nupirkti 3 milijonai eurų per metus (t.y. 18 milijonų per 6 metus).

Anot Lietuvos statistikos departamento, mano įverčiu dvyliktokai sudaro mažiau nei 1% Lietuvos gyventojų. Lietuvos gyventojų yra 2 800 000, taigi išeina kad dvyliktokų yra 2 800 000 * 0.01 = 28 000. Tarkim iš kiekvienos klasės išvažiuoja į užsienį studijuoti 10% mokinių, t.y. 28 000 * 0.1 = 2800 dvyliktokų. 

Tarkim kad kiekvienam sugrįžtančiam iš užsienio studentui duodam premiją 1000 eurų.  Klausimas antroko lygio: turim tris milijonus ir duodam premiją kuri yra vienas tūkstantis. Kiek žmonių gaus premiją? Paprasta: kiekvienais metais 1000 eurų premiją gali gauti 3 000 000 / 1000 = 3 000 žmonių. Tai yra -  už tuos pinigus kiekvienam išvykusiam ir su išsilavinimu grįžtančiam dvyliktokui duoti po 1000 eurų.

Na gerai, visi negrįš, tarkim kas trečias - t.y. kasmet grįžta ne 3000, o 1000 studentų. Kokia premija jam galėjo būti duota? Paprasta: 3 000 000 eurų  / 1000 studentų = 3000 eurų grįžimo bonusas. Neblogai ar ne? Idomu, ar globalių emigrantų grąžinimo programų kūrėjai apie tą pagalvojo? Ar jie mano kad tie 19 milijonų eurų buvo išleisti geriau?

Kita programa, renkuosilietuva.lt anot autorės per du metus gavo tik 400 užklausimų. Kas dar įdomiau kad tik 31.5% grįžusiųjų rado darbą per 12 mėnesių po grįžimo kada bendras nedarbo lygis šalyje buvo apie 7%.T.y. tarp grįžusių nedarbas buvo apie 70%. Ar jie žino kodėl? Ar čia jie (t.y. renkuosilietuva.lt atstovai kurie padeda su grįžimu) tokie nevykę, ar yra kitos priežastys?

Iš tikrųjų, ar gerai panaudojami valstybės pinigai? Iš straipsnio panašu kad jie švaistomi - juk rezultatas gana nekoks ;/