apie karą ir referendumus

gana daug minčių kilo begalvojant apie Bezmenovo išsakytas tezes apie kurias rašiau čia. Jo nupasakotas Sovietiją lankančių užsieniečių mulkinimas ko gero galėjo įvykti tik totalitarinėje visuomenėje - t.y. tokioje visuomenėje kur visuomenė tam tikra prasme pritaria vyriausybei ir daro tai ko iš jos nori valdžia.

Tam, kad žmonės kažkuria prasme kolaboruotų su režimu reikalinga ne tik baimė, bet ir idėja duodanti kryptį ir prasmę tam, kas vyksta šalyje. Apie tai gana gerai rašo šis straipsnelis diskusijoje apie Benito Mussolini.

Youtube yra daug Stalino kalbų kur jis kalba apie 'taikų sovietinį milžiną', 'darbininkų ir valstiečių valstybę', 'šviesios ateities statybą' ir pan. - visai nepagalvotum kad čia tas pats žmogus kurio režimas įvykdė žiauriausius nusikaltimus prieš milijonus nekaltų žmonių. Buvo žmonės (daug žmonių) kurie visu tuo tikėjo ir kurie darė tai ką partija liepė. Stalinas kalbose atrodo kaip tikras šalies vadas, geranoris ir teisingas.

Sovietijoje prie šio naratyvo po karo prisidėjo dar vienas aspektas. Naciai buvo išvaryti tik tada, kai visa liaudis susivienijo ir atidavė viską kad apginti savo šalį. Ši auka sovietinės sistemos buvo puikiai išnaudota ir to pasėkoje rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai bei kitos toliau į rytus esančios tautos pradėjo identifikuotis su pergale kare, su fašistinio monstro sutriuškinimu, užmiršdami paprastą faktą kad jų iškovota pergalė buvo iš jų pavogta ir panaudota režimo tikslams.

Pergalės kare šventimas daugumoje buvusių sovietijos šalių turi didelę simbolinę reikšmę - tai šviesos pergalė prieš tamsą, kuri leido nepastebėti kasdieninių režimo nusikaltimų ir fokusuotis ant kitų dalykų. Tam tikra prasme socializmo statyba, šviesos kova prieš tamsą buvo signalas, o aplink vykstančios nesąmonės buvo tarsi triukšminis fonas kurio smegenys po kurio laiko nebepastebi. (Lietuvoje tas buvo kitaip, nes agresorius 1940 metais čia buvo Sovietų Sąjunga ir kažkaip matyti sovietiją kaip šviesos spindulį buvo labai sunku, ko gero neįmanoma.)

Man tas padeda paaiškinti kodėl taip gerai pavykdavo apmulkinti sovietiją lankančius užsieniečius. Aišku, jei tie užsieniečiai būtų norėję suprasti apie ką yra tas režimas, jie tą būtų greitai supratę. Bet esmė yra ta kad jie labai to padaryti nenorėjo dėl tokios paprastos priežasties kad jiems tas finansiškai neapsimokėjo. Tas man yra labai pamokoma - Bezmenovo minimi vardai JAV buvo nacionalinės reikšmės Rusijos "žinovais", turėję gerus žurnalistinius darbus, puikius honorarus ir parašę knygas apie Sovietiją.

A.Solženytsin (1994 grįžęs į Rusiją) parašė straipsnelį kur jis rašo apie slavų vienybę ir pateikė tai kaip naują idėją ėjimui pirmyn Rusijai ir jos sesėms Ukrainai ir Baltarusijai. Panašu kad tą doktriną jau seniai bandoma pilnai įjungti į apyvartą.

Man atrodo kad Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje 'šviesos pergales prieš tamsą' naratyvas jau nebeveikia taip gerai kaip veikdavo anksčiau. Apie karą ir jo eigą, apie milžinišką auką, apie kalėjimų sistemą ir dar daug kitų ne tokių šviesių dalykų jau pradėjo kalbėti labai daug Rusijoje žinomų žmonių - Feigin, Illarionov, Solovey, Gordon etc.

Supratimas apie įvairius neteisingus ir net bjaurius dalykėlius kurie ten dėjosi plinta ir ta ledo uždanga kuri atribojo sovietijos gyventojus nuo jų praeities pradeda tirpti ir eižėti.

Taip vadinami referendumai ar rinkimai šio proceso nesustabdys. Tie kas nori, žino.