Esu Gulago išlikėlio sūnus. Mano abiejų tėvų šeimos buvo paliestos trėmimų bei žuvusių ilgai rusenusiame bet užgesintame partizaniniame kare. To pasėkoj aš užaugau sovietijoj, kur nepagarba žmogui, skirtingos galimybės "patikimoms" ir "nepatikimoms" klasėms bei tautoms buvo duona kasdieninė. Toj sistemoj iškilo ir išliko žmogus (kai kas jį/ją vadina homo sovieticus) kuris didelių moralinių normų neturėjo ir kurio pagrindinis elgesio variklis buvo ne orūs tarpžmogiški santykiai ar idėjos, bet savo asmeninių interesų žiūrėjimas, aklas nurodymų iš aukščiau vykdymas, prisitaikėliškumas. Dar galima pridėti vyraujančią identiteto politiką, ir kelias kodines sąvokas - 'šviesus rytojus', 'brandus socializmas', 'tikras komunistas', 'antifašistas' ir pan. 50 metų gyvenimas okupacijoje palietė mus visus, ir dabar aš tik galiu pasvajoti kaip būtų gerai, jei mes turėtume daugiau tarpukario kalibro valstybės kūrėjų ir vizionierių dabartinėje Lietuvoje.
Dabartinė Rusija mano supratimu yra tos pačios sovietinės sistemos mutacija ir tęsinys. Panašu, kad ten manoma, kad tai jos prigimtinė teisė nuspręsti kuriuo keliu eis Ukraina. (Beje, buvęs derybininkas W.Ischinger čia sako, kad jokio pažado Rusijai, kad NATO nesiplės į rytus nebuvo.) Iš kitos pusės, posovietinė būtis yra gana nyki - ir todėl aš visai suprantu Ukrainos norą sutverti kažką naujo, geresnio ir teisingesnio; išpildyti savo tautos apsisprendmo teisę. Sovietijai griuvus, įvyko trumpas prašviesejimas ir Ukraina tapo nepriklausoma. Jos vadovai tada priėmė beprecedentinį sprendimą likviduoti visą savo branduolinį arsenalą mainais į valstybės teritorinio vientisumo ir saugumo garantijas duotas ne vienos bet penkių branduolinių galių.
Įvykiai Ukrainos rytuose, Kryme ir dabar laivų užgrobimas Kerčės sąsiauryje kelia labai rimtas abejones apie šalis "saugumo garantuotojas". Teritorijos užgrobimas dažnai nušviečiamas kaip konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos - tarsi abi pusės del to kaltos - apsiribojant 'stipriu susirūpinimu' dėl situacijos. Ar tikrai vakaruose nemato kad jei dabar niekas nebus daroma, atsiras kita šalis kurios pamatus Rusijos valdanti klika pradės (jau pradėjo) ardyti - ir ne dėl to kad jiems to dabar reiktų, bet tam, kad sukurti multipoliarinį pasaulį kuriame yra daug tiesų, kur susitarimai nieko nereiškia, kur viskas yra slidu ir kintama, bet kur šalys su 'nedemokratiškai" stabilia ir koncentruota valdžia turi labai didelę įtaką. Visai taip, kaip rašo P. Pomerantsev savo knygoje "Nothing is true and everything is possible". Ar čia tai, ko vakarai nori ir ar mažos posovietinės šalys yra saugios, nepaisant visų tarptautinių susitarimų?
Man kažkodėl atrodo, kad atsidarius Nordstream 2 (beje jau Nordstream ir Southstream jau veikia) Ukraina bus ekonomiškai užspausta. Juodosios jūros uostai bus blokuojami, energija netiekiama arba tiekiama kosminėmis kainomis. Kas tada? Ar tikrai Vokietija - kuri beje sukėlė didžiausią XX a kataklizmą Europoj - su Nordstream'u nemato jokių problemų?
Iš istorijos visi gerai žinom ir pamenam pokarį, partizaninį karą, nenuilstamą kovą. Pasipriešinimą, kur vakarai ragino partizanus kautis su sovietais viliodami išvadavimu kuris niekad neatėjo. 50 metų gyvenimą okupacijoje.
Todėl tai, kas dabar vyksta Ukrainoj, paliečia atvirą nervą.
P.S. 2018.12.31 Spaudimas Ukrainos istorinei slavų (rusėnų) kaimynei Baltarusijai jau prasidėjo. Vasarą Rusijos ambasdadoriumi Baltarusijoje buvo paskirtas FSB (ex-KGB) darbuotojas M. Babič. Visai neseniai Lukašenka susitiko su Putinu ir padovanojo jam keturis maišus savo augintų bulvių bei keletą palčių lašinių. Maždaug tuo pačiu metu D. Medvedev paskelbė kad Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas pereina į naują etapą. Visiškai aišku kad kol Ukrainos klausimo Rusija neišsprendė, jie tikrai nepaleis Baltarusijos. Lukašenka manipuliuos Europos Sąjunga bet jis tvirtai susirišęs su Rusijos valdžia ir tas ryšys niekur nedings. Čia gana kritiška Paul Goble nuomonė.
No comments:
Post a Comment