apie Vanagaitę

“You cannot antagonize and influence at the same time.”
-John Knox 


Lietuvos žemės sūnus Pilsudskis, kurio antirusiškos nuostatos smarkiai buvo įtakotos Kražių skerdynių, lietuviškai parašė štai ką: 

"Tas nuolatinis nelaisvės stovis, žinomas gerai kaipo gimusiams šitam nelaimingam krašte, galop turi užsilaigti ir ant tos, lyg Dievo užmirštos, žemės turi užviešpatauti laisvė ir teisė liuosai, be jokios prievartos, išreikšti savo palinkimus ir reikalus."

 XX ir XXIa. Lietuvos gyventojo identitetas buvo suformuotas žiaurios carinės priespaudos ir kovos už savo kalbą bei religiją. Tos kovos tęsinys buvo sovietmetis. Didelės ir galingos valstybės norėjo ištrinti kovos už laisvę atminimą iš mūsų atminties, paversti mus beveidžiais ir lengvai manipuliuojamais mankurtais. Tačiau tauta atkakliai tos laisvės siekė ir ta ilga kova apsivainikavo nepriklausomybe tik 1990 metais. Tie žmonės kurie mus iki ten atvedė niekad negali būti užmiršti. Jie mums atnešė laisvę.

Po mirties nepagrįstai ir viešai kvestionuoti ir menkinti tuos, kurie paaukojo savo gyvybę dėl to, kad būtų dabartinė Lietuva kerta į pamatinį lietuvių tautos naratyvą. 

Tai, ką Rūta Vanagaitė pasakė apie Adolfą Ramanauską - Vanagą netelpa į jokius rėmus. Tai nėra vieno žmogaus pomirtinis pažeminimas, tai pažeminimas visų tų, kurie krito vardan laisvės. Ji peržengė liniją, ir todėl ji nenusipelno to, kad apie ją būtų daugiau kalbama.

P.S. gana įdomi I. Makaraitytės nuomonė yra čia 

Čia pokalbis su A. Idzeliu

Čia gana įdomus A.Praleikos straipsnis "Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino"