Mano močiutė

Tik atėjus naujiems metams mirė mano močiutė. Buvo pirma po vidurnakčio, šaudė saliutai. Jai buvo beveik šimtas metų. 

Jos gyvenimas buvo ilgas ir įvairus. Gan turtingo Varnių apylinkės ūkininko vienturtė dukra, ji pergyveno prieškarį, karą, pokarį, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės. 

Prieškaris suformavo jos asmenybę. Ji buvo skautė, vėliau atrado savo pomėgį - siuvimą. Vėliau atsirado šeima, vaikai, atėjo karas. Ji man sakė, kad vienintelė priežastis kodėl ji nebėgo nuo ateinančių sovietų buvo jos per patį karą (‘40 ir ‘43) gimę vaikai.  Jos vyresni pusbroliai žuvo kaip partizanai. 

Kai iš vaikystės pažįstamas stribas senos pažinties dėlei perdavė jai, kad jie yra sąrašuose trėmimui į Sibirą, viską metė ir pervažiavo gyventi į Telšius. Ji tapo paprasta siuvėja siuvimo fabrike, kuris berods tada vadinosi “Mastis”. Sovietinėje sistemoje nedalyvavo, karjeros nedarė. 

Užaugino penkis vaikus, aštuntam dešimtmetyje padėjo Jurgiui Dovydaičiui rinkti pasakas ir dainas jo knygai “Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais”. Surinko jų nemažai, berods knygoje jai yra padėkota.  

Kartą jos paklausė - 'kaip čia yra,kad vis esi pilna optimizmo, nepaisant visko?'
Ji atsakė: 'žinai, yra žmonės,kurie išeina į gatvę, mato šviečia saulė, žydi gėlės ir sako "taip turi būt". O kiti išeina ir džiaugias, kad šiandien saulė šviečia, kad gėlės žydi, kad gyvi.' 

 

Prieš kokį dešimt metų mūsų prašoma ji parašė savo atsiminimus. Dalį jų įdėjau čia. 

Lai lengva jai būna žemelė.