TAUTIETIS : February 2016

Tailandas yra ko gero sėkmingiausia Indokinijos šalis. Kol kitos regiono šalys - Laosas, Kambodža ir Vietnamas – turėjo reikalų su komunistų inspiruota ideologija, Tailandas, nors ir neturėdamas "tikros" demokratijos, turėjo karalių ir stabilumą. Panašiai kaip ir Maroke, karalius atvaizduotas ant pinigų, jo nuotraukos ir portretai kaba daugelyje viešų vietų ir parduotuvėlių, jam dėkojama už šalies sėkmę. Vietiniam angliškam laikrašty skaičiau kad kažkoks žmogus buvo areštuotas, nes viešai įžeidė karaliaus šunį. Žodžiu, karalius - rimtas reikalas. Kitas simbolis - dramblys - yra ko gero šios šalies mėgstamiausias gyvūnas. Kaip suprantu drambliai padėjo nugalėti Siamo kare, ir nuo to laiko juos Tajai labai mėgsta.

Šalis yra labai įvairi geografijos ir gamtos požiūriu - kalnai šiaurėje apie Čiang Majų, lygumos apie Bangkoką, ir pliažinė "uodega", kuria Tailandas dalijasi su Myanmaru ir kuri tęsiasi iki Malaizijos. Mes nusprendėm apsilankyti Čiang Majuj ir jo apylinkėse - čia mažesnis miestas, vėsesnis aukštikalnių klimatas, ir sako ne tiek daug turistų. Bangkokas kažkaip netraukė - tikras Azijos didmiestis su oro tarša, vidutiniais keliais, begale auto ir motociklų.

Čiang Majaus tarptautiniam oro uoste prie pasų kontrolės pasitiko užrašas - "Welcome to the Buddha country". Po to sekė paaiškinimas kad yra nepagarbu bei neleistina pirkti ir išvežti Budos statulėles jei neesi šios religijos pasekėjas. Visumoj pirmas įpūdis buvo tas, kad viskas gana gerai organizuota. Skirtingai nuo Maroko, kioskuose ir pan. matosi daug moterų; iš vis Budizmas yra labai liberali religija kuri žmogų riboja gana minimaliai. Yra pasakojimas kaip Sidharta gyvenimo prasmės paieškose paliko savo ypač turtingą šeimą ir tapo beturčiu valkata. Tačiau vieną kartą jis išgirdo muzikos mokytoją aiškinant mokiniui kad norint išgauti tinkamą garsą iš stygos ji turi buti nei per daug laisva nei per daug įtempta. Jam atėjo prašviesėjimas - ir gyvenimas turi būti toks kaip ir ta styga - reikia siekti kad jis būtų pakankamas, kažkur apie vidurį. Skurdas ar perteklius (saiko nebuvimas) rodo kad gyvenimas yra nesubalansuotas. Sidhartos mokymas paplito po Indokiniją, ir iš ten kylančios religinės nuostatos gana stipriai jaučiasi kasdieniniame gyvenime. Žmonės (nors jų ir labai daug) sakyčiau neskuba, yra labai mandagūs ir paslaugūs. Parama neturtingesniam yra kasdieninis ritualas - žmonės kasryt aukoja maistą vienuoliams, kurių yra gana daug. Tarp kitų dalykų, vienuoliams žmonės aukoja ir dviejų spalvų gėles - baltą ir geltoną. Balta yra apsivalymo spalva, o geltona yra pasveikimo spalva. Oranžinė, raudona, rausva turi savo kultūrinę prasmę bet neaukojamos vienuoliams. Mieste turguj per pietų metą gali pamatyti paliktus pilnus prekystalius, matyt visuomenės norma yra kad niekas nevagia. Budizme kiekvienas gali siekti Nirvanos (t.y. Palaimos) gyvendamas teisingą gyvenimą.

Čiang Majaus senamiesty daug šventyklų ("wat" - šventykla), turistų, tuk-tukų, prekyviečių, masažo vietų ir pan. Tajų masažas yra labai paplitęs, ir jo yra kelios rūšys - pėdų, nugaros, veido, galvos; aromatinis; su aliejum ir pan. Atrodo, kad kiekvienas viešbutis turi masažo kambarį, valandos trukmės masažas kainuoja 3-4 eurus; tačiau yra vietų kur kaina gali siekti ir 20 eurų. Gal čia įspūdis iš mažesnio miestelio - nežinau.

Toliau nuo miesto centro prasideda privačių namų rajonai. Pramaišiui su mažesniais namukais yra ir didesnių namų kurie dažnai slepiasi už mūrinės tvoros. Kadangi kuras čia pigus (maždaug 60 centų už litrą), automobiliai čia dideli - pikapai, krosoveriai ir pan. Fiat Punto, Smart ar kažko panašaus neteko matyti ;) Kitame spektro gale - motoroleriai ir tuk-tukai. Vaikščioti toliau nuo centro buvo nemalonu - šalikelės labai siauros, o ir tos pačios apstatinėtos reklaminiais skydais kuriuos apeidamas išeini į gatvę kuria teka eismo srovė. Ko gero kaip turistui geriausias būdas keliauti yra motoroleris - teisių nereikia, kainuoja nuo 5 eurų dienai, ir labai lengva įsilieti į vietinį eismo srautą. Tik aišku reikia žinoti kur važiuoji ;)

Kadangi matėm gan daug kiniečių turistų, pažįstamo tajaus paklausiau ar pas juos paplitusi kiniečių kalba. Atsakymas buvo maždaug toks - "30% kiniečių moka angliškai, tajai taip pat moka angliškai. Kinietiškai neverta mokytis - geriau angliškai." Nepaisant to, kartkartėm šalia angliškų užrašų teko matyti užrašus kinietiškai.

Viena iš įdomesnių vietų kur apsilankėme buvo "Elephant Nature Park", įkurtas 1995. Kuo ši vieta skiriasi nuo kitų vietų yra tai, kad jie surenka traumuotus gyvulius ir jais rūpinasi. Aišku jokio jojimo ant dramblio, jokių šou ir panašiai. Ši organizacija bando apsaugoti dramblius nuo neskrupulingų verslininkų kurie juos naudoja kaip masalą turistams juos išnaudodami ir minimaliai jais rūpindamiesi. Esą nuo tokio elgesio gyvuliai pasidaro agresyvūs, pikti, nepaklusnūs - kas veda prie dar didesnio "kablių" (lazda su aštriu kabliu kuria valdomas dramblys) vartojimo. Yra atvejų kai nuo neteisingo jojimo dramblio nugara įlinksta - t.y. sutraumuojamas stuburas. Ši organizacija surenka tuos nuvarytus gyvulius ir duoda jiems geresnį gyvenimą. Kadangi dramblys gyvena apie 70-80 metų, šis ilgalaikis projektas išsilaiko iš tokių turistų kaip mes, savanorių ir stambių donorų.

Kaip ir visur, keletas žodžių vietine kalba nuperka labai daug geros valios. Šįkart išmokau tik pasisveikinimą.
Savadihaa - "sveiki" jei tai sako moteris
Savadihap - "sveiki" jei tai sako vyras
T.y. besisveikinantysis neadaro prielaidos apie kito žmogaus lytį, tik nurodo savo ;)

Pabaigai - keltas nuotraukų.