K. Sabaliauskaitė apie Lietuvių kalbą ir Valstybinę Kalbos Komisiją

 K. Sabaliauskatės puikus rašinėlis apie mūsų kalbą ir jos "normintojus" yra čia. 

Pora citatų:

"O būtent: kodėl lietuvių kalbos normintojai ir kovotojai už lietuvių kalbos tyrumą, taip nekenčiantys visa ko slaviška, čia pasirenka netgi ne slavišką, o grynai rusišką, sovietmečio įtvirtintą praktiką perrašinėti europiečių vardus? Juk tarpukario Lietuvoje rašyta ir d‘Artagnanas, ir „San Michele knyga“. Kas tai – noras išlaikyti lietuvius vis dar homo sovietikais? Rusų kalboje fonetinė asmenvardžių ir vietovardžių transkripcija yra pagrįsta – Rusija vartoja visiškai kitą raidyną, kiriliką, todėl nelieka kitos išeities. Lygiai kaip ir europiečiams, lotyniška abėcėle užrašantiems rusiškus, kinų ar japonų, hebrajų ar arabų kalbų vardus ir vietoves – tad kalbininkų aimanos, kad „negi tuoj ir hieroglifais Lietuvoje rašysime“ čia negalioja, juk esame lotyniškosios abėcėlės areale ir kalbame apie ta pačia abėcėle užrašytus vardus bei istoriškai Lietuvoje nuo amžių vartotas lotyniškas raides. 

Tad kam lietuvius laikyti kažkokiais už geležinės uždangos rusiškoje tundroje įstrigusiais idiotais, kuriems reikia perrašyti Winston‘ą Churchill‘į į „Vinstoną Čerčilį“ (beje, fonetiškai neteisingai)? Arba Mayfair – į „Meifirą“, o Chelsea – į „Čelsį“? Pabandykite šiuos du sulietuvintus Londono toponimus įvesti į „Google Maps“, jei norite pasijuokti: pirmuoju atveju žemėlapis mane nukreipė į Ameriką, į kažkokio Mejerio verslą, antru – į firmą Panevėžyje, nors buvau už pusvalandžio kelio pėstute nuo Mayfair ir Chelsea. Kalbininkai rūsčiai suraukia kaktą ir sako: „Taigi eilinė lietuvė moterytė nesupras, kodėl ji turėtų laužyti liežuvį?“ – nejuokauju, iš tiesų esu girdėjusi tokį kalbininkų ir redaktorių mizoginišką, Lietuvos moteris žeminantį argumentą."

...

"Nes kalbos tvarkytojai, matote, pernelyg užsiėmę kabinėjimusi prie mūsų vartojamų įprastų žodžių, jų kirčiavimo, kvailiausių, griozdiškiausių naujadarų kūrimu, įkalbinėjimu, kad nieko nemokame, moterų ir jų gyvenimiškų poreikių diskriminavimo. Dar – kitataučių žeminimo ir įžeidinėjimo, kuo nuolat užsiima Valstybinės kalbos komisijos vadovas p. A. Valotka, žmogus, kuriam užkliūva ne tik „čiurkos“, „tiurkai“, rusų ir lenkų kilmės lietuviai bibliotekininkai, bet kuris apskritai pamiršo vieną amžiną taisyklę: kitą pažemindamas, pats didesnis netapsi. Kad šis asmuo savo pareigose veikiausiai neturi ką veikti, liudija ne tik gėlyčių paišymas, bet ir jau keleri metai internetiniame portale skelbiami jo rašinėliai: kažkoks – tikrąja to žodžio prasme – šūdeliavimasis su neva, jo supratimu, sąmojais, tokiais pat žaismingais ir juokingais kaip pakrantės smėlin išplautos, kelias dienas išgulėjusios padvėsusios žuvys."

- Kristina Sabaliauskaitė