Tie, kas kažkiek domisi išoriniu pasauliu, turbūt žino apie Brazilijos favelas. Favelos atsirado tada, kai neturtingi žmonės iš mažų miestelių ir kaimų bandydavo ieškoti laimės miestuose, nes ten buvo darbai, galimybės ir pan. Kadangi tie žmonės būdavo neturtingi, jie apsigyvendavo favelose, rajonuose kur valstybė nesiėmė reguliuoti kur ką ir kaip kas stato.
Būdavo atvedama elektra, vanduo laikomas talpose ant namo stogo, kanalizacija vamzdžiais nuleidžiama nuo kalno. Favelų gatvės yra siauros, vienos juostos, viskas padaryta taip kad kuo daugiau ploto būtų galima užstatyti. Pėstiesiems į kalną būna padaryti laiptai. Favela pasidarė masinis reiškinys. Ikoninė Rio de Janeiro Kristaus figūra žiūrint iš Copacabanos paplūdimio įkalnėse yra apsupta favelų.
Favelose gyvenančių žmonių kiekis yra milžiniškas, spėju Rio ar Sao Paulo jis gali būti 30% miesto gyventojų - tie žmonės pragyvenimui mieste valo namus, gatves, dirba pačius prasčiausius ir paprasčiausius darbus. Valstybė deda dideles pastangas kad suteikti favelų vaikams mokslą ir sveikatos apsaugą, bet aišku situacija yra labai nekokia. Policija į favelas dažniausiai nelenda. Dėl šios priežasties, ten kartais susikuria gaujos užsiimančios prekyba drauždiamų dalykų; dažniausiai tos gaujos yra suinteresuotos kad favelose būtų tvarka. Aišku ne ta tvarka kuri nustatyta įstatymuose, bet ta tvarka kurią nustatė keli faveloje galią turintys žmonės. Per COVIDo pandemiją, kai kuriose favelose tvarka buvo geresnė nei tose vietose kur pasiekė valstybės ranka.
Taigi kažkuria prasme favela yra dramatiškas regreso pavyzdys. Čia kaip ir miestas, bet elementarūs miesto planavimo principai nenaudojami, nėra viešųjų erdvių, sveikatos apsaugos įstaigų, mokyklų, gero susisiekimo, miesto kanalizacijos, patikimo vandens tiekimo ir pan. Regresas jaučiasi ir favelos valdyme - vietoj to kad žmonės sutartinai kažkaip sukurtų savivaldą, valdo tas kas stipresnis.
Toje pačioje Brazilijoje yra ir įstabus progreso miesto planavime pavyzdys - UNESCO paveldo statusą gavusi Brazilijos sostinė Brasilia. Plačios gatvės, gyvenamieji rajonai pramaišiui su prekybiniais, kultūriniais, pramogų intarpais, mokyklomis, vaikų darželiais, parkais ir sporto aikštėmis bei modernizmo stiliuje (brutalizmas) pastatytais religiniais pastatais bei didžiuliu universitetu. Keliai suplanuoti taip kad šviesoforai naudojami minimaliai - vietoj to naudojami transporto žiedai, 'dobilo lapo' sankryžos ir pan. Architektas Oscar Niemeyer, struktūrų inžinierius bei poetas Joaquim Cardozo, miestų planuotojas Lucio Costa, želdinų ir landšafto architektas Roberto Burle Marx, keramikas Athos Bulcao yra tik keletas vardų kurie prisidėjo prie šio puikaus Brazilijos didmiesčio suprojektavimo ir pastatymo 1960-1970 metais.
Beje, beveik tuo pačiu metu buvo statoma ir Nigerijos sostinė Abudža (Abuja), ir Nigerijos vyriausybė pakvietė tą pačią komandą iš Brazilijos suprojektuoti ir šį miestą. Miestas buvo pastatytas, tačiau vėliau viešosios erdvės buvo suprivatizuotos ir miestas buvo 'sutankintas', parkuose ir aikštelėse buvo pastatyti namai ir įvairūs kioskai. Planas ir mintis dingo, atsirado chaosas architektūriniame planavime. Keliai kurie buvo suplanuoti aptarnauti vieną kiekį automobilių pasidarė nepakankami, atsirado kamščiai, chaosas. Įvyko regresas.
Paklausit, kodėl tada rašau apie tai jei šis rašinėlis vadinasi 'apie lietuviškas favelas'? Paprasta. Ogi todėl kad kai kuriais požiūriais Lietuvoje vyksta regresas. Ko gero labiausiai jis matosi šalia didmiesčių esančiose sodų bendrijose.
Sodų bendrijos yra sovietmečio palikimas, jų idėja yra ta kad daugiabutyje gyvenantis žmogus vasarą turėtų mažą žemės sklypelį kuriame pastatytų mažą namuką, be kanalizacijos, kai kada su lauko tualetu ir šuliniu ir galėtų ten auginti vaismedžius, vaiskrūmius, daržoves ar gėles. Gatvelės sodų bendrijose buvo suprojektuotos siauros, dažniausiai neasfaltuotos, elektros linijos nelabai galingos. Prasidėjus nepriklausomybei, dalis šalia didmiesčių norinčių gyventi žmonių nusprendė paversti sodo namelį savo pastovia gyvenimo vieta. Aišku neuždrausi, bet valdžia Lietuvoje žiūrėjo pro šalį. Sodo bendrijose tuo metu įprasti statybos reglamentai negaliojo, daug kas statė ką nori, kur nori ir kaip nori. Pradžioje gana dažnas turėjo nuotekų duobę kur be jokio apdirbimo eidavo jų nuotėkos. Pamažu sodo bendrijos virto gyvenamaisiais privačių namų rajonais. Be centrinės kanalizacijas, su individualiais vandens grežniniais, nuotėkų sistemomis, aukštomis tvoromis, be šaligatvių ar dviračių takų, be atitinkančių poreikius gatvių (vieną automobilį talpinantis kelio plotis ne tik neatitinka naujo privataus transporto srauto, bet ir gaisrinis automobilis nepravažiuos), be miesto aikščių, visuomeninio transporto ir pan. Aiškus regresas 21 amžiuje. Tas įvyko neplanuojant ir nemodeliuojant miesto augimo, o paliekant jį savieigai (čia rašiau apie silpnas institucijas). Tie žmonės kurie ten gyvena, tą darė nes tokia yra valdžios sukurta sistema, ir tas buvo nebrangu. Įvyko negrįžtama Lietuvos sodų bendrijų favelizacija...
Šiuo metu sodų bendrijose nebėra nei sodų, nei bendrijų. Tai chaotiškai ir be jokios minties ar plano pastatyti gyvenamųjų namų rajonai. Todėl siūlau naują realybę atitinkantį pavadinimą - "Lietuviška Favela". Ką galvojat?
p.s. Prieškario Lietuva irgi turėjo savo favelas. Kaune, šalia puikiai suprojektuoto Žaliakalnio, netoli Kauko laiptų kadais buvo sava "Brazilka" ir "Argentinka" - favelos kuriose gyveno grįžusieji iš Brazilijos ir Argentinos. Tik namai ten buvo mediniai ...
No comments:
Post a Comment