Privataus verslo tikslas yra maksimizuoti pelną, valstybės tikslas yra užtikrinti kad verslas siekdamas savo tikslų nepažeistų viešojo intereso, ir tam reikalingos ministerijos, gerai apgalvoti kontrolės mechanizmai, įstatymai ir pan. Jei valstybė negina viešojo intereso, gaunasi "Perlo" skandalas. Ministrui sakyti, kad čia žmogaus problema kad jis blogai pasirinko yra mažiausiai neetiška. Juk valstybė nustato standartus gydymui, transportui, maistui, gėrimams ir pan. Juk jei parduotuvėje žmogus nusipirks maistą nuo kurio apsinuodys, kaltas ne jis, o parduotuvė ir tvarka kuri leidžia pardavinėti nuodingą maistą? Pagal šią analogiją, "Perlas" yra tas nuodingas maistas, o valstybė yra parduotuvė. Taigi šiuo elektros rinkos liberalizavimo atveju kai visuomenės interesas nebuvo apgintas yra kaltas ne žmogus, o reguliuotojas, t.y. valstybė.
Eikim dar toliau, ir įsivaizduokim kad esame situacijoje kai verslininkas kontroliuoja viešojo intereso gynimą. Vaizdžiai tariant kalbam apie tą atvejį kai lapei duodama vištidės priežiūra. Ar tas žmogus sąžiningas ir atsiribos nuo verslo, o gal jis darys savo verslui palankius sprendimus? Ar jis pasinaudos situacija kai žino apie įstatymą kuris greit bus priimtas? Dar vienas niuansas - mažesni verslai žiūri į labiau trumpalaikę perspektyvą; o didesni verslai, kaip ir kai kurios valstybės, gali leisti sau žiūrėti į ilgalaikius procesus. Verslininkas dažniausiai žiūri į trumpesnę perspektyvą, taigi ar atsidūręs valdžioje ar jis pakeis savo įpročius?
Turbūt nieko nenustebinsiu jei pasakysiu kad žmonės kurie valdo energetiką labai dažnai neturi atitinkamo išsilavinimo - jie dažniausiai yra su kuria nors partija susieti vadybininkai ar verslininkai. Ko gero tas nėra blogai, ypač jei komandoje yra geri savo srities specialistai.
Saulės parkai, vėjo energija - kylant medžiagų kainoms (silicis ir pan) apsimoka tik tada kai valstybė duoda nemažas subsidijas. Kas gauna tas subsidijas ir ar ta tvarka yra gera yra vienas klausimas, bet kažin kaip bus kai subsidijos dings? Kaip kiti energijos šaltiniai - tarkim vandenilis H2, kuris jau vystomas Latvijoje ir Estijoje? Bet Lietuvos kontekstas yra kiek kitoks, ir čia mes ateiname prie atominės energijos.
Atominė energetika gali išsilaikyti pati, be subsidijų, ir yra labai švari.
Iš principo, energetika bendrai paėmus yra dalykas, kuris reikalauja ilgalaikio planavimo. Atominė energetika reikalauja įdirbio iš valstybės pusės - suburti specialistų grupę kuri suprastu apie tos srities reguliavimą, techninius aspektus, žmonių evakuaciją nelaimės atveju, ekstremalių situacijų valdymą, demografinius niuansus ir pan. Tokie žmonės neatsiranda iš niekur, į juos reikia investuoti. Verslas į tą žiūri daug siauriau - verslui be valstybės reguliavimo dažniausiai viskas susivestų į pelno/nuostolio skaičiavimus, paliekant saugiklius nelaimės atveju valstybei, t.y. visiems mokesčių mokėtojams. Šalys, kurios turi galimybes ir resursus daryti ilgalaikį planavimą visada yra geresnėje situacijoje nei tos kur tik reaguoja į susiklosčiusias aplinkybes.
Lietuva turi didelį įdirbį atominės energetikos srityje. Yra specialistai, energetikos institutas, taip pat tam tikra įstatyminė bazė apibrėžianti atominės energijos vartojimą. Saulės ir vėjo energetika yra gerai, bet kalbant apie diversifikaciją būtų labai neišmintinga iš naujo nepagalvoti apie atominius reaktorius Lietuvoje. Šiuo atveju kalbu apie mažus atominius reaktorius.
Tarkim JAV Bill Gates fondas investavo į savo mažo reaktoriaus projektavimą, taip pat yra daug kitų firmų kurios jau praktiškai yra ant "komercinio" projekto ribos. Mažo reaktoriaus galia yra maždaug ketvirtadalis to kas buvo pagaminama viename Ignalinos AE reaktoriuje. Keturi maži reaktoriai atstoja vieną 'standartinį' reaktorių - reikia mažesnių investicijų ir galima tiksliau reaguoti į energijos poreikius.
Įdomu, ar energetikos ministerijos galvos ir kėdės mąsto apie tokį variantą?
No comments:
Post a Comment